Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. balandžio 7 d., Nr. 7 (274)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Tikrieji Tėvynės kūrėjai

Kovo 11 dieną pasakyta homilija Kauno Arkikatedroje Bazilikoje

Mums brangios ir reikšmingos Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo ir atkūrimo šventės kelia pasididžiavimą savo Tėvyne, tais jos vaikais, kurių dėka gyvename laisvėje. Šiandien trokštame, kad Lietuva būtų klestinti, kad visiems joje būtų gera ir saugu gyventi, kad ir mes apsispręstume už savo Tėvynę, nelaikydami jos tik įrankiu savo asmeninei gerovei, o bendru džiaugsmu, rūpesčiu, namais, be kurių liktume našlaičiais.

Skaitinyje iš Pakartoto Įstatymo knygos girdėjome Mozės žodžius savo tautai: Viešpats „nori tave iškelti aukščiau už visas jo sutvertas tautas – ir garbe, ir šlove, ir didybe“. Tai išgirdus tikriausiai kils mintis apie tos tautos pretenzijas didžiuotis ar laikyti save neprilygstama kitiems. Būkime atviri – visiems kyla tokių troškimų: laikyti save išskirtiniais, žvelgti į kitus iš aukšto ar net su panieka.

Bet išrinkimas Dievo išgelbėjimo istorijoje reiškia ne išaukštinimą, o siuntimą tarnauti, būti dėl kitų. Dievo tauta pakviečiama būti ištikimybės Dievui, tikro ryšio su Juo pavyzdžiu ir skatintoja, Dievo žodžio nešėja. O tai ne visuomet lengva. Mozė pirmiausia primena: „Tai – Viešpats, tavo Dievas, tau šiandien įsako laikytis šių potvarkių ir nuostatų. Jų paisyk ir laikykis visa širdimi, visa siela“. Tauta bus aukščiau už kitus ne kuo nors kitu, o nuoširdžiu ir visa apimančiu Dievo potvarkių laikymusi, išskirtiniais žmonėmis, kurie klausydami Dievo kuria darną ir taiką.

Šiandien noriu priminti du mūsų tautos žmones – arkivyskupą Teofilių Matulionį ir Adelę Dirsytę. Pirmojo beatifikacijos byla baigta, ir birželį jis bus paskelbtas palaimintuoju. Antroji yra atmenama kaip išskirtinė asmenybė, ir taip pat tikimės jos gyvenimo aukos pripažinimo kankinyste dėl Kristaus.

Garbingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis mokėsi ir tarnavo skirtingose šalyse – Latvijoje, Rusijoje. Jam rūpėjo visi žmonės, kaip mylimi Dievo ir reikalingi Jo pagalbos. Atsidūręs Tėvynėje su jam įprastu uolumu tarnavo visiems, ypač Kaišiadorių vyskupijos žmonėms, kurių ganytoju tapo.

Tikėjimas arkivyskupui Teofiliui buvo stiprybės šaltinis, padėjęs atsilaikyti prieš persekiojimus ir sunkumus, patirtus per 16 metų sovietinės Rusijos kalėjimuose. Jis buvo tikras, kad būtent tikėjimas padeda išlaikyti tvirtą moralę, o be jos tautos laukia žlugimas. Arkivyskupo raštuose, laiškuose nerasime įmantrių programų ar projektų, bet visuomet gyvą rūpestį bei meilę žmonėms ir raginimą laikytis blaivybės, saugoti santuokinę ištikimybę, puoselėti meilę artimui. Sugrįžęs po trečiojo įkalinimo 1956 metais savo autoritetu, nenuolaidžiavimu okupacinei valdžiai, ištikimybe Bažnyčiai, įžvalgiu elgesiu, ateities numatymu, ypač konsekruodamas vyskupu būsimąjį kardinolą Vincentą Sladkevičių, reikšmingai prisidėjo, kad ateitų Kovo 11-oji, kurios dėka ir šiandien gyvuoja Nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Adelė Dirsytė – mokytoja, ateitininkė, 1955 metais nukankinta sovietiniame lageryje Chabarovsko krašte. Buvo sąmoninga lietuvė, troškusi kurti savo šalies ateitį remdamasi katalikų tikėjimu. Suimta ir kalinama Sibire stengėsi visokeriopai palaikyti kitų moterų ir merginų dvasią. Jas paskatino rašyti maldas, kurias sudėjo į knygelę „Marija, gelbėk mus“. Patekusi į užsienį ši knygelė buvo išversta ir išleista daugeliu kalbų. Pripažįstama, kad ši Sibiro lietuvaičių maldaknygė buvo pirmoji kregždė, pralaužusi geležinę uždangą, o įvairiakalbiai jos tūkstantinių tiražų leidimai (dažnai su įvadais apie skaudžią okupuotos Lietuvos padėtį) žadino solidarumą su persekiojamais Lietuvos žmonėmis, skatino moralinį, politinį jų palaikymą pasaulyje.

Tie du žmonės suvokė savo išskirtinumą, savo tikėjimą ir tautiškumą, kaip galimybę būti geresniems ir ištikimesniems, pasiaukoti dėl kitų, padėti šalia esantiems. Todėl būtent juos prisimename, o jų gyvenimą pažinusiems jie tapo įkvėpimo šaltiniu. Toks gyvenimas skatina ir kitus būti tikrais Lietuvos kūrėjais.

Baigti noriu malda iš maldaknygės „Marija, gelbėk mus“: „Marija, gelbėk krauju ir ašaromis, pasiaukojimu, pasiryžimais ir meile išpuoštą žemę. Marija, sužadink mūsų krūtinėj milžinų galią, išlaikyk skaisčią Tautos Dvasią, kurią mūsų bočiai per amžius augino. Marija, apšviesk klystančius, gelbėk mirusius karžygius, leiski prisikelti mūsų šventai Lietuvai, kad kaip šviesi žvaigždė kitų tautų tarpe, šviestų, spindėtų ir garbintų Tavo Sūnaus ir Tavo begalinį gailestingumą ir meilę. Amen“.

Arkivyskupas Lionginas VIRBALAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija