Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. gegužės 5 d., Nr. 9 (276)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Dievo Gailestingumo savaitė

Vilniuje Šv. Velykomis prasidėjusi Dievo Gailestingumo savaitė tęsėsi iki Atvelykio – Dievo Gailestingumo sekmadienio, balandžio 23-iosios. Visą savaitę kasdien Dievo Gailestingumo šventovėje prie stebuklingo Dievo Gailestingumo paveikslo šv. Mišios buvo aukojamos lietuvių bei lenkų kalbomis. Vidurdienio šv. Mišias visą savaitę aukojo vis kitas Lietuvos vyskupas, lietuvių lenkų kalbomis buvo kalbamas Dievo Gailestingumo vainikėlis, tarp šv. Mišių melstasi Rožinio malda, Valandų liturgija, vyko Švč. Sakramento adoracija. Visą savaitę šventovėje nuo 22 val. iki vidurnakčio vyko šlovinimas, evangelizacija mieste, Švč. Sakramento adoracija, meldėsi Vilniaus parapijų jaunimas. Naktinę maldą iš šventovės tiesiogiai transliavo „Marijos radijas“.

Balandžio 22-osios, šeštadienio, vakarą krikščionys buvo kviečiami į ekumeninį Šviesos kelią nuo Aušros Vartų iki Dievo Gailestingumo šventovės.

Gailestingumo sekmadienį, balandžio 23-iąją, Dievo Gailestingumo šventovėje 12 val. lietuvių kalba šv. Mišias aukojo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, 16 val. lenkų kalba – Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, 18 val. anglų kalba – arkiv. G. Grušas (transliuota per „EWTN Global Catholic Network“ kanalą). Šv. Mišios prancūzų kalba aukotos balandžio 21 ir 23 dienomis (ja transliavo „Radio Espérance“).

Gailestingumo sekmadienio šv. Mišių homilijoje arkiv. G. Grušas, aptardamas pirmajame skaitinyje aprašytą džiugią, atvirą ir veiklią apaštalų bendruomenę, galėtume sakyti, Bažnyčios vaikystę, kuomet Tomas nepatiki kitų mokinių liudijimu, jog šie matė Jėzų, kalbėjo: „Mes galime jausti, kad Tomo širdį yra apėmęs kartėlis. Tai – apviltos širdies kartėlis, širdies, kuri kartą jau buvo patikėjusi, bet skaudžiai nusivylė. Šis kartėlis užveria Tomui kelią tikėti. Pažvelkime į savo gyvenimą. Ar nėra jame to paties kartėlio, žaizdų, kurios mums trukdo tikėti ir pasitikėti Jėzumi iki galo? Labai dažnai mes tikime šiek tiek rezervuotai arba su kokiomis nors sąlygomis. Jėzau, tikiu, kad esi Dievas, bet mano gyvenimas per daug sudėtingas, kad pajėgtum Jį pakeisti. Arba: Jėzau, pasitikėsiu tavimi, jei sutvarkysi šitą ar išspręsi aną, tuomet žinosiu, jog esi gyvas (…). Neturime kito kelio nei Tomo kelias. Tikėjimą mums duoda susitikimas su Jėzumi. Tik reikia žinoti, kad Jėzus pirmas pas mus ateina. Ne Tomas atėjo pas Jėzų, o Jėzus atėjo pas Tomą ir pirmas į jį kreipėsi. Pažvelkime į savo širdis ir pažiūrėkime, ar ten nėra nors trupučio tikėjimo. Jei yra, tada galime būti tikri, kad Jėzus jau yra mus aplankęs, nes tikėjimas yra malonė, dovana. Mūsų tikėjimas, nors ir silpnas, jau yra susitikimo su Jėzumi ženklas. Gal mūsų sielos tame susitikime Jėzaus nepažino (kaip iš pradžių Jo nepažino Marija Magdalietė sode prie kapo ar mokiniai kelyje į Emausą), bet jei turime nors truputį tikėjimo, susitikimas jau yra įvykęs. Tai – gera žinia, už ją turime dėkoti Dievui“.

Balandžio 19 dieną Dievo Gailestingumo šventovėje šv. Mišias aukojo arkivyskupas G. Grušas, vyskupas augziliaras A. Poniškaitis ir trys dešimtys Vilniaus arkivyskupijoje tarnaujančių kunigų. Arkiv. G. Grušas pabrėžė, kad kunigai turi dėkoti Dievui už jų tarnystėje išlietas gailestingumo malones ir melsti, kad jos per kunigus pasiektų visus žmones, visą pasaulį. Pamoksle Vilniaus arkivyskupas kunigus ragino įsiklausyti į šios dienos intenciją, Kristaus padiktuotą šv. Faustinai: „Šiandien atvesk man romias, nuolankias bei vaikelių sielas ir panardink jas į mano gailestingumą. Šios sielos labiausiai panašios į mano širdį, jos stiprino mane skausmingoje mano agonijoje; mačiau jas kaip žemiškus angelus, budėsiančius prie mano altorių. Ant jų aš išlieju malonių sroves. Tik nuolanki siela pajėgia priimti mano malonę, šiomis sielomis aš pasitikiu“.

Arkivyskupas atkreipė dėmesį į Jėzaus kvietimą būti tokia siela, kuria Jis pasitikėtų, – nuolankia kaip mažų vaikelių. Pasak arkivyskupo, nuolankumo svarba ne kartą pabrėžiama Šventajame Rašte.

Pirmajame skaitinyje pasakojama, kaip nuolankiam ir nusižeminusiam luošam vyrui Petras padeda ne savo, o Jėzaus Kristaus vardu: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu imk ir vaikščiok!“ Arkiv. G. Grušas sakė, kad kunigai šventimais įgalioti veikti ne savo, o Jėzaus Kristaus vardu. Pasak jo, nuolankumas labai svarbus kunigiškoje tarnystėje: „Turime leisti Šventajai Dvasiai veikti mumyse ir per mus. Tai įmanoma tik tada, kai esame nuolankūs“. Pasak arkivyskupo, kunigai kasdien susiduria su slėpiniu: Susitaikymo ir kitais sakramentais perkeičiami žmonių gyvenimai. „Mūsų rankos pateptos šventąja Krizma, kad būtume gailestingumo įrankiai. Galime ir privalome Dievo Tautai dalinti Dievo gailestingumą ir malones“, – kreipdamasis į kunigus pabrėžė Vilniaus arkivyskupas. Pasak jo, siekiant neužgožti Dievo veikimo, kunigams reikia nuolat ugdyti savyje nuolankumą.

2000-aisiais popiežius Jonas Paulius II, atsiliepdamas į Vilniuje gyvenusiai šv. Faustinai išsakytą Jėzaus norą pirmąjį sekmadienį po Velykų švęsti Dievo Gailestingumo šventę, Atvelykio sekmadienį paskelbė Dievo Gailestingumo sekmadieniu. Dabar ši šventė švenčiama visame pasaulyje. Pagal šventosios Faustinos regėjimus nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas saugomas Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje. Kasmet tūkstančiai piligrimų atvyksta pasimelsti prie stebuklingojo paveikslo.

Tikintieji visą savaitę buvo kviečiami aplankyti namelį Vilniuje, Antakalnyje, V. Grybo g. 29A, kuriame gyveno sesuo šv. Faustina Kovalska.

Pagal Vilnensis.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija