Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. gruodžio 8 d., Nr. 23 (290)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Kunigų konferencijoje – apie migrantus ir kunigų pasiaukojimą

Migrantai ir pabėgėliai nėra pėstininkai žmonijos šachmatų lentoje

Lapkričio 7 dieną Panevėžio vyskupijos kurijoje konferenciją kunigams apie migraciją skaitė kun. Vitalijus Kodis. Pradžioje jis pristatė Biblijoje itin išvystytą supratimą apie svetimšalį ir jo teisę, priminė, kaip Kristus dažnai buvo svetimšalis, o Marija yra keliaujančios moters paveikslas. Kunigas kalbėjo apie Katalikų Bažnyčios rūpinimąsi migrantais ir jo raidą, pateikė teisinius su migracija susijusius terminus, migracijos priežastis ir kai kuriuos skaičius. Popiežius Pranciškus Meksike sakė: „Būtina keisti laikyseną migrantų atžvilgiu. Gynybinę laikyseną ir baimę, abejingumą ir marginalizavimą, atmetimo kultūrą turi pakeisti ta geranoriška laikysena, kuria remiasi susitikimo kultūra“.

Prof. dr. Saulius Katuoka yra pastebėjęs, kad tautinės mažumos atsiranda dėl valstybės teritorijų pasidalijimo, dėl praūžusių karų. Tautinė mažuma, gaudama teises, suteikiančias galimybę išsaugoti savo identitetą, stengsis būti lojali valstybei. Registrų centre įregistruota daugiau kaip 300 tautinių mažumų nevyriausybinių organizacijų. 2010 metais Lietuvoje aktyviai veikė 248.

II Vatikano Susirinkimas paragino krikščionis atkreipti dėmesį į migraciją bei įsisąmoninti jos poveikį gyvenimui, paragino įveikti nelygybes, susijusias su socialine bei ekonomine plėtra, priminė, kad ateivio priėmimas, būdingas ankstyvajai Bažnyčiai, lieka nuolatinis Dievo Bažnyčios bruožas. Svetimšalio priėmimas būdingas Bažnyčios prigimčiai ir liudija jos ištikimybę Evangelijai. Migrantų priėmimo pastoracijoje numatoma tam tikros etninės grupės globa, orientuota į autentiškos katalikiškosios dvasios ugdymą (plg. LG 3). Be to, būtina stengtis išlaikyti visuotinumą bei vienybę. Migrantų pastoracija virsta bažnytine tarnyste tikintiesiems, leisdama užsieniečių bendrijoms savitai prisidėti prie vietinės Bažnyčios statydinimo. Ji turi tapti atnaujintos žmonijos vienybės ženklu ir įrankiu. Popiežius šv. Jonas Paulius II išvardina tautinių mažumų teises ir pareigas, pabrėžia pareigą bendradarbiauti kuriant bendrą gėrį. Popiežius Jonas Paulius II ragino darbdaviams neišnaudoti migrantų, atvykusių ieškoti geresnio gyvenimo, nes tai yra jų teisė. Popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį, kad „migrantai ir pabėgėliai nėra pėstininkai žmonijos šachmatų lentoje. Tai – vaikai, moterys ir vyrai, kurie palieka ar yra priversti palikti savo namus, kurie teisėtai trokšta daugiau pažinti, daugiau turėti ir labiausiai – daugiau būti. Krikščionys turi įžvelgti patys ir kitiems padėti suprasti, kad migrantas nėra tik problema, bet broliai ir seserys, kuriuos reikia priimti, gerbti, mylėti, nes tai – Apvaizdos teikiama galimybė kurti tikrąją demokratiją, solidarią valstybę, brolišką pasaulį. Būtina neatidėliotinai įveikti besiformuojančius stereotipus“. (Vatikano katalikiškos labdaros organizacijos „Caritas“ inicijuota kampanija siekiama paraginti žmones susitikti su migrantais ir išklausyti jų pasakojimus, o ne vertinti juos kaip statistiką, apgaubtą neigiamų stereotipų. Popiežius Pranciškaus ragina dėmesį telkti ne į statistinius duomenis, bet pagaliau išvysti konkretų žmogų. Jis priminė, kad greta pasaulį palietusios ekonominės krizės slypi etinė, dvasinė ir žmoniškumo krizė. Jos priežastis yra ta, kad valdžią turintys žmonės ir jų grupės išdavė bendro gėrio siekimo principą.

Neįmanoma evangelizuoti, su kultūromis neužmezgus gilaus dialogo. Kartu su skirtingų šaknų tautomis į mūsų vartus beldžiasi ir kitos vertybės bei gyvenimo modeliai. Neišvengiamai reikia imtis įkultūrinimo modelių. „Įkultūrinimas“ prasideda nuo klausymosi, pažinimo tų, kuriems skelbiama Evangelija. (Čia tolerancijos nepakanka, reikia dar ir palankumo, kuo didesnės pagarbos pašnekovo kultūrinei tapatybei. Reikia pažinti ir pripažinti teigiamus kultūrų aspektus. Tiktai taip gali rastis dialogas, supratimas ir pasitikėjimas.)

Migrantų dieną 1914 m. gruodžio 6 d. įsteigė popiežius Benediktas XV. Pirmą kartą ji minėta 1915 m. vasario 22 d. Reikia prisiminti, kad XX amžiaus pradžioje emigracija iš Italijos buvo itin didelė ir Benediktas XV kaip ir jo pirmtakas Pijus X buvo atidūs žmonių ir šeimų gyvenimo pokyčiams, susijusiems su migracija. Migrantų diena, skirta didinti migrantų pažinimą ir jautrumą jų atžvilgiu, yra viena iš daugelio iniciatyvų, kurių ėmėsi Bažnyčia.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė yra sakiusi: „Migrantų antplūdis iš įvairių neramumų krečiamų pasaulio regionų tampa visos ES problema – negalime sakyti, kad ji toli nuo mūsų. ES turi solidariai imtis kompleksinių priemonių, kurios padėtų spręsti pabėgėlių srautų problemas“. Šiandien migraciją galime suvokti kaip labai svarbų laiko ženklą, iššūkį, kurį, kuriant atnaujintąją žmoniją ir skelbiant taikos Evangeliją, būtina atrasti ir išmokti branginti.

Pabaigoje kun. V. Kodis pristatė lietuvių sielovadą Lenkijoje, o plačiame pasaulyje – už ją atsakingas prel. Edmundas Putrimas, paskirtas Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas užsienio lietuviams katalikams. Jis pateikė keletą iškalbingų lietuvių emigracijos skaičių. Nuo 1990 metų gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo 845 tūkst. – tai sudaro apie 23 proc. gyventojų. Dėl natūralios žmonių kaitos (gimimų ir mirimų) gyventojų skaičius sumažėjo 166 tūkst., o dėl emigracijos – net 679 tūkst. Beveik 72 proc. emigrantų yra 15–44 metų. Ilgainiui emigracijos nulemtas jaunų žmonių skaičiaus mažėjimas, rimtos demografinės problemos – mažėja santuokų skaičius, gimstamumas, pradeda trūkti darbo jėgos, vis mažesnis dirbančiųjų skaičius turi išlaikyti didėjantį nedirbančiųjų skaičių. (Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegato misija siūlo puoselėti užsienio lietuvių katalikų dvasinį ugdymą parapijose, misijose ir bendruomenėse; koordinuoti ir remti jaunimo sielovadą lietuviškų religinių tradicijų išlaikymui išeivijoje www.sielovada.org.)

Padėka už kunigų pasiaukojimą

Pasibaigus konferencijai, Panevėžio Katedroje šv. Mišioms už mirusius vyskupus, valdytojus ir kunigus vadovavo Panevėžio vysk. Linas Vodopjanovas OFM. Pamokslą apie vyskupijos kunigus pasakė vysk. Jonas Kauneckas. Jis sakė: „Jeigu reikėtų visus Panevėžio vyskupijos teritorijoje tarnavusius dvasininkus paminėti, neužtektų dienos vien jų vardus ir pavardes perskaityti. Per tuos 630 metų nuo Lietuvos krikšto mūsų vyskupijos teritorijoje yra mirę daugiau kaip 1000 dvasininkų. Nuo Panevėžio vyskupijos įkūrimo 1926 metais iki komunistinės okupacijos 1940 metais, vysk. Kazimiero Paltaroko laikais, palaidoti 125 kunigai. 1940 metais vyskupijoje buvo 245 kunigai. Daugelio jų likimas tragiškas. Sovietų nukankinta 14 kunigų, 56 kalinti, ištemti. 1944 metais daugiau kaip 50 kunigų pasitraukė į Vakarus. Ir man teko palaidoti daugiau kaip 30 kunigų. Bet skaičiai sausi ir mums nieko nesako. O juk kiekvienas yra tarnavęs žmonėms, klausęs išpažinčių, lankęs ligonius, laidojęs, krikštijęs. Svarbiausia – visi meldėsi, skelbė Dievo Žodį. Ir visiems dera dėkoti, už juos pasimelsti.

Daug Panevėžio vyskupijos kunigų yra didvyrių, daugeliui teko iškentėti lagerius ir tremtį, Sibirą ir visokias bausmes. Jie ir sovietinės priespaudos metais skleidė tikėjimo šviesą. Ir apie daugelį kunigų galima pasakyti, kaip kadaise buvo pasakyta apie kanauninką Petrą Raudą: „Užgeso didelis žiburys, per ilgus metus uždegęs šimtus žiburėlių“. Jei ir buvo Lietuvoje žmonių, kuriuos priespauda lenkė prie žemės, dauguma kunigų išliko dideliais aukos ir kovos žiburiais. Ir jie daugeliui švietė. Pavyzdžiui, minėtasis kanauninkas Rauda padėjo atrasti tikėjimą prof. Jurgučiui, paruošė profesorių mirčiai. O rašytojas Antanas Vienuolis net dukart pas jį atliko išpažintį. Nenustojo kanauninkas Rauda šviesti, nors dukart buvo suimtas, nors grįžo aklas. Neapsaugojo jo nuo suėmimo nė tas faktas, kad būdamas Utenos dekanas išgelbėjo keletą žydų“.

Pamokslininkas pastebėjo, kaip nepaisant bendros šmeižikiškos nuostatos kunigų adresu, pavyko rasti keletą labai gražių kunigiškojo darbo pavyzdžių įvertinimo. Ateizmo muziejuje (dabar Šv. Kazimiero bažnyčia) buvo Panevėžio vyskupijos kankinio kunigo Alfonso Lipniūno stendas. Apie jį kaupė medžiagą LTSR MA Centrinė biblioteka, ateizmui siautėjant, 1978 metais, buvo pastatytas kino filmas „Pasigailėk mūsų“. Filmo kapeliono prototipas – kun. Alfonsas Lipniūnas. „Tiesa“ anuomet rašė: „Jonų bažnyčioje kun. Lipniūnas šaukė: „Nestokite į SS dalinius. Nepasiduokite. Iki šiol Lietuvos jaunimo niekas nenupirko... Nenupirks ir dabar“. Ištarti tokius žodžius bažnyčioje vokiečių okupacijos metu buvo pernelyg drąsu“ („Tiesa“, 1966 07 19). Be to, žinome, kad iš visų vokiečių okupuotų kraštų tik Lietuvoje nepavyko sukurti SS dalinio. 1943 m. kovo 17 d. atšaukta mobilizacija į SS legioną: „Lietuviai pasirodė neverti dalyvauti kuriant naują Europą“, – rašė vokiečiai. Tą pačią dieną suimti 46 lietuvių inteligentai ir išvežti į Štuthofą. Tarp jų – kunigai Lipniūnas ir Yla.

„Dabar pasidarė labai madinga kaltinti lietuvius už žydų sunaikinimą. Net išdrįstama rašyti, jog Lietuvos Katalikų Bažnyčia negynė žydų. Tai – visiška netiesa. Štai mano kraštietis arkiv. Juozapas Skvireckas, Lietuvos provincijos metropolitas, su vysk. Vincentu Brizgiu įteikė vokiečių karo komendantui ilgą aštriais žodžiais parašytą protestą prieš žydų žudymą. Lietuvos vyskupai memorandumu protestavo net prieš getų steigimą ir per kunigus skatino žmones gelbėti žydus ir, gink Dieve, nelieti nekalto kraujo, nesikėsinti į suimtų žydų turtą... Aš didžiuojuosi savo Panevėžio vyskupijos kunigais“, – sakė vysk. J. Kauneckas. (Beje, Žydų Gaono muziejaus sąrašuose – 26 kunigai – žydų gelbėtojai. Jokia kita profesija neturi tokio didelio gelbėtojų procento. Daug jų apdovanota žūstančiųjų gelbėjimo kryžiais.) Pora kunigų Izraelio apdovanoti Pasaulio teisuolių medaliais. Tai – Daujėnų klebonas kun. Feliksas Ereminas ir Senamiesčio kun. Antanas Gobis. Jo išgelbėta žydė jį pavadino antruoju tėvu. Ji išdrįso apie tai parašyti sovietinėje spaudoje. Melas tendencingai skleidžiamas, siekiant menkinti mūsų tautą, ypač norint suniekinti kunigus, dažnai pasitelkiant specialiai sukurptus KGB archyvus. „Tad man parūpo sužinoti, ar atsiliepė apie dvasininkų kovą už žydų gelbėjimą komunistinė spauda tuoj po karo. Juk iš tiesų įdomu, kaip ji vertino ne tik kun. A. Lipniūno tvirtumą, didvyriškumą, bet ir kitų tikėjimo skelbėjų ryžtą ir pasiaukojimą. (Žinoma, ano meto spaudoje labai daug puolimo prieš tikėjimą.)“

Bet štai „Tiesoje“ (1944, Nr. 17) rašoma: „Hitlerininkai išžudė vienuolius už antivokišką veiklą“. „Kalba Vilnius“ (1968, Nr. 17) straipsnyje „Ir be ginklo kariai“ išvardina daugiau kaip 10 kunigų, slėpusių, gelbėjusių žydus. „Kalba Vilnius“ 1968 metais rašė: „Šaltupyje, dvidešimt km nuo Kauno, buvo konclageris Vilniaus kunigams ir klierikams, kurie kovojo prieš vokiečių politiką, prieš žydų žudymą. „Stebėtina tai, – sakė pamokslininkas, – kad daug sovietinio meto leidinių aiškiai sakė, kad vokiečiai kalti dėl žydų žudymo. Dauguma lietuvių tam nepritarė ir priešinosi. (Atsisakę šaudyti net buvo kartu su žydais sušaudyti ir užkasti į tą pačią duobę.) Kuomet ano meto komunistai pastebėjo kunigų didvyriškumą, tai kaip mums nenusilenkti jiems. Tad nuoširdžiai meldžiamės už juos ir dėkojame už jų auką“.

Kun. Algirdas DAUKNYS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija