Mirė Vokietijos kardinolas

Kardinolas Joachimas Maisneris Šiluvoje 2008 m. rugsėjo 14 d. Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Liepos 5 dieną atostogaudamas Bad Fiuseno kurorte prie Austrijos su brevijoriumi rankose mirė Kelno arkivyskupas emeritas, 83 metų kardinolas Joachimas Maisneris (Joachim Meisner). Jis vadovavo Kelno arkivyskupijai nuo 1989 iki 2014 metų, pastaruoju metu gyveno Kelne. Velionis, viena iš įtakingiausių vokiečių katalikybės figūrų, artimas popiežiams Jonui Pauliui II ir Benediktui XVI, buvo nuoširdus Bažnyčios Lietuvoje rėmėjas ir geradarys. Bene paskutinis jo viešas pasirodymas įvyko Vilniuje, per Pal. kankinio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos Mišias, kurias birželio 25 dieną jis koncelebravo su gausybe Lietuvos dvasininkų.

J. Maisneris gimė 1933 m gruodžio 25 d. Vokietijos Breslau mieste, dabartiniame Lenkijos Vroclave. Karo pabaigoje, tėvui žuvus fronte, motina kartu su keturiais sūnumis buvo perkelta į Tiuringiją, komunistų valdytoje Rytų Vokietijoje. Baigęs vidurinę mokyklą, būsimas kardinolas iš pradžių studijavo ekonomiką, tačiau reaguodamas į komunistinės valdžios diegiamą ateizmą, greitai įstojo į Erfurto kunigų seminariją ir ją baigęs 1962 m. gruodžio 22 d. priėmė kunigo šventimus. Dirbo parapijose, vadovavo Erfurto „Carito“ organizacijai. 1969 metais buvo pasiųstas tęsti studijų į Romą Popiežiškajame Grigaliaus universitete. Grįžęs į Rytų Vokietiją su daktaro diplomu, 1975 m. gegužės 17 d. konsekruotas tituliniu vyskupu ir paskirtas Erfurto–Mainingeno vyskupu augziliaru. Tada susibičiuliavo su kaimyninės Lenkijos Krokuvos arkivyskupu kardinolu Karoliu Vojtyla (būsimuoju popiežiumi Jonu Pauliumi II), aplankiusiu Erfurtą ir užmezgusiu su vysk. J. Maisneriu asmeninę pažintį. Krokuvos arkivyskupui tapus Popiežiumi, 1980 metais vysk. J. Maisneris buvo paskirtas padalinto, bet vienai vyskupijai priklausančio Berlyno vyskupu. Tuomet ši vyskupija buvo ypatingoje padėtyje, nes miestą skyrė „geležinė siena“, o vyskupijos ganytojas rezidavo komunistų valdomoje rytinėje dalyje. 1983 m. vasario 2 d. konsistorijoje jis buvo pakeltas kardinolu. 1989 metais, jau tik keliems mėnesiams likus iki Berlyno sienos griuvimo, kardinolas J. Maisneris popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskirtas didžiosios senosios Kelno arkivyskupijos ganytoju.

Daug dešimtmečių J. Maisneris aktyviai dalyvavo Vokietijos visuomenės debatuose opiausiais klausimais, nevengdamas atviros polemikos. Jis kritikavo visuomenės nusigręžimą nuo Dievo, ryžtingai priešinosi abortų praktikai ir pagalbos žudytis įteisinimui, jo iniciatyva Jonas Paulius II sustabdė Vokietijos Katalikų Bažnyčios atstovų dalyvavimą jos mokymui priešingoje valstybinėje šeimos planavimo sistemoje. Pritardamas šiems ir kitiems kardinolo J. Maisnerio nusistatymams dėl Vokietiją ir Europą ištikusių sekuliarizmo problemų, popiežius Jonas Paulius II jį buvo paskyręs 1999 metais Romoje vykusios Europai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos delegatų pirmininku.

Bene svarbiausias bažnytinis įvykis arkivyskupijos istorijoje buvo vokiečio popiežiaus Benedikto XVI apsilankymas Kelne Pasaulinėje jaunimo dienoje 2005 metais.

Kardinolas J. Maisneris pirmojoje kelionėje į Lietuvą 1982 metais pakviestas Kauno arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus vyskupo Liudviko Povilonio paliudijo Visuotinės Bažnyčios solidarumą su persekiojama vietine Bažnyčia totalitarinio sovietų režimo okupuotame krašte. Vėliau, prisimindamas tą pirmąjį apsilankymą dar sovietinio komunizmo sąlygomis, ganytojas su šypsena pasakojo, kaip Vilniaus viešbučio, kuriame apsistojo, darbuotojas jį draugiškai perspėjo: „Viešbutis pastatytas iš sovietinio mūro – 50 proc. cemento ir 50 proc. mikrofonų“. Todėl reikia būti atsargiam. Svečiui buvo pasiūlyta aplankyti Vilniaus Katedrą, kuri sovietų buvo paversta paveikslų galerija. Jam pareiškus, jog negali eiti į taip išniekintą šventovę, kol ji vėl netaps maldos namais, vyskupas L. Povilionis pastebėjo, kad gali tekti laukti ilgai, gal net iki Paskutinio teismo dienos. „Tačiau ji atėjo greičiau, ir jau po 7 metų Kalėdų šv. Mišios buvo aukojamos Vilniaus Katedroje“, – pasakė žymusis Vokietijos Bažnyčios hierarchas. Jis visada tvirtino, kad laisvės laukime visada vienijosi su lietuvių tauta, kad jo širdies dalis yra Lietuvoje, kuri paženklinta kryžiumi ir todėl spinduliuoja dvasine stiprybe visų sunkių istorinių išbandymų aplinkybėmis.

Po ketvirčio amžiaus, 2008 metais, į jau nepriklausomą Lietuvos valstybę atvyko kaip ypatingasis popiežiaus Benedikto XVI pasiuntinys į Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejaus iškilmę. Kard. J. Maisneris tą kartą prisiminė, kaip jis per pirmąjį apsilankymą Lietuvos sostinėje atsisakė kvietimo aplankyti komunistinės valdžios konfiskuotą Vilniaus Arkikatedrą. „Tačiau jau po septynerių metų Arkikatedra buvo sugrąžinta, taigi stebuklai įmanomi“, – kartą prisimindamas 1989 metų įvykius Lietuvoje pasakojo Kelno arkivyskupas kard. J. Maisneris.

Iš dalies jo iniciatyva buvo įkurtas ir vadovautas Vokietijos katalikų paramos iš komunizmo išsivadavusiai Rytų Europos Bažnyčiai fondas „Renovabis“, kuris daug padėjo įvairioms Lietuvos ir kitų šio regiono šalių katalikų bendruomenių struktūroms atsikurti ir sustiprėti. Tačiau svarbu, kad visuose pastoraciniuose ir socialiniuose rūpesčiuose tiek Europos, tiek ir Vokietijos mastu, kard. J. Maisneriui svarbiausi buvo dvasiniai reikalai, krikščioniškosios civilizacijos, kultūros, tikėjimo ir moralės principų gynimas.

Popiežius Pranciškus, užuojautos telegramoje kardinolo J. Maisnerio įpėdiniui Kelno arkivyskupui kard. Raineriui Violkiui (Rainer Wölki) rašė: „Giliai sujaudino žinia, kad kardinolą Joachimą Maisnerį staigiai ir nelauktai iš šios žemės pašaukė gailestingumo Dievas. Kardinolas su gilia ir nuoširdžia meile Bažnyčiai pasišventė Gerosios Naujienos skelbimui Viešpats. Kristus teatlygina jam už ištikimą ir bebaimį įsipareigojimą vardan Rytų ir Vakarų žmonių gerovės ir tepadaro jį Šventųjų bendravimo dalyviu danguje“. Popiežius Pranciškus, visiems, kurie gedi dėl mirusio ganytojo, suteikė savo apaštališką palaiminimą.

Dabartinis Kelno arkivyskupas kard. R. Violkis pripažino, kad būdamas nepalaužiamu ir galingu gyvybės ir šeimos gynėjų balsu, kard. J. Maisneris į visus bažnytinio, socialinio ir politinio gyvenimo įvykius žvelgė Kristaus akimis: „Jam Dievas buvo visa ko centras, o visa kita neturėjo svarbios reikšmės“. Kard. R. Violkis pastebėjo, kad į amžinybę nuėjęs ganytojas niekada nebijojo mirties, neretai apie ją kalbėjo, nes „jam mirtis, kaip pats sakė, yra tik perkėlimas iš vienos Dievo rankos į kitą“. Beje, minėdamas savo 70-metį, viename interviu spaudai kard. J. Maisneris kalbėjo: „Man labai svarbu, kad žinau, kur aš kada nors būsiu palaidotas – Kelno katedros vyskupų kapuose. Dabar prieš priimdamas sunkius sprendimus aš visada ateinu į tuos kapus ir čia, per mirties dimensiją apsvarstęs problemą, priimu sprendimą. Ir kai mane palaidos, tada ten turbūt atėję dažnai sakys, kad jis bent gerai svarstė, nors jo sprendimai gal ir ne kiekvienu atveju buvo tinkami“.

Kard. J. Maisnerio laidotuvės vyko liepos 15-ąją. Laidotuvėse dalyvavo šeši kardinolai ir trys dešimtys vyskupų iš Vokietijos ir kitų šalių. Laidotuvėms vadovavo Kelno arkivyskupas kard. R. Violkis. Homiliją sakė Budapešto ir Estergomo arkivyskupas kard. Peteris Erdo. Apaštališkasis nuncijus Vokietijoje arkivysk. Nikola Eterovičius perskaitė popiežiaus Pranciškaus laišką, o arkivyskupas Georgas Gensvainas (Georg Genswein) – popiežiaus emerito Benedikto XVI laišką. Po Mišių kard. J. Maisnerio palaikai palaidoti Kelno katedros kriptoje. Tai naujausia ilgai statytos ir po Antrojo pasaulinio karo bombardavimų atstatytos Kelno katedros dalis, galutinai užbaigta tik 1960 metais. Pirmasis joje palaidotas Kelno ganytojas buvo kardinolas Jozefas Fringsas, miręs 1978 metais.

Pagal Vatikano radiją ir „XXI amžių“

© 2017 „XXI amžius“