Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. spalio 13 d., Nr. 19 (286)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Kai piliakalniai nueina į užmarštį

Kretingos žydų Titzų-Eizikų sūnus vysk. Augustinas Polikarpas Marciejevskis (1761 01 23–1784 02 08–1819 09 19–1827 10 19),
kurio darbai ir nuopelnai liko šešėlyje

Kun. Marius TALUTIS

Atminimo lenta čia palaidotam
buvusiam klebonui vyskupui Augustinui
Polikarpui Marciejevskiui
Rudaminos bažnyčios šventoriuje
Eugenijos Sidaravičiūtės nuotrauka

Važiuodamas pro Rudaminą, maldai sustoju prie kunigo Juozo Zdebskio kapo. Šventoriuje akį patraukia prie bažnyčios sienos pritvirtinta lotyniška lentėlė, skelbianti, jog čia palaidotas XIX amžiuje gyvenęs vyskupas. Kyla klausimas kodėl vyskupas ne Seinuose, o Rudaminoje, kas gi buvo iš žmonių atminties jau baigiantis pranykti, tačiau daug nuopelnų šiam kraštui turintis vyskupas Augustinas Polikarpas Marciejevskis? Jis faktiškai 15 metų valdė Vygrių–Seinų vyskupiją jos įsikūrimo pradžioje ir padėjo pamatus, ant kurių vėliau galima buvo kurti vyskupijos, o ypač kunigų seminarijos veiklą, davusią Bažnyčiai ir mūsų tautai brandžių asmenybių. Simboliška, jog Marciejevskis mirė netrukus po Seinų kunigų seminarijos įsteigimo, tarsi palikdamas savo idėjų ir darbų tąsą. Apie jį lietuvių tautos patriarchas Jonas Basanavičius yra parašęs tokius žodžius: „Buvo tai ne tik šviesus, išmintingas, bet ir darbštus, teisingas administratorius, kuriam rūpėjo ne vien dvasiškieji diecezijos reikalai, bet ir pavargėlių žmonių gerovė“. Tai – pirmasis Vygrių–Seinų vyskupijos ganytojas, oficialiai įvardijęs lietuvių kalbos buvimą diecezijos ribose bei pats lietuviškai sakęs pamokslus.

Apie vyskupo Marciejevskio asmenybę ir veiklą išsami studija dar nepasirodė, tačiau šaltinių yra pakankamai, nes vyskupas ir konsistorija rašė daug raštų, jo veikla apėmė daugybę sričių. Tyrinėtojams naudingos medžiagos yra Lomžos vyskupijos archyve, parapijų archyvuose bei Konsistorijų archyvo leidinyje, kurį turi žymesnių universitetų bibliotekos. Lenkų kalba apie vyskupą Marciejevskį žinių randame nenuilstančio šio krašto istorijos tyrinėtojo, kunigo Vitoldo Jamielito (Witold Jamielity) darbuose, kun. Michalo Novodvorskio (Michał Nowodworski) parengtoje Bažnytinėje enciklopedijoje, kunigo Stanislavo Jamiolkovskio (Stanisław Jamiołkowski) rašinyje apie Seinų, arba Augustavo, vyskupiją bei kituose straipsniuose.

Lietuvių kalba apie vyskupą Marciejevskį rašė kun. Pranciškus Augustaitis žurnale „Vadovas“ (1908–1914, Seinai) bei dr. Jonas Basanavičius, Kazys Grinius knygoje „Iš Seinų vyskupystės istorijos“ (1909, Vilnius). Taip pat yra straipsniai Amerikos lietuvių leistose Bostono enciklopedijoje ir Broniaus Kviklio „Lietuvos Bažnyčios“ II tome. Deja, naujoje „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ šio iškilaus ganytojo biografijai vietos neatsirado greičiausiai todėl, jog netapo ordinaru, o pasiliko tik vyskupu pagalbininku (sufraganu), jo darbai ir nuopelnai liko šešėlyje, ir tik geriau patyrinėjus matyti, jog jis buvo pagrindinis reformų iniciatorius, savo veikla nenusileidžiantis to meto vyskupams: Žemaičių – Juozapui Arnulfui Giedraičiui ir Vilniaus –  Andriejui Benediktui Klongevičiui. Anot dr. Jono Basanavičiaus, „neužmirštinojo Marciejevskio ranka pasėtoji apšvietimo ir tautystės sėkla palengvėle lietuvių tarpe dygo ir, nors skurdžiai, augo, kunigų lietuvių skaičiui vis didyn einant“.

Augustinas Polikarpas Marciejevskis gimė 1761 m. sausio 23 dieną, Kretingoje. Tėvai Simonas Marciejevskis ir Julija Titz buvo žydų kilmės, tapę krikščionimis. Iki krikšto būsimo vyskupo šeima vadinosi Eizikais. Tuo metu Kretingoje gyveno apie 90 žydų, kurie valdė 14 namų. Kilęs iš žydiškos šeimos jis atsinešė daugiakultūrinę patirtį, kuri turėjo įtakos žymiai platesniam požiūriui į tautinius reikalus dvikalbėje vyskupijoje. Nuo 1619 metų Kretingoje grafo Jono Karolio Chodkevičiaus fundacija padėjo įsikurti vienuoliams pranciškonams – bernardinams.

Apie 1779 metus A. P. Marciejevskis įstojo į dominikonų ordino vienuolyną Virbalyje. Kunigu įšventintas 1784 metų vasario 8 dieną. Vilniuje susipažino su universiteto dogminės teologijos ir Šventojo Rašto profesoriumi, nepaprastu iškalbingumu pasižymėjusiu kanauninku Mykolu Pranciškumi Karpavičiumi, būsimuoju Vygrių vyskupu. Kanauninkas profesorius Mykolas Pranciškus Karpavičius netoli Virbalio, už 26 km., Gražiškiuose, turėjo savo dvarą. Šie ryšiai su Karpavičiumi išliko reikšmingi tolimesnėje Marciejevskio, kaip kunigo, tarnystėje, nes Mykolui Pranciškui Karpavičiui tapus pirmuoju Vygrių vyskupu, jis buvo pakviestas eiti jo sekretoriaus pareigas.

Marciejevskis studijavo Vilniaus universitete tuo metu, kai ten klestėjo apšvietos epochos vertybės, veikė tokios garsios ir įtakingos asmenybės kaip vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, architektas Laurynas Gucevičius, matematikas Pranciškus Norvaiša, teologas Vilhelmas Kalinskis, dailininkas Pranciškus Smuglevičius, istorikas Tomas Husaževskis ir minėtasis Mykolas Pranciškus Karpavičius. Vilniuje veikė Edukacinė komisija, kuri, uždraudus jėzuitų ordiną, rūpinosi krašto švietimu, tai buvo pirmoji švietimo ministerija visoje Europoje. Apšvietos epochos švietimo sklaidos, humanizmo idėjos įkvėpė A. P. Marciejevskį daug dėmesio skirti ugdymo stiprinimui: tiek kunigų formacijai, tiek liaudies švietimui, tiek mažosios kunigų seminarijos valstiečių vaikams įsteigimui Rudaminoje. Visgi kai kurios apšvietos idėjos vėliau nuėjo link tam tikros laisvamanybės, pasipriešinimo Bažnyčios autoritetui. Su tuo Marciejevskis sutikti negalėjo.

Tapęs vienuoliu dominikonu Virbalyje ir priėmęs kunigo šventimus Marciejevskis savo tarnystę susiejo su pedagogine veikla dėstydamas lotynų literatūrą, darbavosi Zabielų (Valinčių, Vitebsko sritis, Baltarusija) ir Merkinės dominikonų vienuolynuose. Tiek Zabieluose, tiek Merkinėje veikė stiprios ugdymo įstaigos. Zabieliuose buvo mokomos daugiau bajorijos atžalos, o Merkinėje dėl švietėjo Povilo Bžostovskio įtakos buvo orientuojamasi ir į žemdirbių vaikus. Merkinėje dominikonai (perėmę vienuolyną iš jėzuitų), įsteigė aukštesnio lygio mokyklą, pavaldžią Vilniaus akademijai. Vėliau Marciejevskis vėl grįžo į Virbalį ir šešerius metus buvo dominikonų viršininku, mokyklos vedėju. Deja, šiandien visuose Marciejevskio gyventuose dominikonų vienuolynuose Virbalyje, Zabieluose (Valinčiuose) ir Merkinėje nebeliko jokių dominikonų buvimo pėdsakų – tiek bažnyčios, tiek vienuolynai per karus sugriauti. O buvo ypatingo grožio ir vertės statiniai...

1797 metais kanauninkas Mykolas Pranciškus Karpavičius, pasitraukęs iš carinės Rusijos į Prūsijos teritoriją, buvo paskirtas pirmuoju kuriamos Vygrių vyskupijos vyskupu. Po metų, 1798 metais, A. P. Marciejevskis tapo jo sekretoriumi, gavo Apaštalų Sosto leidimą išeiti iš dominikonų ordino ir tapo dieceziniu kunigu. Netrukus, 1800 metais, Karpavičius Varšuvoje buvo konsekruotas vyskupu. Tuo metu vyskupas Karpavičius gyveno Gražiškiuose, tad ir jo sekretorius Marciejevkis ten buvo apsistojęs, kol neapsikentęs sunkaus vyskupo charakterio, jam užmigus popiečio miego, pabėgo iš Gražiškių ir apsigyveno šalia Alvito buvusioje Čyčkų altarijoje. Mirus vyskupui Karpavičiui buvęs jo sekretorius Marciejevskis per laidotuves sakė pamokslą. 1803 metais paskirtas Rudaminos klebonu ir pakeltas Simno dekanu. Vėliau darbavosi Liškiavoje, o nuo 1809 metų – Seinų klebonas. Naujasis Vygrių vyskupas Jonas Klemensas Golaševskis nuo seniau pažinojo ir vertino Marciejevskio patirtį bei gabumus, todėl jam suteikė tuo metu prestižinę Prienų parapiją, o 1813 metais paskyrė jį vyskupijos oficiolu (teisėju) ir genervikaru. Dėl politinių įvykių įtakos 1818 metais Popiežius Pijus VII paskelbė bulę Ex imposita Nobis, kuria įsteigiama Seinų, arba Augustavo, vyskupija vietoje Vygrių vyskupijos. Vyskupas Golaševskis perkelia vyskupijos katedrą iš Vygrių į Seinus. Šalia kitų pareigų vyskupas Golaševskis gavo ir senatoriaus pareigas, todėl tiek jis, tiek jo įpėdiniai vyskupai Čiževskis ir Manugevičius gyveno Varšuvoje ir beveik nerezidavo Seinuose. Nuo 1813 metų Marciejevskis, eidamas atsakingas pareigas ir gyvendamas savo vyskupijos teritorijoje, daugiausiai rūpinosi vyskupijos reikalais ir joje šeimininkavo. Gyveno Rudaminoje, nes Seinuose dar nebuvo vyskupo rūmų.

1817 metų pabaigoje, vyskupas Golaševskis kreipėsi į civilinę valdžią išsakydamas vyskupo pagalbininko pageidavimą Seinų (Augustavo) vyskupijai. Savo prašymą motyvavo silpna sveikata (buvo beveik aklas) bei poreikiu vyskupo, kuris suprastų lietuvių kalbą ir reikalus, ypač lietuviškoje vyskupijos dalyje teikiant Sutvirtinimo sakramentą ir konsekruojant bažnyčias. 1818 metų kovą caras leido vyskupijoms turėti vyskupą sufraganą (pagalbininką). Vyskupas Golaševskis pasiūlė tris kandidatus: A. P. Marciejevskį – vyskupijos oficiolą ir generalvikarą, Benediktą Rutkovskį bei Alvito dekaną Jeronimą Zavadckį. Marciejevskio kandidatūrą rėmė ir pats vyskupas Golaševskis. Tuo metu vyskupo kandidatūrai patvirtinti buvo būtinas civilinės valdžios (Rusijos caro) pritarimas. 1818 m. balandžio 21 d. Rusijos carinė valdžia patvirtino Marciejevskio kandidatūrą. 1819 m. birželio 4 d., sulaukęs 58 metų, A. P. Marciejevskis popiežiaus Pijaus VII buvo nominuotas vyskupu. Jam suteikta titulinė Argos vyskupija bei pirmajam patikėtos Seinų, arba Augustavo, vyskupo sufragano pareigos. Vyskupo konsekracija įvyko Varšuvos Šv. Kryžiaus (misionierių) bažnyčioje 1819 metų rugsėjo 19 dieną, šventimus suteikė Plocko vyskupas Adomas Mykolas Prožmovskis.

Turbūt viena iš pirmųjų bažnyčių, kurias konsekravo vyskupas Marciejevskis, buvo Punsko bažnyčia. Medinė, kirviu tašytų rąstų bažnyčia kunigo Jono Chlopickio rūpesčiu buvo pastatyta 1776 metais, tačiau ilgai stovėjo nekonsekruota, nes tuo metu Punsko parapija priklausiusi Vilniaus vyskupijai, kurios vyskupai fiziškai nesuspėdavo aplankyti visų didžiulės teritorijos parapijų, užtrukdavo bažnyčių įrengimas bei trukdė susiklosčiusios politinės aplinkybės. Panaši situacija buvo ir Rudaminoje, kurioje Marciejevskis klebonavo. Mūrinė bažnyčia buvo pastatyta 1795 metais, tačiau vyskupas Marciejevskis ją konsekravo tik 1821 metais. Punsko parapijos archyve išlikęs dokumentas byloja, jog 1819 m. spalio 28 d., švenčiant Šv. apaštalų Simono ir Judo (Tado) liturginę iškilmę, su nuodėmių atleidimo suteikimu ir iškilmingomis Pontifikalinėmis Romos rito apeigomis, dalyvaujant kunigijai ir liaudžiai, vyskupo Marciejevskio buvo konsekruota bažnyčia ir didysis altorius. Jame įmūrytos šventųjų kankinių Urbono, Inocento ir mergelės Venerandos relikvijos. Bažnyčiai suteikiamas Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulas ir atlaidai, bažnyčia šventinama šventųjų apaštalų Simono ir Judo (Tado) garbei. Tą įvykį mena ne tik dokumentas, bet ir didelis šventųjų apaštalų Simono ir Judo (Tado) paveikslas, kabantis Punsko bažnyčioje, o ant jo yra užrašyta data – 1819 metai.

Vyskupas Marciejevskis ne tik šventino maldos namus, bet kaip tikras šeimininkas kreipė dėmesį į bažnyčios pastatų grožį ir tvarką. Pavyzdžiui, perstatant Suvalkų Šv. Aleksandro bažnyčią nurodė, kokie turėtų būti altorių paveikslai ir varpai. Jis 1820 m. birželio 20 d. iškilmingai pašventino šios bažnyčios, kuri buvo ruošiama tapti katedra, kertinį akmenį. Jo valdymo laikotarpiu prasideda pastovus tvarkingas metrikų knygų registravimas Seinų vyskupijos parapijose, į atskirą knygą rašomos vyskupo aplinkraščių santraukos. Jis stengėsi, kad parapijos ir kunigų gyvenime uoliai būtų laikomasi to, ko reikalavo tuometinė Katalikų Bažnyčios teisė.

1820 metais mirus vyskupui Golaševskui bei 1823 metais mirus vyskupui Čiževskiui, vyskupijos ordinaru galėjo tapti ir Marciejevskis, jį 1823 metais Seinų kapitula buvo patvirtinusi vyskupijos administratoriumi ir netgi išrinkusi ordinaru, tačiau civilinė caro valdžia jo kandidatūrai nepritarė. Manoma, jog viena iš priežasčių galėjo būti jo žydiška kilmė. Įdomu būtų patyrinėti vyskupo Marciejevskio santykius su carine valdžia. Ne paslaptis, jog jo sūnėnas, Seinų vyskupijos valdytojas prelatas Bonaventūra Butkevičius, pagarsėjęs savo prisiminimais apie Napoleono žygius Lietuvoje, buvo uolus carinės Rusijos valdžios gerbėjas, apdovanotas ordinais. Vyskupo Marciejevskio valdymo laikotarpiu carizmas dar nebuvo taip įžūliai įsivažiavęs į rusinimo politikos sklaidą. Tai nutiko vėliau, po nesėkmingų Lenkijos ir Lietuvos sukilimų. Apie vyskupo Marciejevskio politines pažiūras ar gautus apdovanojimus žinių rasti nepavyko, nebent tik keletas likusių aplinkraščių, kuriuose jis ragina atlikti pamaldas už carą, kaip buvo įprasta tuo metu. Vyskupas priklauso tai didžių ganytojų kartai, kuri pirmiausia vykdė bažnytinę, o ne politinę ar tautinę veiklą. Marciejevskiui teko pergyventi daug politinių lūžių, valdžios pasikeitimų: Lietuvos–Lenkijos respubliką, T. Kosciuškos sukilimą, Prūsijos valdžią, Napoleono žygius ir galiausiai Rusijos caro valdymą Lenkijos karalystėje. Toks politinis nepastovumas sustiprina žinojimą, jog visų patvariausia valdžia yra Dievo, todėl jam tarnaudamas niekuomet nenusivilsi.

Atlikdamas vyskupo pagalbininko bei vyskupijos administratoriaus pareigas vyskupas Marciejevskis parodė didelį uolumą ir sumanumą. Lankė vyskupijos parapijas, teikė Sutvirtinimo sakramentą, konsekravo bažnyčias, pasižymėjo puikiu iškalbingumu sakydamas pamokslus, juk ne veltui kelerius metus buvo šalia vieno garsiausių visų laikų Lietuvos pamokslininko vyskupo Karpavičiaus. Mokėjo vokiečių, prancūzų, lotynų, lenkų, lietuvių ir jidiš kalbas. Kadangi pats dirbo mokytoju, su didžiuliu atsidavimu rūpinosi švietimo reikalais, ragino steigti parapijų mokyklas. 1818 metais jis su dideliu skausmu išvardina švietimo problemas Augustavo vaivadijoje: nėra pastatų mokymo reikmėms, sunku surasti tinkamų, o ypač dievobaimingų mokytojų, žmonės nuskurdę ir prislėgti, negalintys išleisti savo vaikų į tinkamus mokslus ar išlaikyti mokyklas. Jis ne tik konstatavo šias problemas, bet ir uoliai veikė jas spręsdamas.

Matydamas didelį išsilavinusių kunigų trūkumą jis pats ėmėsi organizuoti mažąją kunigų seminariją Rudaminoje ir kiek pamokęs valstiečių vaikus lotynų kalbos, siųsdavo juos į Tikocino seminariją. Anot kunigo P. Augustaičio, šis sumanymas Marciejevskui nepavyko, nes iš mažąją seminariją baigusių vos vienas tapo kunigu, o ir tas buvo ne kokios reputacijos, nes negavo jokių pareigų. Tačiau Marciejevskio pastangos išsirūpinti, jog į Tikocino seminariją būtų priimamos ne tik bajorų, bet ir valstiečių lietuvių atžalos, davė daug naudos. Jo dėka kunigystę pasiekė daug lietuvių jaunuolių, kurie vėliau atnešė daug šviesos visai Suvalkų gubernijai.

Ypatingą dėmesį Marciejevskis skyrė bažnytinės tvarkos ir drausmės stiprinimui, uoliai kovojo su dvasininkijos gretose pasitaikančiomis gyvenimo būdo negerovėmis, nuolat rašė aplinkraščius šviesdamas pirmiausia kunigus ir liaudį.

Viename iš tokių aplinkraščių (1819 metais) Marciejevskis rašė: „Sunku surasti kunigą, kuris leistų laiką klebonijoje prie knygos ar brevijorijaus; jie verčiau vaikšto po miestą, trina visus kampus, susideda su asmenimis, nekreipdami dėmesio į jų padėtį, lytį ar moralę, įsivelia į diskusijas, pilnas nesąmonių, burnoja dėl savo luomo, prieš vyresnybę, kitus kunigus, tikybą, apeigas ir pareigas, kai kada viršija savo nekuklumu net pasauliečius ir vienodai kaip ir anie blevyzgoja...“ „Net patys pasileidėliai ir Kristaus tikėjimo priešai stebisi, kaip kažkurie klebonai savo nekantrumu, burnojimu atstumia ir papiktina“. Jis įvedė egzaminus kunigams, skatino dekanatuose organizuoti kunigų formacijos kursus bei rekolekcijas. Piktinosi, jog kai kurie vikarai net krikščioniškojo katekizmo nežino. Norėdamas užpildyti kunigų trūkumą, jis mielai į vyskupiją priimdavo atvykusius iš kitų vyskupijų arba buvusius vienuolius. Kadangi pats kadaise priklausė dominikonų ordinui, tai buvo ypač palankus buvusiems vienuoliams. Deja, šiuo jo gerumu pasinaudojo kai kurie asmenys, kurie nei vienuolystei, nei kunigystei nebuvo tinkami.

Parapijos veikloje kunigus ragino rengti misijas – kviesti svečius kunigus ir savaitę sakyti pamokslus, klausyti išpažinčių. Jis ir pats tokiose misijose dalyvaudavo. Misijų rezultatas – tikėjimo ir doros sustiprinimas parapijose, gausūs atsivertimai.

Vyskupas Marciejevskis buvo jautrus žmonių socialinėms gyvenimo sąlygoms, skatino kunigus prie parapijų įrengti špitoles vargšams, dvarininkus ragino teisingai ir žmogiškai elgtis su baudžiauninkais, o baudžiauninkus – darbščiai ir blaiviai atlikti savo pareigas.

Tuo metu didelė rykštė žmonių gerovei buvo dažnai pasitaikantys gaisrai. Ir čia vyskupas Marciejevskis su tėvišku rūpesčiu per kunigus iš sakyklų ragino žmones būti atsargius su ugnimi bei rovė lauk užsilikusius netinkamus senovinius prietarus, jog negalima gesinti tos ugnies, kurią sukėlė žaibas, tikint, jog tokia ugnis yra „šventa“.

Įvardijant daugybę vyskupo nuopelnų, dėl istorinio aiškumo reikėtų paminėti kai kurių autorių minimą neigiamą jo valdymo savybę – nepotizmą – giminaičių skyrimą į atsakingas vietas. Pavyzdžiui, sūnėną kun. Antaną Kotkovskį paskyrė į Prienus klebonu, o kitą sūnėną kun. Bonaventūrą Butkevičių, vos trejus metus kunigavusį, paskyrė į kapitulą. Vėliau prelatas Bonaventūra Butkevičius tapo Seinų vyskupijos administratoriumi, bet ne giminystės, o gabumų dėka. Kunigas P. Augustaitis tvirtai užginčija kaltinimus nepotizmu pateikdamas svarius argumentus, jog paskyrimai buvo susiję su kandidatų vertumu atlikti atsakingas pareigas.

1825 metų pabaigoje į Seinų vyskupo sostą paskiriamas Mikalojus Jonas Manugevičius, buvęs Varšuvos vyskupijos augziliaras. Pareigas pradėjo eiti 1826 metų liepą. Vyskupas Manugevičius didžiai vertino vyskupo Marciejevskio energiją ir atliktus darbus, todėl vienas pirmųjų jo drąsių sprendimų buvo kunigų seminarijos įsteigimas Seinuose. Tai turėjo pagelbėti užpildyti kunigų trūkumą ir sustiprinti bažnytinio gyvenimo tvarką, pakelti vyskupijos lygį. Vyskupą Marciejevskį teisėtai galime vadinti šios seminarijos „krikštatėviu“, nes seminarijos įsteigimas garantavo jo darbų ir idėjų tąsą, jis dalyvavo pirmajame stojamajame egzamine ir nustatė, jog iš 29 kandidatų tik 2 buvo lenkai, o visi kiti – lietuviai.

Deja, neteko Marciejevskiui ilgai džiaugtis lėtai atgimstančiu vyskupijos dvasiniu gyvenimu. 1827 metų spalio 19 dieną, apie 5 valandą po pietų, Rudaminoje, Viešpats pasikvietė savo tarną į Amžinybę, sulaukusį 66 metų, kunigavusį 43 metus ir vyskupu tarnavusį 8 metus. Testamente vyskupas Marciejevskis prašė kuklių laidotuvių, o visiems kunigams už šv. Mišias liepė skirti po vieną dukatą. Laidotuvėse dalyvavo apie 90 kunigų. Nėra tiksliai žinoma, ar vyskupas buvo palaidotas Rudaminos bažnyčios rūsyje, ar prie bažnyčios sienos. Šiuo metu išlikusi tik lentelė prie išorinės bažnyčios sienos, kurioje lotynų kalba parašyta: „Čia ilsisi Augustinas Polikarpas Marciejevskis, Argos vyskupas, Augustavo vyskupijos sufraganas ir administratorius, Rudaminos klebonas. Sulaukęs 66 metų, mirties ištiktas 1827 m. spalio 19 d. Ateities kartos, mes perduodame jums, mūsų laikais Jį buvus didį ir vertą didžiausios šlovės. Kieno pėdos šią vietą palies, tegu pamaldžiai prašo Amžinojo atilsio šiai sielai“. Jei vyskupas buvo palaidotas bažnyčios rūsyje, tai jo kūnas neišliko, nes bažnyčios rūsiai tušti, o jei buvo palaidotas lauke prie sienos, tai ir šiandien jis ilsisi ten, garbingojo Rudaminos piliakalnio ir kunigo kankinio Juozo Zdebskio kaimynystėje, atlikęs daugybę gerų darbų.

Vyskupą Marciejevskį galime pavadinti piliakalniu, nes jis ne tik gyveno šalia Rudaminos piliakalnio, į kurį, tikėtina, kartais įkopdavo, bet dėl jo gyvenime atliktų darbų. Jis kaip ir piliakalnis stengėsi apginti, apsaugoti Bažnyčią ir paprastus žmones nuo ideologinių ir socialinių blogybių, grūmėsi už moralines vertybes, jis buvo didis žmogus, savo išsilavinimu ir uolumu aukščiau iškilęs už savo bendraamžius, bet, kaip ir daugelis mūsų piliakalnių jis nuėjo į užmarštį, palikdamas dar daug neatsakytų, netyrinėtų klausimų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija