Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. balandžio 7 d., Nr. 7 (274)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Mirė Čekijos kardinolas

Kovo 18 dieną mirė Prahos arkivyskupas emeritas, kardinolas Miloslavas Vlkas. Jis gimė 1932 m. gegužės 17 d. pietinėje Čekijoje, Lišnicėje, Piseko rajone. Lankydamas pradinę mokyklą svajojo tapti karo lakūnu, tačiau vis labiau stiprėjo dvasinis pašaukimas. Tam turėjo įtakos virš parapijos bažnyčios durų iškaltas užrašas „Gal ir tu nori tapti kunigu?“, kuris visam laikui liko atmintyje. Baigęs vidurinę mokyklą dėl komunistinės valdžios trukdymų (Čekijoje įsitvirtinęs komunistų režimas pasižymėjo ypatingu stalinistiniu radikalumu, seminarijos buvo uždarytos, suimti ir represuoti vyskupai) negalėjo stoti į kunigų seminariją, todėl metus dirbo paprastu darbininku automobilių gamykloje, o vėliau buvo paimtas atlikti privalomą karinę tarybą. Prahos Karolio universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, studijavo archyvistiką. 1960 metais baigęs studijas kelerius metu dirbo Bohemijos regioniniuose valstybiniuose archyvuose. 1964 metais pasitraukė iš valstybinės tarnybos ir įstojo į Litomericės kunigų seminarijos Šventųjų Kirilo ir Metodijaus teologijos fakultetą. 1968 m. birželio 23 d. jam buvo suteikti kunigystės šventimai.

Kun. M. Vlkas dešimt metų tarnavo vikaru ir vėliau klebonu keliose pietinės Čekoslovakijos parapijose, Česke Budejovicės vyskupo Josefo Hlguco sekretoriumi. Tai buvo Prahos pavasariu vadintas laikotarpis, kai šalyje bandyta kurti komunizmą su žmogiškuoju veidu.1972 metais kun. M. Vlkas perkeltas į tolimas parapijas Bohemijos kalnuose. 1978 metais komunistų valdžia jam uždraudė eiti kunigo pareigas. Apie dešimt metų dirbo įvarius atsitiktinius darbus Prahoje, vienu metu jo užsiėmimas buvo langų plovimas, porą metų dirbo pagal įgytą archyvaro profesiją Čekoslovakijos valstybinio banko archyve, tačiau tuo pat metu neoficialiai vykdė ir kunigo tarnystę, buvo nedidelių neformalių grupių sielovadininkas. Teisę oficialiai kunigauti atgavo tik 1989 metais.

Pasibaigus komunistų valdymui, 1990 m. vasario 14 d. kun. M. Vlką popiežius Jonas Paulius II paskyrė Česke Budejovicės vyskupu, 1991-ųjų kovo 27-ąją – Prahos arkivyskupu ir Bohemijos primu, o 1994 m. lapkričio 26 d. pakėlė kardinolu. 1999 metais už čekų ir vokiečių katalikų sutaikymo pastangas Vokietijos prezidentas Romanas Hercogas kardinolui M. Vlkui įteikė pagrindinį valstybinį apdovanojimą – Didįjį nuopelnų kryžių.

Prahos arkivyskupijai kardinolas M. Vlkas vadovavo iki 2010 metų. Pasitraukęs iš aktyvių ganytojiškų pareigų, būdamas šviesaus proto ir atidžiai stebėdamas Čekijos ir visos Europos įvykius, kardinolas M. Vlkas nevengė pakomentuoti įvairias religinio ir socialinio gyvenimo situacijas. Jis pareiškė, kad islamas gali palaipsniui įsivyrauti Europoje, ir dėl to save kaltinti turėtų patys krikščionys, kadangi jie nebrangina savo dvasinio paveldo, gyvena savanaudišką ir neopagonišką gyvenimą. Kardinolas M. Vlkas jaudinosi, kad ir pokomunistinėje Rytų Europoje, kur katalikai užmokėjo krauju, kad išsaugotų tikėjimą ateistinio komunizmo dešimtmečiais, vis labiau įsivyrauja vartotojiškos nuostatos, nelengvai iškovotą laisvę atskiriant nuo tiesos ir atsakomybės, vykdant negirdėtą korupciją ir socialinę atskirtį. Čekija, kurioje tik 19 proc. gyventojų yra tikintys, nukrikščionėjimo mastais pralenkė net sekuliarizuotus Vakarus ir tai turėjo pasekmių moraliniam žmonių gyvenimui. Pasak kardinolo M. Vlko, tokioje situacijoje, kurią europiečiai patys sukūrė atmesdami krikščionišką savosios egzistencijos turinį, musulmonai yra gerai pasiruošę užpildyti susidariusią dvasinę tuštumą. Ir belieka spėlioti, kokia šalis taps pirmąja Vakarų Europoje islamo daugumos valstybe: Švedija, Olandija, o gal senoji Anglija, kurios sostinė, išsirinkusi meru musulmoną? „Europa brangiai užsimokės už dvasinių jos civilizacijos pagrindų apleidimą, ir tas laikas, kai dar kažką galima padaryti, dešimtmečius nesitęs“, – perspėjo 2010 metų pradžioje Prahos kardinolas. Jis priminė nesibaigiančią musulmonų imigraciją, kuri dabar tapo dar intensyvesnė, aukštą jų gimstamumo lygį bei šeimų tvirtumą. Musulmonai turi daug motyvų keltis gyventi į Europą ir ne vien tik dėl karinių konfliktų savo šalyse, bet ir dėl natūralių misijų paskatų nešti savojo tikėjimo į Dievą vertybes supagonėjusiai aplinkai, ateistiniam europiečių gyvenimo būdui. Jeigu krikščionys nesukrus ir neatgaivins saitų su dvasinėmis šaknimis, Europa bus islamizuota ir krikščionybė nebeturės jokios reikšmės nei asmeniniam, nei visuomeniniam gyvenimui. Taip aiškindamas, kardinolas M. Vlkas nurodė, kad dėl susidariusios krizinės situacijos Europoje negalima kaltinti musulmonų, kurie kaip ir visi tikintys žmonės nori plėsti savo religiją, bet pačius europiečius, kurie naikina savo krikščionišką kultūrą agresyvaus sekuliarizmo pastangomis. Kardinolas M. Vlkas sakė, kad krikščionių atsiliepimas į šią grėsmę tegali būti vienas: naujoji žemyno evangelizacija, grįžimas prie dvasinių šaknų, praktinė ištikimybė savajam tikėjimui.

„Meldžiu Dievą, kad suteiktų amžiną atilsį uoliam ir dosniam ganytojui, ir dvasia vienijuosi su vyskupijos bendruomene, kurioje jis rūpestingai vykdė savo tarnystę“, – rašė popiežius Pranciškus dabartiniam Prahos arkivyskupui kard. Dominikui Dukai pasiųstoje užuojautos telegramoje. Popiežius mini ištvermingą velionio kardinolo ištikimybę Kristui persekiojimų laikais, jo vaisingą, plačią apaštališkąją veiklą, įkvėptą troškimo visiems liudyti Evangelijos džiaugsmą, siekimą autentiško atsinaujinimo, klausant Šventosios Dvasios balso. Popiežius prašo perduoti užuojautą velionio kardinolo artimiesiems, o visai Prahos arkivyskupijos tikinčiųjų bendruomenei suteikia apaštališkąjį palaiminimą.

Pagal „XXI amžių“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija