Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. gegužės 5 d., Nr. 9 (276)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Popiežiaus interviu Milano benamių laikraščiui

Milano „Carito“ laikraštis „Scarp de’ tenis“ („Teniso batai“) paskelbė neseniai įrašytą interviu su popiežiumi Pranciškumi. Šis laikraštis buvo įsteigtas 1996 metais kaip socialinis projektas, skirtas gatvėje gyvenantiems benamiams. Jie dalyvauja leidžiant  laikraštį (šiuo metu, be Milano, laikraščio redakcijos skyriai yra ir keliuose kituose miestuose); jie platina laikraštį Milano ir kitų Italijos miestų gatvėse; jiems skirtas ir gaunamas pelnas.

„Egoizmas mums neleidžia įsijausti į kenčiančio žmogaus padėtį; kai susiduriame su kančia, su gedulu, apsiribojame tik nieko nereiškiančiais žodžiais“. Nelengva įsijausti į kito žmogaus padėtį, nelengva „apsiauti kito batus“ – aliuzija į laikraščio pavadinimą pradedamas gana ilgas pokalbis su popiežiumi Pranciškumi, kuris išsamiai, pateikdamas įvairių pavyzdžių iš gyvenimo patirties, atsako į dešimtį klausimų. Kalbamasi apie Popiežiaus šeimos istoriją, apie jo vyskupystę Argentinoje ir popiežystę Romoje, tačiau visuomet svarbiausia yra vargšai, pareiga jiems padėti.

„Ką sakote sutikęs gatvėje gyvenantį benamį žmogų?“ – klausiamas Popiežius. „Sakau: „Laba diena, kaip laikaisi?“ „Gatvėje gyvenantis žmogus, – sakė Pranciškus, – iš karto supranta, ar jam rodomas dėmesys yra nuoširdus“. Popiežius papasakojo Romoje žinomą istoriją apie aikštėje šalia Vatikano gyvenusį benamį, kuris buvo labai uždaras, su niekuo nesiklabėdavo, netgi su jam maisto atnešančiais „Carito“ savanoriais. Vis dėlto po kurio laiko savanoriams pavyko į prakalbinti. „Aš esu lenkas kunigas ir gerai pažįstu jūsų Popiežių, nes kartu su juo mokėmės seminarijoje“, – pasakęs benamis. Kai apie jį buvo pranešta Jonui Pauliui II, jis patvirtino, kad iš tiesų turėjęs tokį bendrakursį, ir panoro su juo susitikti. Susitikę po 40 metų jie apsikabino ir išklausė vienas kito išpažinties. Geras žodis, o galiausiai šis nepaprastas susitikimas padėjo tam kunigui atsitiesti ir vėliau jis ėmėsi ligoninės kapeliono tarnystės.

Popiežius papasakojo ir apie sutuoktinius, kurie nakvodavo Buenos Airių arkivyskupijos kurijos tarpuvartėje. „Kiekvieną rytą su jais pasisveikindavau, – sakė Pranciškus. – Niekam nešovė į galvą juos iš ten išvyti, nors kai kas ir sakydavo, kad jie tik teršia kuriją. Visada su žmoniškumu turime kalbėti apie kitą žmogų, neturime į jį žiūrėti kaip į mums ką nors skolingą, negalime į žmogų žiūrėti kaip į šunį“.

„Kaip elgtis, kai gatvėje tave prašo išmaldos?“ „Surandama labai daug argumentų, kai norima pateisinti išmaldos nedavimą, – atsakė popiežius Pranciškus. – Aš jam duosiu pinigų, o jis nusipirks vyno“. Jei žmogus bus laimingas išgėręs stiklinę vyno, tebūnie, kas tau darbo? Tu geriau paklausk savęs, kas tave daro laimingą, kai kiti nemato?! Padėti visada reikia. Tačiau negalima tik abejingai numesti monetą, bet reikia paspausti ranką, žiūrėti į akis“.

Popiežius sakė esąs patenkintas Italijos parapijų ir bažnytinių struktūrų veikla, pagalba vargstantiems žmonėms, pabėgėliams ir migrantams, priminė, kad ir jis pats yra migrantų vaikas, kad jo seneliai ir tėvas atplaukė į Argentiną 1929 m. vasario 1 d. „Kai mintimis grįžtu į Buenos Aires, suprantu, ko čia, Romoje, labiausiai man trūksta, – sakė popiežius Pranciškus, – labiausiai man trūksta galimybės laisvai išeiti į gatvę, susitikti su žmonėmis“.

Vatikano radijas  

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija