Popiežius lankė Šiaurės Italiją

Spalio 1-ąją, sekmadienį, popiežius Pranciškus aplankė dvi Italijos vyskupijas – Čezeną ir Boloniją, esančias maždaug už 400 kilometrų į šiaurę nuo Romos. Popiežiaus kelionė į dvi Italijos vyskupijas prasidėjo ankstų rytą. Apie 7 val. sraigtasparnis pakilo iš aikštelės Vatikane ir po pusantros valandos pasiekė Čezeną. Pagrindinėje miesto aikštėje Šventąjį Tėvą pasitiko vietos gyventojai.

Korupcija yra politinio gyvenimo kirminas

Čezenoje Popiežius pagerbė iš šio centrinės Italijos miesto kilusį savo pirmtaką, popiežių Pijų VI, paminėjo 300-ąsias jo gimimo metines. Pijus VI – Džianandželas Braschis (Gianangelo Braschi) – buvo Romos vyskupas XVIII amžiaus pabaigoje, 1775–1799 metais. Vizito metu, kuris truko tik apie dvi valandas, Šventasis Tėvas centrinėje Čezenos aikštėje susitiko su miesto gyventojais, o katedroje – su krikščionių bendruomenės dvasininkais, vienuoliais ir pastoracinių tarybų darbuotojais pasauliečiais.

„Politika neturėtų būti nei tarnaitė, nei šeimininkė, o draugė ir bendradarbė, mokanti drąsiai dirbti vardan bendrojo gėrio, nepasiduodanti korupcijos pagundai“, – sakė popiežius Pranciškus centrinėje Čezenos aikštėje. Šventasis Tėvas paminėjo tikrosios politikos vaidmenį. „Politika negali būti tarnavimas individualiems siekiams, galios arba interesų grupėms, ji turi mokėti bendrauti su visais, ypač su jaunimu ir senoliais. Reikia mokėti diskutuoti, nes politikoje neveikia stebuklinga lazdelė, negalima pasiduoti korupcijai. Ji yra politinio gyvenimo kirminas, ji neleidžia civilizacijai augti. Geras politikas turi nešti savo kryžių, kai nori būti geras, nes labai dažnai turi atsisakyti asmeninių idėjų ir priimti kitų siūlymus, turi juos suderinti, apibendrinti, kad atvertų kelią bendram gėriui. Šia prasme geras politikas visuomet tampa tarnavimo kankiniu, nes palieka savo mintis, bet jų neapleidžia, tariasi su visais vardan bendro gėrio, o tai labai gražu“, – sakė susitikime su Čezenos gyventojais popiežius Pranciškus.

Žvelgti žmonėms į akis ir liudyti tikėjimą

Vizitą Čezenoje sekmadienio rytą Šventasis Tėvas užbaigė katedroje susitikimu su dvasininkais, vienuoliais ir pasauliečiais, vyskupijos tikinčiuosius prašė neprarasti gebėjimo žvelgti kitam į akis šiais laikais, kai ypač daug dėmesio patraukia komunikavimo priemonės. Popiežius prašė atsiverti švelnumo revoliucijai: ginti šeimas, suteikti tėvams laiko, kad daugiau žaistų su vaikais, nepasiduoti apkalboms, kurias jis pavadino teroristiniais veiksmais, liudyti susitikimo su Kristumi džiaugsmą. Popiežius Pranciškus kalbėjo apie jaunimą, ypatingą dėmesį skyrė santykiams su senoliais. Savaime suprantama, kad senoliai išeina į pensiją, tačiau jų pašaukimas lieka ir todėl jie turi perduoti mums, ypač jaunimui, visą savo gyvenimo išmintį. Turime išmokti gyventi taip, kad jaunimas bendrautų su senoliais, kad juos lankytų. Pranašas Joelis labai gražiai tai papasakojo: „Senoliai svajos, jaunimas pranašaus“. „Tai yra nūdienos revoliucijos receptas!“ – sakė popiežius Pranciškus. – Senoliai te nesako: „Tai – jau praėję, seniai pasenę dalykai“. Svajokite, svajokite! Senolių svajonės padės, kad jaunimas žengtų pirmyn, būtų kupinas entuziazmo, kad pranašautų. Tačiau būtent jaunimas paskatins senolius svajoti!“ Pasak Popiežiaus, gyvenime kartais reikia drąsos pažvelgti žmonėms į akis, svajoti apie kitokią ateitį ir su džiaugsmu liudyti Evangeliją, nors per sunkumus.

Kelis popiežius davęs miestas

Popiežių vizito metu lydėjo Čezenos-Sarsinos vyskupas Duglas Regatieris (Douglas Regattieri). Anot jo, Šventojo Tėvo apsilankymas net kelis popiežius Bažnyčiai davusiam miestui yra didžiulė garbė, apie kurią vietos tikintieji tegalėjo svajoti, žinodami apie popiežiaus Pranciškaus planus tą pačią dieną aplankyti Bolonijos miestą, kadangi čia vyko diecezijos Eucharistinis kongresas. Pakeliui į Čezenos katedrą popiežius Pranciškus su palyda sustojo miesto aikštėje, neseniai pavadintoje popiežiaus Pijaus VI vardu, kurioje meras, stebint Šventajam Tėvui, atidengė naujai pavadintos aikštės vardo plokštę. Čezenos katedroje Popiežius užėjo į Liaudies Marijos koplyčią Švč. Sakramento adoracijai ir maldai prie Liaudies Marijos paveikslo. Popiežius katedroje pasakė kalbą dvasininkams ir pasauliečiams, laimino į katedrą atvestus ligonius ir neįgaliuosius, o pasibaigus susitikimams užėjęs į zakristiją pabendravo su Globos namų įnamiais ir jo kelionės į Čezeną organizatoriais.

Su migrantais, darbininkais ir vargšais

Atvykęs į Boloniją Šventasis Tėvas pirmiausia susitiko su migrantais. Sveikindamas pabėgėlius ir migrantus, gavusius laikiną prieglobstį ir laukiančius, kad jiems būtų suteiktas pabėgėlio statusas, popiežius Pranciškus sakė, kad jam gerai žinomas nesupratimas ir priešiškumas, su kuriuo jiems tenka susidurti. Žmonės į svetimšalius migrantus žiūri su baime. Tačiau, kaip sakė popiežius Pranciškus, jei be gailestingumo žiūrime į artimą, nematome jo kančios, jo problemų, rizikuojame, kad ir Dievas į mus žiūrės be gailestingumo. „Aš matau daug draugiškumo ir noro padėti. Dėkoju institucijoms ir savanoriams, kurie rūpinasi čia prieglobsčio prašančiais žmonėmis. Ir aš atvykstu pas jus, norėdamas žiūrėti jums į akis. Jūs esate kovotojai už viltį. Ne visiems pavyko atkeliauti. Ne vieną gyvybę pasiglemžė dykuma arba jūra. Žmonės apie juos nežino, bet Dievas žino visų jų vardus ir priima juos pas save. Visi kartu paminėkime juos tylios maldos minute“, – paragino popiežius Pranciškus ir visi valandėlę tyliai meldėsi už kelyje žuvusius migrantus. Dėkodamas migrantus priimančio centro darbuotojams ir savanoriams, Šventasis Tėvas pirminė Bolonijos miesto svetingumo tradiciją ir vieną labai iškalbingą konkretų faktą – prieš 760 metų Bolonijos miestas išpirko ir suteikė laisvę beveik šešiems tūkstančiams vergų.

Vėliau, vidudienį pagrindinėje Bolonijos senamiesčio aikštėje įvyko susitikimas su darbininkais ir bedarbiais, darbdaviais ir profesinių sąjungų atstovais. Kai kalbame apie sudėtingas darbo pasaulio problemas, pasak Popiežiaus, visada yra rizika sutelkti dėmesį į statistinius duomenis ir nematyti konkretaus žmogaus. Kalbant apie Europą bei pasaulį palietusią ekonominę krizę, reikia atsiminti, kad už jos slypi etinė, dvasinė ir žmoniškumo krizė. Jos priežastis yra ta, kad valdžią turintys žmonės ir jų grupės išdavė bendro gėrio siekimo principą. Dėl to reikia pagrindinį dėmesį skirti ne pelno siekimui, bet asmeniui ir bendram gėriui. Tačiau, kad tai būtų realu ir efektyvu, kad nesiribotų vien žodžiais, reikia, kad žmonės turėtų galimybes įsidarbinti.

Po kartu su darbo pasaulio žmonėmis kalbėtos „Viešpaties Angelo“ maldos popiežius Pranciškus Bolonijos Šv. Petronijaus bazilikoje pietavo kartu su vargšais, benamiais, migrantais.

Studentams siūlė svajoti apie didžius dalykus

Šventasis Tėvas negalėjo nesusitikti su prieš daugiau kaip devynis šimtmečius įkurto Bolonijos universiteto bendruomene. Susitikimas įvyko aikštėje priešais Šv. Dominyko bažnyčią, dedikuotą didžiajam Bažnyčios šventajam, kuris kažkada irgi buvo Bolonijos universiteto studentas. Popiežius paminėjo Bolonijoje ir šiandien kartojamą istoriją, anot kurios, vienas studentas, negalėdamas atsistebėti Dominyko išprusimu, jo klausė kokias knygas jis skaitąs. „Daugiausia mokausi iš artimo meilės knygos: ši knyga moko visų dalykų“, – atsakė būsimasis šventasis. „Gėrio siekis yra raktas į visų mokslo disciplinų sėkmę. Artimo meilė yra pagrindinė viso mokslo ir visų teisės sistemų dalis, – sakė popiežius Pranciškus Bolonijos universiteto studentams ir pateikė po trumpą komentarą trims esminėms žmonių ir tautų teisėms. – Svarbi teisė į kultūrą, į išsilavinimą. Deja, labai dažnai mums daro įtaką banalūs ir nevertingi gyvenimo modeliai, skatinantys siekti to, kas nereikalauja pastangų, nuvertinantys aukojimąsi, siekiantys įbrukti įsitikinimą, kad neverta stengtis, jei tuoj pat nesimato rezultatų. Turime priešintis tokiai pseudokultūrai, kuri žmogų paverčia niekam nereikalinga atlieka; turime kurti žmogaus vertą kultūrą; turime siekti tikros pažangos, nes ne viskas, kas patogu, savaime yra ir leistina. Ne mažiau svarbi teisė į viltį. Tai – teisė nebūti valdomiems populistinių šūkių, nebūti paskandintiems kažkam naudingose melagingose žiniose. Tai – teisė tikėti tikra meile ir realizuoti savo gabumus ir savo darbu prisidėti prie bendro gėrio kūrimo. Ypač svarbi teisė į taiką. Tai – ir teisė, ir kiekvieno žmogaus širdyje įrašyta pareiga“. Popiežius ragino studentus tikėti, kad įmanoma sukurti geresnį pasaulį, nesitenkinti mažomis svajonėmis, bet svajoti didelius dalykus. Popiežius priminė į Europą dedamas viltis, su Europa susijusias svajones, kvietė visiems kartu svajoti apie Europą, kuri būtų motina, gerbianti gyvybę ir įkvepianti gyvenimo viltį, kurioje jaunimas kvėpuotų tyru sąžiningumo oru, mylėtų grožį ir gyvenimo paprastumą, nesuterštą begalinių poreikių, kad jauni žmonės galėtų sukurti šeimą, susilaukti vaikų nebijodami, kad neturės pastovaus darbo.

Kunigus ragino vengti karjerizmo

Paskui Bolonijos katedroje Popiežius susitiko su vyskupijoje tarnaujančiais kunigais ir nuolatiniais diakonais, su kunigystei besirengiančiais seminaristais. Jis neturėjo iš anksto parengtos kalbos, kalbėjo ekspromtu. Pasak Šventojo Tėvo, kunigo veiklos akiratis yra vyskupija, o priklausymas vyskupijos bendruomenei yra diecezinio kunigo dvasingumo, jo tarnystės suvokimo pagrindas. Kalbėdamas apie tai, popiežius Pranciškus panaudojo savo sukurtą naujadarą – „dieceziškumas“. Toks savęs ir savo tarnystės suvokimas, anot jo, pasireškia visų pirma kunigo santykiu su vyskupu ir kunigų tarpusavio brolybėje. Popiežius kalbėjo apie didžiausias kliūtis savo pašaukimo suvokimui ir realizavimui. Pirmoji, kurios reikia vengti, – karjerizmo pagunda, žiūrėjimas į savo tarnystę kaip kopimą karjeros laiptais iš mažesnės parapijos į didesnę, nuo mažiau garbingo posto į labiau garbingą. Antroji – tuščios kalbos ir tarpusavio apkalbos, kurio gali sugadinti net ir labai susigyvenusios bendruomenės santykius. Kai kunigas nėra karjeristas, kai jis atsispiria pavydo ir tuščių kalbų pagundai, ramiau ir vaisingiau vykdo savo pašaukimą Dievo tautos atžvilgiu. Jis sugeba palaikyti gerus santykius su Dievo tauta, eidamas jos priekyje, rodydamas jai kelią, būdamas jos viduje, darydamas ir skatindamas daryti artimo meilės darbus, palaukdamas atsiliekančiųjų, drąsindamas juos paspartinti žingsnį. Ramus, tėviškas ir broliškas santykis su Dievo tauta padeda kunigai vengti karjerizmo ir tuščių kalbų.

Trys atspirties taškai – „Žodis“, „Duona“, „Vargšai“

Šventojo Tėvo vizitą Bolonijoje užbaigė šv. Mišių auka su Centrinės Italijos tikinčiųjų bendruomene. Popiežius homilijoje kalbėjo apie veidmainiškumą, apie kurį kalbama 26 eilinio sekmadienio Mišių Evangelijoje. Vienas sūnus sako tėvui, kad eis dirbti, tačiau neina. Kitas sako, kad neis, bet nueina. Jėzus pasakoja palyginimą, kalbėdamas su Rašto aiškintojais. Jėzus siūlo rinktis iš dviejų kelių, tačiau mes ne visuomet sugebame pasakyti jam „taip!“ savo žodžiais ir darbais, nes esame nusidėjėliai. Tačiau galime rinktis būti keliaujančiais nusidėjėliais, kurie klausosi Viešpaties, o kai nupuola, gailisi ir vėl keliasi kaip pirmasis sūnus. Arba galime rinktis būti sėsliaisiais nusidėjėliais, pasirengusiais teisintis bet kada. Visa tai mums sako, kad nėra moksliškai sukonstruotos krikščionybės, kuri leistų atlikti kai kuriuos priesakus dėl sąžinės ramybės. Krikščioniškas gyvenimas reiškia nuolankų ėjimą niekuomet nesustabarėjusia sąžine, visuomet palaikant ryšį su Dievu. Jėzus smerkia gyvenimo dvilypumą, veidmainiavimą, klerikalizmą, atsiribojimą nuo žmonių. Raktinis žodis yra „Atgailauti“. Tai padeda nesustabarėti, perkeisti mūsų „ne!“ į „taip!“ Dievui ir mūsų „taip!“ ir „ne!“ nuodėmei. Tėvo, kasdien švelniai prakalbančio į mūsų sąžinę, valią vykdysime tik atgaila ir nuolatiniu atsivertimu. Kiekvienas turime du kelius: arba būti atgailaujančiais nusidėjėliais, arba nusidėjėliais veidmainiais. Svarbu ne bandymai pateisinti ir išsaugoti išorę, o prie Viešpaties priartėjanti širdis, kasdien kovojanti, atgailaujanti ir sugrįžtanti pas Jį, nes Viešpats ieško tyrų širdžių, o ne tyrų išorių.

Bažnyčios kelyje dažnai klausiama, kur eiti, kaip eiti. Popiežius pasiūlė tris atspirties taškus:

1. „Žodis“ yra kompasas, padedantis eiti nuolankiai, kad neprarastume Dievo kelio ir nepasiklystume supasaulėjime.

2. „Duona“ (eucharistinė duona) yra visko pradžia. Eucharistijoje sutinkame Bažnyčią, Kristaus Kūną, kuriuo dalijasi nusidėjėliai ir stokojantieji, kurie jaučiasi esantys mylimi ir todėl trokšta mylėti. Eucharistijoje prasideda kelionė ir kaskart vėl Joje susitinkame: tai – neatšaukiama buvimo Bažnyčia pradžia. Bažnyčia susitinka šitaip: gimstame ir gyvename prie Eucharistijos, su esančiu gyvu Jėzumi, kad Jį adoruotume, priimtume ir dovanotume kiekvieną dieną.

3. „Vargšai“. Deja, šiandien irgi yra daug stokojančių, daug dvasios vargdienių, vienišų žmonių. Visuose atrandame Jėzų, nes Jis pasaulyje ėjo neturto ir savęs apiplėšimo keliu. Jis „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Eikime sutikti Jėzų. „Jei dalijamės dangaus duona, kaip nepasidalinus žemiškosios?“ – baigė homiliją popiežius Pranciškus pacituodamas garsaus Bolonijos ganytojo, kardinolo Nikolos Marijos Lerkaro (Niccolņ Maria Lercari) žodžius.

Po šv. Mišių Bolonijos stadione „Dall’Ara“ popiežius Pranciškus išvyko į sporto centrą „Corticelli“ ir sraigtasparniu sekmadienio vakarą išskirdo atgal į Romą.

Tai – džiaugsmo diena visiems – visai tikinčiųjų bendruomenei ir visam miestui“, – sakė Šventojo Tėvo vizito išvakarėse Bolonijos vyskupijos ganytojas arkivysk. Matėjus Cupis (Matteo Zuppi).

Pagal Vatikano radiją

© 2017 „XXI amžius“