Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. rugsėjo 29 d., Nr. 18 (285)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Popiežius lankėsi Kolumbijoje

Jaunieji Kolumbijos žmonės šalies
sostnėje Bogotoje pasitiko Šventąjį
Tėvą. Kairėje – Kolumbijos
prezidentas Chuanas Manuelis Santosas

Kolumbijos kankiniai – vyskupas Chesus
Emilijas Charamiljas Monsalvė ir kunigas
Pedras Marija Ramiresas Ramosas

Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas
„Švento Juozapo namais“ pavadintoje
Medeljino našlaičių prieglaudoje

Popiežius Pranciškus ir Bogotos
arkivyskupas kardinolas
Rubenas Salasaras Gomesas

Rugsėjo 6–11 dienomis popiežius Pranciškus lankėsi Kolumbijoje. Tai buvo 20-oji jo apaštališkoji kelionė. Jos metu Popiežius aplankė sostinę Bogotą ir kitus tris miestus – Viljavisensijų, Medeljiną ir Kartacheną – ir kiekviename iš jų aukojo šv. Mišias, iš viso pasakė 12 kalbų ir homilijų. Prieš išvykdamas į kelionę popiežius Pranciškus „Twitter“ tinkle paskelbta žinute paragino melstis už šią jo kelionę ir už taiką Kolumbijoje: „Brangūs bičiuliai, melskitės už mane ir už visą Kolumbiją, į kurią keliauju skelbti susitaikymą ir taiką“.

Minios Bogotos gatvėse pasitiko Šventąjį Tėvą

Po maždaug dvylika valandų trukusio skrydžio į Kolumbijos karinių oro pajėgų bazę šalia sostinės Bogotos atvykusį popiežių Pranciškų prie lėktuvo pasitiko Kolumbijos prezidentas Chuanas Manuelis Santosas (Juan Manuel Santos), kiti valdžios atstovai, Bogotos arkivyskupas kard. Rubenas Salazaras Gomesas (Rubén Salazar Gómez) ir kiti katalikų vyskupai. Paskui tiesiai iš oro uosto Šventasis Tėvas keliavo į nunciatūrą, kuri vizito metu buvo jo oficiali rezidencija. Įveikti penkiolikos kilometrų atstumą iki jos prireikė visos valandos – šimtai tūkstančių žmonių susirinko pakelėse ir gatvėse, kuriomis važiavo Popiežius. Vietomis kortežas patekdavo į minios spūstį, labai sulėtėdavo ir net sustodavo. Visą kelią Šventasis Tėvas papamobilyje stovėjo, sveikino ir laimino žmones. Prie nunciatūros laukė didelis būrys jaunimo. Jam popiežius Pranciškus tarė keletą žodžių, padėkojo už kantrybę ir entuziazmą, prašė neleisti, kad kas nors atimtų džiaugsmą ir viltį; galiausiai pakvietė, kad jaunimas melstųsi už jo tarnystę. Po šio trumpo programoje nenumatyto susitikimo su jaunimu Popiežiaus laukė vakarienė ir nakvynė.

Pirmasis oficialus susitikimas įvyko rugsėjo 7-osios rytą vietos laiku. Kolumbijos prezidentūroje įvyko iškilminga Popiežiaus sutikimo ceremonija. Aikštėje priešais prezidentūrą jį pasitiko valstybės vadovas Ch. Manuelis Santosas ir apie 750 asmenų – politikų ir verslo atstovų, visuomenės ir kultūros veikėjų, užsienio šalių diplomatų. Čia popiežius Pranciškus pasakė ir pirmąją šios savo kelionės kalbą. Joje Šventasis Tėvas pirmiausia paminėjo prieš jį Kolumbiją aplankiusius du popiežius – Paulių VI ir Joną Paulių II – ir sakė, kad jis atvyko savo pirmtakų pėdomis ir įkvėptas to paties troškimo pasidalinti su broliais ir seserimis kolumbiečiais tikėjimu, kuris yra suleidęs gilias šaknis šioje žemėje, ir viltimi, kuria plaka visų širdys. „Tik su tikėjimu ir viltimi įmanoma įveikti kelyje pasitaikančias kliūtis ir kurti tokią šalį, kuri būtų tėvynė ir namai visiems kolumbiečiams. Šis susitikimas, – sakė Šventais Tėvas, – man suteikia galimybę įvertinti pastangas, kurios pastaraisiais dešimtmečiais buvo dedamos siekiant nutraukti ginkluotą smurtą ir surasti kelius į susitaikymą. Didžiausia pažanga padaryta per pastaruosius vienerius metus. Tai, kas buvo nuveikta, stiprina viltį, o kartu ir įsitikinimą, kad taikos siekiams yra nevienkartinis darbas, kad nevalia sustoti, kad reikia jame dalyvauti visiems. Visi turi siekti tautos vienybės, nepaisydami sunkumų, skirtumų, nevienodo požiūrio į būdus, kuriais reikia siekti taikaus sambūvio. Šiose pastangose negali būti vietos kerštui ar šališkos, trumpalaikės naudos siekimui. Kuo sunkesnis yra į taiką ir santarvę vedantis kelias, tuo labiau reikia stengtis pripažinti kitą žmogų, gydyti žaizdas, tiesti tiltus, stiprinti tarpusavio ryšius ir vieni kitiems padėti“. Pasak popiežiaus Pranciškaus, turi būti gerbiama ne stipresniojo, bet teisės jėga, kuri yra taikaus sambūvio pamatas. Priminęs, kad neteisingumas yra visų socialinių blogybių priežastis, Šventasis Tėvas ragino neužmiršti labiausiai pažeidžiamų ir į visuomenės gyvenimo paribius nustumtų žmonių. „Kolumbijai reikia visų indėlio, kad žengtų į ateitį su viltimi“. Baigdamas savo pirmąją kalbą, popiežius Pranciškus sugrįžo prie pagrindinės temos – šiandien Kolumbijai duoto šanso sukurti sutaikytą visuomenę. „Noriu, kad ir mano vizitas jus padrąsintų, kad nors kiek ištiesintų kelią, vedantį į susitaikymą ir taiką“.

Pirmąją kelionės dieną Popiežius dar aplankė Bogotos katedrą. Prie jos Šventąjį Tėvą pasitiko Bogotos meras ir jam įteikė simbolinius miesto raktus. Katedroje pasimeldęs prie Dievo Motinos paveikslo ir kartu su katedroje buvusiais tikinčiais sukalbėjęs Švč. Mergelės Marijos litaniją, Popiežius perėjo į prie katedros prigludusius arkivyskupo rūmus ir iš jų balkono kreipėsi į aikštėje susirinkusias dešimtis tūkstančių žmonių, daugiausia jaunimo, iš visos Kolumbijos. Popiežius ragino kolumbiečius su tikėjimu ir viltimi imtis savo šalies visuomenės atnaujinimo, kad jos gyvenimas būtų teisingas, stabilus ir vaisingas.

Popiežiaus Mišios Simono Bolivaro parke

Daugiau kaip milijonas žmonių dalyvavo rugsėjo 8-ąją po pietų Bogotos Simono Bolivaro parke popiežiaus Pranciškaus aukotose šv. Mišiose už taiką ir susitaikymą Kolumbijoje. „Šiame mylimame Bogotos mieste, šioje nuostabioje šalyje Kolumbijoje, atpažįstame daugybę Evangelijoje aprašytų žmonių gyvenimo situacijų, – sakė Šventasis Tėvas Mišių homilijoje. – Matome minias, trokštančias gyvenimo žodžių, kurie suteiktų šviesos visoms pastangoms ir parodytų žmogaus gyvenimo prasmę ir grožį. Šita daugybė vyrų ir moterų, vaikų ir senų žmonių gyvena nepaprastai derlingoje žemėje, kuri galėtų visus aprūpinti savo vaisiais. Tačiau ir ją kaip daug kitų pasaulio vietų dengia tirštos sutemos, kurios kelia grėsmę gyvybei ir žudo. Tai – socialinė nelygybė ir neteisingumas, asmeninė ir kolektyvinė korupcija, egoistiškai ryjanti tai, kas skirta visų labui; tai – nepagarba žmogaus gyvybei, žudanti nekaltuosius, kurių kraujas šaukiasi dangaus; tai – keršto troškimas ir neapykanta, dėl kurios krauju susitepa rankas tie, kas mano patys vykdantys teisingumą; tai – tos sutemos, kurios padaro mus nejautrius daugybės aukų skausmui“.

„Negalime leistis į nesibaigiančias diskusijas, skaičiuoti nepasisekusius bandymus, vardyti nieko nedavusias pastangas“, – sakė Popiežius. Pasak jo, ši patirtis gerai žinoma Kolumbijai, kuri vienu metu savo istorijos pradžioje per šešerius metus yra turėjusi šešiolika prezidentų ir už susiskaldymą yra sumokėjusi didelę kainą. Bogotoje ir Kolumbijoje gyvena didelė bendruomenė, kuri yra pašaukta ginti žmogaus gyvybę ir ja rūpintis, ypač tuomet, kai ji silpna ir pažeidžiama: motinos įsčiose, vaikystėje, senatvėje, kai yra neįgali arba patekusi į socialinę atskirtį. Bogotoje ir visoje Kolumbijoje gyvenantys žmonės gali tapti gyvomis bendruomenėmis. Jei klausys Dievo Žodžio, jos bus teisingos ir jose viešpataus brolybė.

Po šv. Mišių zakristijoje, įrengtoje šalia altoriaus Bogotos Simono Bolivaro aikštėje, popiežius Pranciškus susitiko su į Kolumbiją atvykusiais Venesuelos vyskupais, trumpai kalbėjosi su jaunimu, jo laukusiu prie apaštališkosios nunciatūros.

Susitikimas su Lotynų Amerikos vyskupais

Bogotos arkivyskupo rūmuose popiežius Pranciškus susitiko su šiame mieste pagrindinę būstinę turinčia Lotynų Amerikos Vyskupų Konferencijų taryba (CELAM) – su 62 vyskupais, šiuo metu sudarančiais pastoraciją viso žemyno mastu koordinuojančią instituciją, atstovaujančiais visiems Lotynų Amerikos vyskupams, kurių yra apie pusantro tūkstančio. Šios vyskupų tarybos istorija siekia 1955 metus, kuomet, pritariant popiežiui Pijui XII, pirmą kartą į bendrą posėdį visos Lotynų Amerikos vyskupai susirinko Brazilijos Rio de Žaneiro mieste. Tuo metu ir buvo nuspręsta įkurti visų žemyno šalių Bažnyčią vienijantį organizmą. Vėliau buvo sukurta visoms vyskupų konferencijoms atstovaujanti taryba, susiformavo specifinėms pastoracinėms problemoms skirtos komisijos, buvo išrinkta vadovybė, kurią sudaro penki vyskupai. Susitarta, kad svarbiems reikalams spręsti bus sušaukiamos visų žemyno vyskupų generalinės konferencijos. Antrasis visų Lotynų Amerikos vyskupų susitikimas buvo surengtas Kolumbijoje 1968 metais. Jo atidaryme dalyvavo popiežius Paulius VI. Trečiąją ir ketvirtąją generalines konferencijas – Meksikos Puebloje 1979 metais ir Dominikos sostinėje Santo Dominge 1992 metais – atidarė popiežius Jonas Paulius II. Penktąją Lotynų Amerikos vyskupų generalinę konferenciją, 2007 metais vykusią Brazilijos Aparesidos šventovėje, atidarė popiežius Benediktas XVI. Jos metu buvo paskelbtas vadinamasis „Aparesidos dokumentas“ – viso žemyno evangelizavimo gairės naujojo tūkstantmečio pradžiai. Vienas labiausiai prie jo kūrimo prisidėjusių ganytojų buvo tuometinis Buenos Airių arkivyskupas Chorchė Marijus Bergoljas (Jorge Mario Bergoglio) – dabartinis popiežius Pranciškus.

„Aparesidos dokumentas“ reiškia, kad Bažnyčios misijos esmė – Jėzaus misijos iškėlimas į visos Bažnyčios gyvenimo centrą. Savo kalboje Lotynų Amerikos Bažnyčių atstovams popiežius pakartojo „Aparesidos dokumente“ ir savo pasisakymuose minėtus pavojus, kurie labiausiai kenkia Bažnyčios misijos veiksmingumui – Evangelijos žinios ideologizavimą, per didelį dėmesį, sutelktą į pačios struktūros veikimą, o ne į Evangelijos žinią, klerikalizmą, dėl kurio nesugebama prabilti į žmogaus širdį. Bažnyčiai yra skirta misija išeiti iš savęs, nešti Jėzų žmonėms, liudyti jo artumą ir meilę. Popiežius prašė žemyno ganytojus labiau įtraukti į evangelizavimo misiją pasauliečius, didelį dėmesį skirti jaunimui – naujai Bažnyčios ir visuomenės kartai – ir evangelizuoti su džiaugsmu ir aistra, nežiūrėti į misiją tik kaip į atliekamą darbą.

Nacionalinio susitaikymo pamaldos Viljavisensijuje

Rugsėjo 8-ąją popiežius lankėsi Viljavisensijo mieste, netoli sostinės. Ten prieš šv. Mišias palaimintaisiais paskelbti du pastarųjų dešimtmečių kankiniai – vyskupas Chesus Emilijas Charamiljas (Jesus Emilio Jaramillo), pagrobtas 1989 m. spalio 2 d. ir nužudytas, bei kun. Pedras Marija Ramiresas Ramosas (Pedro Maria Ramirez Ramos), nukankintas 1948 m. balandžio 10 d. (daugiau apie juos skaitykite praėjusios savaitės „XXI amžiuje“).

Nacionalinio susitaikymo pamaldose, kurioms Viljavisensijaus mieste popiežius Pranciškus vadovavo rugsėjo 8-osios popietę, buvo iškeltas vadinamasis „Bochajo Nukryžiuotasis“ iš bažnyčios, kurioje buvo užrašytas vienas iš kruviniausių Kolumbijos pilietinio karo puslapių. 2002 metų pavasarį apie tūkstantį Bochajo miestelio gyventojų, nepaisydami protestų, atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Dvi grupuotės, marksistinė FARC ir dešinioji AUC, pareiškė, kad tai – jų teritorija. Netrukus užvirė kova: keli šimtai AUC kovotojų įsitvirtino skurdžiame miestelio centre su nedideliais pastatais, neasfaltuotomis gatvėmis, o dukart daugiau FARC kovotojų miestelį apsupo. Per tris šimtus civilių prisiglaudė nedidelėje bažnyčioje. Jei jie šiek tiek saugojo nuo kulkų, tai negalėjo suteikti jokios apsaugos nuo savadarbio ir skeveldrų prikimšto minosvaidžio sviedinio, kuriais FARC vadas liepė apšaudyti miestelį. Vienas iš jų pataikė į bažnyčią ir per akimirką žuvo 119 žmonių, dešimtadalis miestelio gyventojų, beveik antra tiek buvo sužeista. Kaip ir dešimtims tos dienos aukų sprogimo skeveldros nuplėšė Nukryžiuotojo rankas ir kojas. Šio Nukryžiuotojo vaizdas, pasak Šventojo Tėvo, turi stiprią simbolinę ir dvasinę vertę. Jį regėdami prisimename ne vien tai, kas nutiko tą dieną, bet ir visą skausmą, mirtis, sulaužytus gyvenimus ir Kolumbijoje išlietą kraują per kelis paskutinius dešimtmečius. Pasak popiežiaus Pranciškaus, jis laukė susitikimo su žmonėmis, kurie savo kūne nešiojasi ženklus tos istorijos, pilnos tragiškų įvykių, bet pilnos ir herojiškų poelgių, didelio žmogiškumo, tikėjimo ir vilties apraiškų. „Šios žaizdos tampa randais ir skaudina mus visus, nes kiekvienas smurtas prieš žmogų yra žaizda žmonijos kūne, kiekviena smurtinga mirtis mus „sumenkina“ kaip asmenis. Aš esu čia daugiau ne tam, kad kalbėčiau, bet kad būčiau arti ir pažiūrėčiau į akis, klausyčiau jūsų ir atverčiau savo širdį jūsų gyvenimo ir tikėjimo liudijimui. Ir jei leidžiate, norėčiau visus apkabinti ir verkti kartu, norėčiau melstis ir kad atleistume vienas kitam, ir aš turiu prašyti atleidimo, ir kad tokiu būdu visi kartu galėtume žvelgti ir eiti į priekį su tikėjimu ir viltimi“, – sakė Popiežius.

Susitikimo pradžioje popiežius Pranciškus ir visi susirinkusieji, tarp kurių buvo abiejose pusėse kovojusių žmonių, buvusių sukilėlių ir policininkų, išklausė keturis liudijimus.

Pirmas kalbėjo Chuanas Mursija (Juan Murcia), 12 metų kariavęs sukilėlių grupuotės FARC gretose, papasakojo, kaip jis, įsitikinęs revoliucionierius, palengva suprato, kad prievarta nėra tiesos kelias. Po vieno sprogimo jis neteko rankos. Po to liudijo Deisi Sančes Rei (Deisy Sįnchez Rey), buvusi dešiniosios pakraipos nelegalios sukilėlių grupuotės AUC, kovojusios prieš FARC ir kitas marksistines formuotes, narė. Ja tapo šešiolikos metų, po trejų metų buvo suimta ir įkalinta, tačiau išėjusi į laisvę vėl buvo priversta stoti į sukilėlių gretas, kol galiausiai jos būrys buvo demobilizuotas. Kita jauna moteris Luz Dary Landazury pasakojo kaip ji ir jos dukrelė, tuo metu septynių mėnesių, 2012 metais užlipo ant sukilėlių paslėpto sprogmens, kuris jas abi sunkiai sužalojo. Dabar jos abi eina reabilitacijos keliu. Ypač sukrečianti vyresnio amžiaus moters Pastoros Mira Garsijos (Pastora Mira Garcķa) gyvenimo istorija: buvo nužudytas jos tėvas, po to – vyras. Sukilėliai pagrobė ir nužudė dukterį, o dar vėliau viena grupuotė – sūnų. Aplinkybės taip susiklostė, kad su tėvo ir sūnaus žudikais ji susitiko akis į akį tada, kai jie patys buvo silpni ir jiems reikėjo pagalbos. Visi keturi liudytojai kalbėjo apie tai, kaip kiekvienas savo situacijoje artėjo prie Dievo, prieš Bažnyčios, prie kitų žmonių skausmo, atskleisdami, ką reiškia tokie žodžiai kaip „tiesa“, „teisingumas“, „gailestingumas“ ir „taika“.

Kiekvienam iš jų skyręs keletą minčių, popiežius Pranciškus tęsė sakydamas, jog sunku priimti pasikeitimą tų, kurie kažkada ėmėsi žiaurios prievartos dėl savo tikslų, dėl savo nelegalios veiklos ar praturtėjimo, kartais dėl iliuzinio tikėjimo, kad tokiu būdu gina savo brolius. Kiekvienam iš mūsų yra iššūkis pasitikėti, kad gali „žengti žingsnį“ pirmyn tie, kurie suteikė skausmo bendruomenėms ir visai šaliai. Anot Šventojo Tėvo, bus dar daug murmėjimo, tačiau sėjantys taiką pirmiausia turi rūpintis grūdais, daigais ir nenuleisti rankų, matydami, kad šalia auga kitų žolių. „Gydykime tą skausmą, priimkime kiekvieną žmogišką būtybę, kuri padarė nusikaltimų, tai pripažįsta, gailisi ir stengiasi taisyti, prisidėdama prie kūrimo naujos tvarkos, kurioje išsiskleidžia teisingumas ir taika, – sakė Popiežius. – Norėčiau kaip brolis ir tėvas pasakyti: „Kolumbija, atverk savo liaudies širdį Dievui ir leiskis būti sutaikoma. Nebijok nei tiesos, nei teisingumo“. Brangūs kolumbiečiai, nebijokite prašyti ir siūlyti atleidimo. Nesipriešinkite susitaikymui, kuris jus suartina, padeda tapti broliais ir įveikti priešiškumą. Laikas gydyti žaizdas, tiesti tiltus, lyginti skirtumus. Laikas užgesinti neapykantą, atsisakyti keršto, pradėti sugyventi teisingume, tiesoje ir tikroje broliško susitikimo kultūroje. Kad galėtume gyventi santarvėje ir broliškume, kaip nori Viešpats“.

Po susitaikymo pamaldų Popiežius aplankė miesto parką, kuriame stovi Nacionalinis susitaikymo kryžius, pasveikino dar kelias tikinčiųjų grupes ir vakare lėktuvu grįžo į Bogotą.

Mišios ir susitikimas su nuskriaustais vaikais Medeljine

Po nakties poilsio sostinėje, popiežius Pranciškus rugsėjo 9-osios rytą atskrido į beveik tris milijonus gyventojų turintį Medeljiną. Čia vidaus skrydžių oro uoste pirmiausia aukojo šv. Mišias panašiai kaip Jonas Paulius II 1986 metais Medeljino arkivyskupijos tikintiesiems. Popiežius sakė, kad krikščionys turi turėti evangelinės narsos ir drąsos, kai susiduria su ištroškusiais orumo. Kaip krikščionys turime padėti pasisotinti Dievu ir negalime būti tokie, jei laikome iškėlę užrašą „Draudžiama eiti“. Popiežius priminė, kad erdvė nėra „mūsų“, Bažnyčia nėra „mūsų“, bet Dievo. O mes esame tarnai, kurie neturi trukdyti kitų susitikimui su Dievu.

Popiet Šventasis Tėvas Medeljine apsilankė „Šv. Juozapo namuose“ (Hogar de San José).

Jie skirti vaikams, kurie prarado šeimas ar buvo palikti, kurie jau patyrė tai, ko niekada neturėjo patirti. Namai priklauso Medeljino arkivyskupijai, kurios teritorija yra ar buvo „namai“ įvairioms sukilėlių ir organizuotų nusikaltėlių grupėms. „Šv. Juozapo namuose“ darbuojasi vienuolės ir pasauliečiai savanoriai, juose gyvena per šimtas mažesnių ir didesnių vaikų, jau pustrečio dešimtmečio jiems vadovauja mons. Armandas Santamarija (Armando Santamaria).

Popiežiaus Pranciškaus automobilį pasitiko triukšminga minia, panašiai kaip ir pačiuose namuose, kurie buvo pilni vaikų, jų globėjų ir draugų. Vaikai spraudėsi prie Šventojo Tėvo trumpam apkabinti, pasisveikinti, atliko keletą dainelių. Visų vardu į Šventąjį Tėvą kreipėsi trylikos metų mergaitė.

„Šventasis Tėve Pranciškau, mano vardas yra Klaudija Jesenija Garsija Ramires (Claudia Yesenia Garcia Ramirez). Kai buvau dvejų metų, praradau savo šeimą žudynėse, kurias surengė sukilėliai“, – prisistatė ji, pasakodama, kaip tai pakeitė viską. Buvo šauta ir į ją, viena kulka pataikė krūtinę, kita kliudė galvą, ji ilgai gulėjo ligoninėje. Laimė, išgyveno ir teta. Pasveikusi ji ir keli kiti skerdynes išgyvenę vaikai pateko į „Šv. Juozapo namus“ ir čia atrado antrą šeimą. Šiandien ji, būdama trylikos metų, su džiaugsmu gali pasakyti, kad yra laiminga mergaitė. „Turime viską, ko reikia, kad būtume laimingi: tikėjimą, namų šilumą, gerą ugdymą, sveikatą, maisto ir mokslą“, – sakė Klaudija, pridurdama, kad jos skausmas, liūdesys čia buvo išgydyti. „Klausydamasis apie visus patirtus sunkumus širdyje atsiminiau neteisingą daugybės mergaičių ir berniukų kentėjimą visame pasaulyje“, – atsiliepdamas tarė Popiežius, primindamas, kad tai tęsiasi ir šiandien, vaikai nekaltai kenčia dėl kai kurių piktumo. O ir Kūdikėlis Jėzus buvo neapykantos ir persekiojimo auka, irgi turėjo bėgti su visa šeima, palikti savo namus ir savo žemę, kad išvengtų mirties. „Matyti kenčiant vaikus skaudina sielą, nes vaikai yra Jėzui brangiausi. Negalime susitaikyti, kad su jais būtų blogai elgiamasi, kad būtų atimta jų teisė išgyventi vaikystę ramybėje ir džiaugsme, kad būtų paneigta ateities viltis, – tęsė Šventasis Tėvas. – Bet Jėzus neapleidžia nė vieno kenčiančio ir ypač jūsų, kurie esate ypač jam artimi“. Klaudijai popiežius Pranciškus sakė: „Greta patirtų pasibaisėtinų dalykų Dievas tau dovanojo tetą, kuri tavimi pasirūpino, ligoninę, kuri slaugė ir bendruomenę, kuri tave priėmė. Šie namai yra Jėzaus meilės jums visiems ir Jo troškimo būti arti jūsų įrodymas. Jis tai daro per visų gerų žmonių, kurie jus lydi, jums trokšta gero ir jus ugdo, meilų rūpestį“.

Popiežius paliko dovaną – Šventosios Šeimos bareljefą. Du delnai – dangiškojo Tėvo, panorusio žmonijai duoti Išganytoją, simbolis – apglėbia Juozapą, Mariją ir Kūdikėlį Jėzų, kurie prigludę vienas prie kito. Jų veidai perteikia gilų šeimyninį ir religinį jausmą.

Kada pašaukimas būna tikras

Iš vaikų globos namų Šventasis Tėvas išvyko į stadioną „La Macarena“ susitikti su kunigais, vienuoliais, seminaristais ir jų šeimų nariais bei ir pašvęstaisiais. Išklausęs kunigo, klauzūroje gyvenančios sesers vienuolės ir seminaristo tėvų liudijimus, popiežius Pranciškus pasakė gana ilgą kalbą, kurioje komentavo Kristaus žodžius apie vynmedį ir šakeles. Tikras pašaukimas visada reiškia artimą ryšį su Kristumi, jo sekimą, vienijimąsi su juo. Tai galioja visiems pašaukimams Bažnyčioje, tačiau labiau už viską tai svarbu yra tiems, kurie vykdo tarnystes sielų išganymui. Popiežius atkreipė dėmesį visų pirma į tai, kad Kolumbijoje net ir konflikto metais, brolžudiško smurto sąlygomis, netrūko pašaukimų. „Kitaip ir būti negalėjo, nes Dievas veikia ir krizėse, – sakė popiežius Pranciškus. – Ten, kur dideli sunkumai, Dievas pašaukia vyrus ir moteris, kurie, nepaisydami savo asmeninio pažeidžiamumo, sugeba nauja kryptimi pasaukti istoriją. Tikras pašaukimas visada įskiepija pašauktąjį į Kristų kaip šakelę į vynmedį. Pašaukimas miršta, kai žmogui ima rūpėti garbė, kai mano, kad atsiliepdamas į pašaukimą užtikrins sau ramų gyvenimą, kils aukštyn socialinio gyvenimo laiptais“. Popiežius čia pakartojo jau ne kartą minėtą įspėjimą, kad velnias per kišenę įlenda į kunigo ar vienuolio gyvenimą. Būti susivienijusiais su Kristumi reiškia žiūrėti į pasaulį ne teisėjo, bet Gerojo samariečio akimis. Esminė tikro pašaukimo sąlyga yra pašauktojo troškimas gerai susipažinti su Jėzumi. „Kaip pažinti Jėzų, kur jį susitikti? Visų pirma turime jį sutikti Šventajame Rašte, ypač Evangelijose. Kas nepažįsta Šventojo Rašto, tas nepažįsta Jėzaus! Kas nemyli Šventojo Rašto, tas nemyli Jėzaus! Visada turime surasti laiko nurimti ir atsidėti maldingam Šventojo Rašto skaitymui. Taip pat ir malda, – sakė Popiežius, – turi būti labai svarbi pašauktųjų gyvenimo ir apaštališkos tarnystės dalis. Maldos dėka mes nusimetame supasaulėjimo balstą; malda mus moko su džiaugsmu gyventi, padeda mums vengti paviršutiniškumo, padeda būti tikrai laisvais žmonėmis. Melskimės, mokykimės būti laisvi!“ Popiežius sakė, kad reikia labai blaiviai įvertinti tai, kad visi esame nusidėjėliai. Vargas kunigui, vienuolei ar vienuoliui, kurio veidas būtų kaip šventas paveikslėlis! Visi esame nusidėjėliai ir visiems mums reikia Dievo gailestingumo, kad kiekvieną kartą, kai susvyruojame ir suklumpame, vėl Dievo malonės padedami keltumės ir eitume pirmyn.

Paskutinė vizito diena – Kartachenoje

Paskutinę vizito Kolumbijoje dieną, rugsėjo 10-ąją, popiežius Pranciškus praleido Kartachenoje – uostamiestyje šalies šiaurėje. Popiežius pirmiausia užsuko į vietą, kurioje statomi namai asmenims, globojamiems tarptautinio vienuolių tinklo, kovojančio su prekyba žmonėmis „Talita Kum“ ir pašventino statomų globos namų kertinį akmenį.

Antrasis popiežiaus vizito Kartachenoje programos įvykis – apsilankymas pas jėzuitus ir malda prie XVII amžiuje dabartinėje Kolumbijoje apaštalavusio jėzuito šv. Petro Klavero kapo. Pakeliui į jėzuitų bažnyčią pro žmonių minią važiavęs papamobilis staiga stabtelėjo ir Šventasis Tėvas, atsitrenkęs į lango rėmą, lengvai susižeidė veidą. Tuoj pat jam buvo suteikta pagalba. Konstatavus, kad sužeidimas labai lengvas, vizito programa nebuvo keičiama. Atvykęs pas Kartachenos jėzuitus, kartu su jais ir su žmonėmis, susirinkusiais priešais šv. Petro Klavero relikvijas saugančią bažnyčią, Šventasis Tėvas kalbėjo sekmadienio vidudienio „Viešpaties Angelo“ maldą.

„Jei Kolumbija nori tvirtos ir tvarios taikos, turi ryžtingai siekti bendro gėrio, lygybės, teisingumo, pagarbos žmogui“, – sakė popiežius Pranciškus šv. Mišių, kuriose dalyvavo pusė milijono žmonių, homilijoje. Popiežius dar kartą labai griežtai pasmerkė didžiausią blogį, labiausiai kenkiantį Kolumbijos visuomenės gyvenimo normalizavimui, – narkotikų gamybą ir platinimą. „Labai griežtai smerkiu tuos, kurie be jokių skrupulų nužudė daugybę žmonių. Negalima žaisti su brolių gyvybėmis, negalima žeminti jų orumo“.

Homilijoje Šventasis Tėvas paminėjo šiame mieste XVII amžiuje apaštalavusį jėzuitą šv. Petrą Klaverą; XIX amžiaus pabaigoje ir XX pradžioje vargšams ir atstumtiesiems tarnavusią šventąją Mariją Bernardą Biutler (Bütler). Per šiuos šventuosius Dievas mums liudija savo gailestingumą, kviečia atleisti, taisytis, melstis. „Po dešimtmečius trukusio pilietinio konflikto, šiandien Kolumbija siekia susitaikymo, trokšta susikurti teisingą ir taikų gyvenimą. Kad pradėtas taikos procesas būtų sėkmingas, visi turi prisiimti už jį atsakomybę ir jame aktyviai dalyvauti, – kalbėjo Popiežius. – Neužtenka vien bendro plano ir teisinių normų, neužtenka politinių ir ekonominių grupių susitarimų, bet turi būti įtraukti visi, net ir tie, kurie iki šiol daug kartų buvo išstumti ir nutildyti. Gydant gilias visuomenės gyvenimo žaizdas reikia pradėti nuo pagrindų, nuo pamatinio apsisprendimo atsisakyti mirties bei smurto kultūros ir neatšaukiamai pasirinkti gyvybės ir susitikimo kultūrą“. Jėzus mus moko, kad visuomenės darnos atkūrimas prasideda nuo dviejų asmenų dialogo. Niekas negali pakeisti tokio atnaujinančio susitikimo. Joks kolektyvinis procesas negali atstoti asmeninio susitikimo, išsiaiškinimo, atleidimo. Kristus sugeba atrišti net ir kiečiausius mazgus; jam nėra neįmanomų dalykų; jis pažadėjo su mumis būti per visas dienas; jis neleis, kad mūsų nuoširdžios pastangos neduotų vaisių.

Šiomis šv. Mišiomis popiežiaus Pranciškaus kelionė Kolumbijoje baigėsi. Iš Kartachenos Šventasis Tėvas išskrido atgal į Romą. Grįždamas lėktuve jis atsakė į kelis per visą kelionę jį lydėjusių žurnalistų klausimus. Kalbėta konflikto Kolumbijoje tema: nors sudarytas taikos susitarimas su didžiausia sukilėlių grupe, o ir antroji pagal dydį sudarė paliaubas su vyriausybe, padėtis yra sudėtinga. Vienas iš pagrindinių Šventojo Tėvo kelionės tikslų buvo sustiprinti taiką ir paskatinti naujus žingsnius į ją. Popiežius Pranciškus per daugiau nei penkis dešimtmečius sukauptas nuoskaudas ir neapykantą prilygino ligai. Visa tai susargdina sielą, yra užkrečiama. Liga savaime nėra kaltė, tačiau tiek sukilėliai, tiek paramilitarinės grupės šią neapykantos ligą sukėlė. Kitas nuodingas veiksnys yra korupcija, kuri irgi lėmė daug bjaurių nuodėmių. Kita vertus, yra žingsnių, kurie teikia viltį, kuriais einama pirmyn. Labai svarbu, pasak Šventojo Tėvo, kad yra noras eiti pirmyn, noras „apačioje“, pačioje tautoje. Tauta tarsi nori laisviau atsikvėpti ir jai reikia padėti artumu ir malda, skausmo supratimu.

Ką daryti su korumpuotais? Ar įmanoma jiems atleisti? „Visi esame nusidėjėliai, – kalbėjo Popiežius, – ir žinome, kad Viešpats yra arti mūsų, kad nepavargsta mums atleisti. Štai čia yra skirtumas: jei Viešpats nepavargsta atleisti, tai nusidėjėlis tik kartais įsidrąsina ir paprašo atleidimo. Problema yra ta, kad korumpuotas žmogus pavargsta prašyti atleidimo ir pamiršta jo prašyti. Tai – nejautrumo vertybėms, naikinimui, žmonių išnaudojimui būsena. Jis nepajėgia paprašyti atleidimo. Tai – tarsi nuosprendis, dėl kurio sunku, labai sunku padėti blogio paveiktam žmogui. Bet Dievas gali. Jį to meldžiu“.

Parengta pagal Vatikano radiją ir „XXI amžių“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija