Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. rugpjūčio 18 d., Nr. 15 (282)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Iš parapijų istorijos

Senųjų Varnių Šv. Aleksandro bažnyčioje XIX amžiaus pabaigoje – XXI amžiuje dirbę kunigai

Varnių Šv. Aleksandro bažnyčia
Nuotrauka iš Panoramio.com

Kun. Stanislovas Janeliūnas ir Senųjų
Varnių (Šv. Aleksandro) bažnyčiai
nulietas varpas. Fotografas Fišelis
Boruchovičius, 1933 m., Varniai

Kun. Leonas Veselis ir Pirmosios
Komunijos vaikai: Elena Aksomaitytė
(kairėje), ir nežinoma mergaitė
prie Varnių Šv. Aleksandro
bažnyčios durų. Fotografas
nežinomas, 1948 m. ŽVM GEK 2504

Kun. Vladas Šlevas.
Fotografas nežinomas,
XX amžiaus IV dešimtmetis.
ŽVM GEK-3060/264

Medininkų vyskupijos, kuri ilgainiui tapo Žemaičių vyskupija, steigimo metais Varniuose jau stovėjo parapinė bažnyčia. Ji buvo pastatyta Vytauto Didžiojo rūpesčiu, pašventinta ir pavadinta Šv. Aleksandro vardu, toks buvo krikščioniškasis kunigaikščio Vytauto Didžiojo vardas. Per 600 metų toje pat vietoje ši bažnyčia yra ketvirtoji. Dabartinė pastatyta 1779 metais – vėlyvojo Lietuvos baroko ir medinės liaudies architektūros pavyzdys. Po Antrojo pasaulinio karo sovietų okupacinės valdžios ji buvo uždaryta ir barbariškai suniokota. Atgavus Nepriklausomybę sugrąžinta tikintiesiems ir restauruota.

Šiemet minimas Žemaičių vyskupijos steigimo 600 metų jubiliejus svarbus visiems. Ir pagrindiniai šio jubiliejaus minėjimo renginiai vyks Varniuose rugpjūčio 19–20 dienomis.

Rinkdama žinias apie Šv. Aleksandro, arba Senųjų Varnių, bažnyčioje dirbusius kunigus naudojausi parapijoje esančiomis bei suskaitmenintomis Senųjų Varnių krikšto, santuokos ir mirčių metrikų knygomis (www.epaveldas.lt ir varniškio Jono Dambrausko apie 1974 metus sudarytu sąrašu (www.varniai-museum.lt). Suskaitmenintos tik kai kurių metų Metrikų knygos (greičiausiai tik tiek teišliko), o ir jau skaitmenintuose dokumentuose kai kur trūksta lapų ar ištisų metų, todėl tiksliai nustatyti kunigų darbą parapijoje nepavyks, tad visiško tikslumo nebus. Bet skaitytojams pabandysiu, kiek įmanoma tiksliau, pristatyti Varniuose dirbusius kunigus. Telšių vyskupijos kurijoje irgi nenudžiugino: gaila, bet apie 1948 metus didelė dalis archyvo buvo išgabenta nežinoma kryptimi ar sunaikinta vietoje. Išsamiam tyrimui reikėtų vykti į archyvus ir pabandyti ten ieškoti trūkstamos informacijos. Viliuosi, kad archyvuose yra išlikę dokumentai, liudijantys ir apie kunigų skyrimus į parapijas, bet kol jų nėra viešoje erdvėje ir nėra galimybės pabuvoti centriniuose archyvuose, apie kunigų skyrimus ir jų darbo parapijoje laiką nustačiau pagal įrašus Metrikų knygose, tad čia nurodytos datos nėra visai tikslios, gali skirtis mėnesiai ir dienos. Neaišku, kuo remdamasis varniškis sudarė minėtą sąrašą, vis dėlto jis buvo orientyras šiame mažame tyrime. Tikslindama turimus duomenis naudojausi „Elenchus“ bei „Katalikų kalendoriais“, žinynais, kurie sukaupti muziejuje, visa įmanoma literatūra ir interneto tinklapiais.

Varnių Šv. Aleksandro bažnyčia, kuri 1865 metais valdžios buvo pavadinta Senųjų Varnių bažnyčia, iki 1885 metų buvo labai apleista. Klebonu į šią parapiją 1881 metais paskyrus kanauninką Vincentą Juzumą, kuris joje dirbo iki mirties 1901 metais, prasidėjo dideli bažnyčios remonto ir aplinkos tvarkymo darbai: šventorius buvo akmenimis, kalkėmis ir cementu apmūrytas, uždengtas malksnų stogeliu, su ketveriais vartais, keturiolika virš tvoros iškeltų koplyčių, kuriose vyskupui Mečislovui Paliulioniui leidus buvo įrengtos Kryžiaus kelio stotys. Ant akmeninio pamato šventoriuje buvo pastatyta nauja varpinė su lavonine. Kabėjo trys varpai, didžiausias iš jų nulietas Varnių varpų liejykloje 1806 metais už suaukotus pinigus. Kan. V. Juzumas savo lėšomis iš varžytinių nupirko Varnių rokitų Šv. Roko bažnyčios likučius ir šventoriuje pastatė Šv. Roko koplyčią. Bažnyčią kan. V. Juzumas suremontavo kapitaliai, net prailgino ją trimis sieksniais, pastatė naują priebažnytį, virš kurio iškėlė aukštą grakštų bokštą su įstiklintais langais, vargonams įtaisė naujas dumples, sudėjo medines grindis, pagamino naujus langus, buvo suremontuoti, perdažyti, nulakuoti ir paauksuoti altoriai. Už muosavas lėšas kanauninkas bažnyčiai nupirko žvakidžių, rūbų ir kitų reikmenų. XIX amžiaus pabaigoje bažnyčia buvo prikelta naujam gyvenimui. Nors anot kan. V. Juzumo, „parapija nedidelė, iš viso katalikų gyventojų yra 2834“ (~1899 metus), bažnyčioje jam talkino net keli kunigai.

1892–1897 metais kan. V. Juzumui pastoraciniame darbe padėjo vikaras kun. Jonas Plungis. Nuo 1898 mrtų rugpjūčio čia darbavosi kun. Karolis Jaugelis, kilęs iš Šiaulių apskrityje gyvenusių bajorų šeimos, baigęs mokslus Varnių kunigų seminarijoje, kunigu įšventintas 1866 metais. Klebonu jis buvo paskirtas 1901 metais, mirus kan. V. Juzumui, ir dirbo iki mirties 1912 metų spalio mėnesį.

1913 metais Senųjų Varnių Šv. Aleksandro parapijos klebonu paskiriamas kun. Stanislovas Janeliūnas. Nuo 1921 metų jis buvo Drausmės bataliono Varniuose kapelionas, 1925 metais paskirtas vicekapelionu vietinei kariuomenei. Jis buvo Varnių dekanato vicedekanas ir Katalikų veikimo centro Varnių dekanato direktorius. Tarnaudamas Varniuose, kun. S. Janeliūnas pastatė kleboniją su kitais trobesiais, didelę špitolę su erdvia parapijos sale. Jis uoliai platino katalikišką spaudą, rūpinosi dvasiniais parapijiečių reikalais, labai mylėjo jaunimą. 1934 metais jis organizavo maldininkų keliones į Kaune vykusį Eucharistinį kongresą, į Šiluvos atlaidus, surengė misijas, kurioms pakvietė t. Augustiną Dirvelę iš Kretingos vienuolyno. Įšventintas kunigu buvo 1895 m. gruodžio 23 d. Prieš atkeliant į Varnius kun. S. Janeliūnas tarnavo vikaru Gargžduose, Kavarsko (Anykščių r.), Vaiguvos (Kelmės r.), Endriejavo (Klaipėdos r.), Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) parapijose, buvo Gardamo (Šilutės r.) Šv. Roko bažnyčios kunigas filialistas. Lietuviškos spaudos draudimo metais jis savo lėšomis nupirko daug sąsiuvinių ir, lankydamas parapijiečius, dalindavo juos jaunimui, skatindamas mokytis lietuviškai skaityti ir rašyti. Išmokusiems duodavo pasiskaityti lietuviškų knygų ir laikraščių, kuriuos gaudavo iš knygnešių. Švietimo darbui pasikviesdavo ir mokslus einantį jaunimą. Jis organizavo draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą ir pats ją platino, bet įkliuvęs nebuvo. Dirbdamas Varniuose kun. S. Janeliūnas rūpinosi vargšais ir vargstančiais, juos šelpė, lankė Varnių koncentracijos stovykloje kalinčius ateitininkus studentus ir katalikus inteligentus, siuntė jiems maisto, pasirūpindavo kuru, panaudodamas savo ryšius ir pažintis, stengėsi juos išvaduoti. Mirė 1935 m. sausio 26 d. Varniuose, palaidotas Senųjų Varnių parapijos kapinėse.

Mirus ilgamečiam Senųjų Varnių parapijos klebonui į parapiją klebono pareigoms skiriamas kun. Juozapas Jarašiūnas, prieš tai dirbęs Lapių (Kauno r.) ir Kvėdarnos bažnyčiose.

1941–1945 metais Šv. Aleksandro parapijai vadovavo klebonas kun. Juozapas Paulauskis. Kunigas (dabartinio Varnių rezidento kan. Jono Petrauskio dėdė) gimė 1891 m. rugpjūčio 17 d. Platelių vlsč., Atlaužų k. Mokėsi Kauno dvasinėje seminarijoje. Dirbo Šiaulėnų, Skaistgirio, Plungės ir kitose parapijose. 1941–1945 metais buvo Senųjų Varnių (Šv. Aleksandro), po to – Platelių ir Lieplaukės bažnyčių klebonas. Suimtas 1949 metų liepą, Ypatingojo pasitarimo nuteistas 25 metams lagerio, kalintas Minlage (Komija). Išleistas 1954 metų rugsėjį. Mirė 1972 metais, palaidotas Alsėdžių kapinėse.

Pokaryje kunigai keitėsi kasmet ar dar dažniau: kun. J. Balčiūnas Varniuose dirbo 1945 11 26–1946 03 07, bet čia, atrodo, yra šiokia tokia painiava: 1940 metų „Elenchus“ nurodomas kun. Balčiūnas Juozapas įrašytas kaip Gadūnavo altaristas (gimęs 1867 metais). Iš varniškio J. Dambrausko pateiktų duomenų paaiškėja, kad kunigas Varniuose išdirbo šiek tiek daugiau nei tris mėnesius. Visai įmanoma, kad minėtas kunigas darbavosi kaip altaristas, nors gali būti, kad J. Dambrauskas suklydo rašydamas vardą.

Remiantis J. Dambrausko sudarytu sąrašu, kun. Juozas Zasas 1945 07 01–1946 09 24 dirba Šv. Aleksandro bažnyčioje, bet šio kunigo įrašų bažnyčios Metrikų knygose yra labai nedaug – tik 1946 m. kovo 9 – gegužės 16 d. Kun. J. Zasas tuo pat metu dirbo ir buvusioje Katedroje. Sekant įrašus krikšto metikų knygose tų pat metų birželio 9 ir 23 dienomis kūdikius krikštijo kun. J. Vičiulis, kuris kunigo šventimus gavęs kovo 17 d. buvo paskirtas Skuodo vikaru.

Nepilnus pusę metų Varniuose dirbo kun. Konstantinas Šleinius, kuris 1947 metų pavasarį iškeliamas į Kuršėnų parapijos Micaičių filiją ir ten beveik po metų areštuojamas, nuteisiamas 10 metų lagerio Mordovijoje.

Kas pakeitė iškeltą kunigą, nustatyti sunku, nes metrikų knygos grafoje „Kas krikštijo“ parašyta klebonas, o žinias surašiusio yra tik parašas. Kiek įmanoma iššifruoti ryškų įmantrų parašą, tai gali būti kun. Račiūnas, bet kuris – Antanas ar Pranciškus (1940 m. „Elenchus“) lieka neaišku, nes abu iš skirtingų vyskupijų, bet nenuspėjamas pokaris galėjo priversti kažkurį kunigą trumpam atvyti į Žemaitiją.

Varniškio J. Dambrausko sudarytame sąraše nurodoma, kad kun. Leonas Veselis nuo 1947 m. liepos 1 d. iki bažnyčios uždarymo 1949 m. rugpjūčio 6 d. dirbo Varnių Šv. Aleksandro bažnyčios klebonu, o peržiūrint buvusios Katedros kunigų sąrašą, randama, kad tas pat kunigas nuo 1947 m. birželio 27 d. eina minėtos bažnyčios klebono pareigas. Atrodo, kad skirdamas kun. L. Veselį į Varnius Telšių vyskupijos generalvikaras J. Juodaitis nurodė vadovauti abiems bažnyčioms.

Be jau išvardintų Senųjų Varnių parapijoje dirbusių kunigų Krikšto metrikų knygoje 1894 m. rugpjūčio 30 d. įrašas nurodo šioje bažnyčioje dirbus ir kun. Joną Žiburinskį. Metrikų knygose kunigo pareigos neįrašytos, spėju, kad šis kunigas buvo šios bažnyčios altaristas, nes gimė 1837 metais, baigė Varnių kunigų seminariją, įšventintas 1863 metais. Mirė kun. J. Žiburinskis 1905 metais Salantuose. Pagal įrašus metrikų knygose jis Varniuose išbuvo apie trejus metus.

1894 metais Senųjų Varnių parapijoje dirbo ir kun. Benediktas Garalevičius, kilęs iš Raseinių apskrities, Varniuose baigė kunigų seminariją, įšventintas 1868 metais. Remiantis metrikų knygomis šis kunigas Varniuose išbuvo net šešerius metus, iki 1900-ųjų rugsėjo. Kokios jo pareigos, lieka neaišku.

1897 03 18 krikšto sakramentą naujam Varnių gyventojui suteikė vikaras kun. Juozapas Byla – vėliau ilgametis Kauno kunigų seminarijos bažnytinio giedojimo dėstytojas ir melomanas, kanauninkas. Kun. J. Byla Varniuose išbuvo metus.

1898–1903 metais varniškius sakramentais aprūpindavo kun. Vincentas Baltrušaitis (g. 1870 m.). 1903 metais Varnių vikarą kun. V. Baltrušaitį vyskupas paskyrė Daujėnų kuratoriumi, jis čia dirbo 39 metus, iki mirties 1942 metais. Jis pastatė parapijos ūkinius trobesius, padidino kleboniją, suremontavo bažnyčią, sutvarkė kapines, kurios grožiu pagarsėjo visoje apylinkėje. Ten jis ir palaidotas.

1899 m. vasario – 1900 m. rugsėjo mėnesiais varniškiams sakramentus teikė kun. Petras Purauskis. Nedaug pavyko surasti žinių apie šį kunigą. Pirmojo pasaulinio karo metais Salų bažnyčia nukentėjo: granatų skeveldros apdraskė sienas, buvo apgadinti skliautai, o patrankos sviedinys paliko skylę prie didžiojo altoriaus. Jam sutvarkyti parapijos jaunimas paaukojo 700 litų. Tuometis kun. P. Purauskis perdengė apardytą stogą skarda. O „Elenchus“ (1922) nurodo jį esant Kamajų bažnyčios; Antrojo pasaulinio karo metu – Pakalnių (Utenos r.) Šv. Trejybės parapijos vikaru.

Kuo remdamasis J. Dambrauskas sudarė sąrašą, neaišku. Jis teigia, kad Varnių Šv. Aleksandro bažnyčioje dirbo penki vikarai (metai nenurodomi), surašytos jų pavardės. Pabandžiau chronologiškai atsekti jų buvimą Varniuose. Pirmas sąraše kun. Arminas (ar Arnalis) Budrikis. Metrikų knygose daryti įrašai rodo, kad tai – kun. Budrykas (Budrikas) Juozapas, g. 1879 m. Vikaru dirbo 1902–1905 metais. Vėliau iškeltas į Panemunėlį vikaru pas kun. J. Katelę, padėjo jam pastoraciniame darbe ir daug dirbo prie statomos bažnyčios. Mirus kun. J. Katelei, skiriamas tos parapijos klebonu. 1922 metų „Elenchus“ nurodo jį esant Tverų klebonu, pas kurį vasaroti atvykdavo Maironis.

Antrasis sąraše kun. Pranas Vasiliauskis (g. 1871 m., įšventintas 1893 m.) Senųjų Varnių vikaru dirbo 1905–1907 metais. „Elenchus“ (1922) nurodo, kad šis kunigas – Josvainių klebonas. Kun. P. Vasiliauskis po 1920 metų įsteigė pavasarininkų judėjimą, nupirko jiems orkestro instrumentus, pastatė parapijos salę, įruošė senelių prieglaudą, atgaivino Blaivybės draugijos veiklą, įsteigė kitas organizacijas, rėmė smulkaus kredito, pieninės steigimo darbus. 1937 metais išvyko į JAV. Kunigo darbą atliko Niutone, nuo 1947 metų gyveno Čikagoje. Bendradarbiavo „Amerikoje“, „Darbininke“, „Drauge“, „Lietuvių laikraštyje“, „Lietuvos ūkininke“, „Vienybėje“, „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“ ir kitoje periodinėje spaudoje.

Paskutinis J. Dambrausko sudarytame sąraše įvardintas vikaras buvo kun. Stanislovas Dailidonis (g. 1880, įšventintas 1907 metais). Senųjų Varnių krikšto metrikų knygose radau, kad 1908 m. gegužės 18 d. vikaras Dailidonis pakrikštijo naujagimę iš Vidmantų k. Stanislavą Burbaitę – dvarininko Julijono Burbos ir Julijonos Juškevičiūtės-Burbienės dukrą. Vadinasi, apytikriai tuo metu, jis ir atvyko į Varnius.

J. Dambrausko sąraše minimas kun. Klemensas Gabrys (g. 1883 m.) kunigu įšventintas 1909 m. Greičiausiai po šventimų paskiriamas vikaru į Varnius. 1915 metais jis – Šeduvos vikaras, 1922–1931 metais Grinkiškio parapijos Vosiliškio filijinės bažnyčios kuratorius, nuo 1932 metų iki staigios ir netikėtos mirties 1943 metais – Vandžiogalos klebonas (Kėdainių dekanatas). Jo lenkų kalbos mokėjimas ir geri santykiai su čia gyvenančiais parapijiečiais lenkais sustiprino parapijos finansinę padėtį. Parapijiečiai lenkai rėmė Bažnyčią ne tik aukomis, bet ir fizine pagalba, mat parapija tais laikais turėjo 25 ha žemės, tad pajamos buvo gaunamos ir iš ūkinės veiklos. Buvo modernizuota parapijos klebonija – įvestas telefonas (Vandžiogaloje tuo metu buvo tik 10 telefono abonentų, vienas iš jų – klebonijoje), remontuojami kiti ūkio pastatai.

Per ilgą savo tarnystę Vandžiogalos parapijoje kun. K. Gabrys pakrikštijo daug vaikų, sutuokė daug porų, mokė tikėjimo tiesų mokinius Vandžiogalos gimnazijoje. Žmonės liudija, kad kun. K. Gabrys laimino Vandžiogalos lenkus už jų pagalbą nukentėjusiems nuo holokausto miestelio žydams.

1910 metais Senųjų Varnių vikaru paskiriamas kun. Julijonas Linda, geriau žinomas kaip Julijonas Lindė-Dobilas. Jis 1898 metais baigė Kauno kunigų seminariją, įšventintas kunigu. Trumpą laiką pabuvęs vikaru Raseiniuose, ilgesnį laiką vikaru ir kapelionu dirbo įvairiose Latvijos vietose. 1910–1914 metais vikaravo Varniuose. Naujųjų Varnių parapijoje klebonavo jo geras draugas kun. A. Juozapavičius, su kuriuo susibičiuliavo dar dirbdami Raseiniuose. Kunigas Julijonas, globojamas kun. A. Juozapavičiaus, turėjo puikias sąlygas kurti. Čia, Varniuose, gimė ir jo garsiausias literatūrinis kūrinys – romanas „Blūdas“. Pirmojo pasaulinio karo metu mokytojavo Jekaterinoslave (dab. Dniepropetrovskas). Nuo 1922 metų – Panevėžio gimnazijos mokytojas, nuo 1926 metų – direktorius. Įkūrė moksleivių sambūrį „Meno kuopa“ ir jam vadovavo.

Regis, vikarą kun. J. Lindą pakeitė vikaras kun. Anupras Stonis. „Tądien [1914 m. balandžio 15 d.] pas mane užsuko Šviesios atminties klebonas Janeliūnas su savo vikaru kunigu Stoniu ir paklausė, ar aš nebėgu? Pasakiau trumpai – ne. O jie atsakė bėgą ir net Švenčiausiąjį Sakramentą vežasi. Pasakiau, jog be reikalo jie taip daro, nes ką žmonės be kunigų darys. Vis dėlto sulaikyti nebuvo galima (...). (Kun. A. Juozapavičius. „1914 m. karo pradžia Varniuose“).

1915 metų „Elenchus“ nurodo, kad vikaru šioje bažnyčioje dirba kun. Pranciškus Vilūnas. Jis 1903 metais baigė Kauno kunigų seminariją. 1920 metais metė kunigystę, įsijungė į nelegalią komunistinę veiklą, bendradarbiavo komunistinėje spaudoje. 1922 metais išrinktas į Pirmąjį Seimą pagal kuopininkų sąrašą. 1923 metais redagavo komunistinį žurnalą „Naujoji gadynė“, 1926 metais – žurnalą „Vilnis“. 1927–1928 metais padėjo leisti lietuvių komunistinę spaudą Vokietijoje. Nuo 1928 metų gyveno SSRS, 1937 metais suimtas ir sušaudytas.

Varniuose labai trumpai dirbo kun. Vladislovas Venclauskis – 1919 m. gegužės 18 – liepos 1 d. Vėliau jis dirbo Šiaudinės, Žemalės bažnyčiose. Vikaras kun. Liudvikas Gaičevskis Varniuose dirbo 1919–1921 metais. Pastoracinį darbą kunigas tęsė Kvėdarnoje, Laukuvoje, Šilalėje, Gegrėnuose, Žlibinuose, Žarėnuose.

Varniškio J. Dambrausko sudarytame ir kan. J. Petrauskio patikslintame sąraše nurodoma, kad Naujųjų Varnių parapijoje vikaru dirbo kun. Antanas Zdanavičius (http://www.varniai-museum.lt rašoma „dirbo 1921–1922. Nors tiksliai nežinoma, kurioje Varnių parapijoje vikaravo“). Pervertusi Santuokos metrikų knygas radau, kad minėtas jaunas kunigas Varniuose dirbo vienerius metus: paskutinis įrašas – suteiktas santuokos sakramentas varniškiams 1923 m. sausio 14.

O štai tikrai Senųjų Varnių parapijoje vikaru dirbusio kun. Vlado Šlevo sąraše išvis nėra. Linkuvoje gimęs ir augęs, baigęs Telšių kunigų seminariją, įšventintas 1935 metais, paskiriamas Senųjų Varnių parapijon talkinti čia dirbančiam klebonui kun. Juozapui Jarašiūnui. Kun. V. Šlevas (1910–1999) gimė Pakruojo krašte, Linkuvos miestelyje, mokėsi Linkuvos pradžios mokykloje, 1935 metais baigė Telšių kunigų seminariją, įšventintas kunigu. Kun. V. Šlevas buvo vikaras Varniuose, Kuliuose, klebonas Pakutuvėnuose, Pievėnuose, Viešėnuose, Beržore, Plateliuose, Raudėnuose, Šatėse, Endriejave, Adakave, Pagramantyje, Žygaičiuose ir nuo 1990 metų iki mirties – altaristu Skaudvilės bažnyčioje. Pakutuvėnuose jo rūpesčiu buvo pastatyta nedidelė koplyčia, kurioje buvo aukojamos šv. Mišios, ir rūpinosi statyti Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, nors karo metais tai padaryti buvo gana sudėtinga. Kun. V. Šlevas buvo tikras ganytojas, bet kurioje parapijoje tarp parapijiečių turėjo didelį autoritetą, nelaimės ar vargo valandą galėjo sušelpti, paguosti bet kurį parapijietį. Daug ir nuoširdžiai bendravo su jaunimu, Varniuose rengė pavasarininkų gegužines. Kunigas visą gyvenimą triūsė kaip bitelė, į žmones visuomet kreipdavosi „mano mielas“. Jam visi žmonės buvo mieli. Be kunigystės darbų, V. Šlevas daug laiko skyrė kūrybai ir kolekcionavimui. Parašė 34 pamokslų knygas, maldaknygę, esperanto kalbos vadovėlį, įvairių praktinių knygelių, pjesių, knygelių apie neįprastus įvykius, keliones, pagalbą šeimininkėms, vietovardžius, apie vyskupus ir kunigus. „Širdis neleidžia tylėti, ji liepia kalbėti ir žodžiu, ir raštu“ („Tauragės kurjeris“, 2012 m.).

Vikarą kun. V. Šlevą 1939 metais pakeitė Endriejavo vikaras kun. Konstantinas Petrikas, kuris nuo 1940 metų dirbo ir Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus parapijoje.

Senųjų Varnių parapijos skaitmenintose Metrikų knygose radau kunigų, suteikusių sakramentus, įrašus: „Pronckietis Kazimieras ir Sonda Bronislovas suteikė krikšto sakramentą; Kalvaitis Jonas ir Barzdžius Juozapas suteikė santuokos sakramentą“. Manyčiau, kad jie tik tam kartui atvyko į Varnius ir suteikė sakramentus paprašyti čia dirbusių kunigų, o, greičiausiai, pačių besituokiančiųjų ar krikštatėvių.

Šiek tiek informacijos apie šiuos kunigus: Kazimieras Pronckietis – kunigas, knygnešys (1869–1955), mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1886–1890 metais – Kauno kunigų seminarijoje, 1890–1894 metais – Peterburgo dvasinėje akademijoje. Baigęs studijas, gavo teologijos magistro laipsnį. Kunigu įšventintas 1894 metais ir paskirtas Kauno Katedros vikaru. Nuo 1895 metų – Kauno mergaičių ir berniukų gimnazijos kapelionas. Mokydamasis Šiauliuose, gaudavo lietuviškos spaudos, ją platindavo. Seminarijoje, priklausė slaptai Lietuvos mylėtojų draugijai. Išvertė į lietuvių kalbą N. P. Wisemano knygą „Szwiesa Diewo“. Šelpdavo lietuvišką spaudą ir dėl jos nukentėjusiuosius. Bendradarbiavo lietuviškuose laikraščiuose. Nuo 1918 metų – Lapių kuratorius, Kauno dekanas. 1919 metais paskirtas Kėdainių klebonu. Kun. Jonas Kalvaitis vėliau dirbo įvairiose vyskupijos parapijose. 1949 08 14 Upynos (Šilalės r.) klebonas kun. J. Kalvaitis suimamas, nuteisiamas, ištremiamas į Čistiūnlagą (Altajaus kr.). Kankinio mirtimi mirė 1951 02 10. Kun. Juozapas Barzdžius 1915 metais buvo Nemakščių vikaras, 1922–1934 (?) metais – Požerės filijos kuratorius.

Antrojo pasaulinio karo metu Senųjų Varnių bažnyčioje prieglobstį rado lenkų kunigas Juozapas (Jozefas) Lemančikas. Pirmasis jo įrašas krikšto metrikų knygose – 1941 m. birželio 15 d. Per birželio 22 d. bombardavimą Varniuose, kai savo namus palikę gyventojai išsislapstė apylinkių miškuose ir paežerėse, tik per stebuklą nesudegė medinė bažnyčia, kurią nepabūgęs liko gelbėti kun. J. Lemančikas. Šis kunigas Varnių parapijos kapuose palaidojo 16 Nevardėnų kaime 1945 m. liepos 25 d. NKVD kariuomenės 130-ojo pasienio pulko kareivių ir NKVD Varnių valsčiaus poskyrio stribų vykdytos karinės-čekistinės operacijos aukų. Svetimšalis Varnių žmonėms patarnavo visus karo metus. Paskutinis įrašas krikšto metrikų knygose 1945 m. rugsėjo 23 d.

Apie 1944 metus vargonininku Šv. Aleksandro bažnyčioje pradėjo dirbti Vladas Mikšys, kurį pasikvietė kun. J. Paulauskis. Tų pat metų rudenį įsteigus Varniuose progimnaziją, V. Mikšiui, kuris buvo gimęs Sankt Peterburge, ten mokėsi, gerai mokėjo rusų kalbą, buvo pavesta ją dėstyti progimnazijoje, o vėliau ir muziką bei organizuoti chorą ir jam vadovauti.

Žinių apie kitus šios bažnyčios tarnus nepavyko rasti, bet jų neabetotinai buvo.

Verčiant skaitmeninius metrikų knygų puslapius nustebino tai, kad, pavyzdžiui, Santuokos sakramento įrašai Senųjų Varnių parapijos knygose lietuviškai pildyti pradėti tik 1923 metais. Iki tol vartota rusų kalba. Kas tai nulėmė, sunku pasakyti. Įdomu buvo sekti ir darbų pasiskirstymą. Krikšto sakramentą dažniausiai teikdavo vikaras, o Santuokos – klebonas, žinias apie mirusius parapijiečius surašydavo dažniausiai klebonas, laidodavo vikaras.

Neabejotinai atsiras žinovų, kurie šiame straipsnyje ieškos ir ras netikslumų, bet tai – ne mokslinis straipsnis, o mėgėjiškas pasikapstymas prieinamuose istoriniuose šaltiniuose.

Fotografijos – iš Žemaičių vyskupystės muziejaus archyvo, publikuojamos www.limis.lt.

Parengė Alma Būdvytienė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija