Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. gruodžio 8 d., Nr. 23 (290)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Dėl partizanų žygdarbių laikosi ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis

Nijolė Sadūnaitė
Vytauto Raškausko nuotrauka

Lapkričio 8 dieną Seimo Laisvės premijų komisija, atsižvelgdama į gautus valstybės ir savivaldybių institucijų, visuomeninių organizacijų ir asociacijų, akademinės bendruomenės, bendruomenių ir fizinių asmenų teikimus, nusprendė siūlyti Seimui 2017 metų Laisvės premiją skirti laisvės gynėjai, politinei kalinei, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbei vienuolei Nijolei SADŪNAITEI. Siūlome interviu su ja.

Kokios mintys aplankė sužinojus, kad Jums bus įteikta Laisvės premija?

Jaučiuosi jos neverta. Savo galvą iki žemės lenkiu prieš partizanus, kurie Lietuvos nepriklausomybę ir mūsų šventą tikėjimą gynė pačiomis baisiausiomis sąlygomis. Jie labiausiai verti pagarbos ir padėkos, ir meilės. O paskui jau mes, pogrindžio darbuotojai, tarp jų aš buvau mažiausias sraigtelis. Ir šį mažą sraigtelį Dievas panaudojo nuostabiems savo darbams.

Esu visų žmonių, lydėjusių mane malda, skolininkė. Maldos ypatingą galią jutau tardymų metu – stipriai kaip niekada per 80 savo gyvenimo metų. Dievo artumas kaip niekas kitas sustiprina silpną žmogų. Žmones dažnai girdžiu sakant, kad jie vieno ar kito negali, bet aš tvirtai tikiu, kad jeigu į Dievą atsiremiame, nebelieka mums negalimų dalykų.

Apie save ir savo nuopelnus Lietuvai visuomet atsiliepiate labai kukliai, tačiau visgi Jums buvo paskirta Laisvės premija. Ar Jums tai džiaugsminga diena?

Juntu sąžinės graužatį, kad užlindau už akių garbingesniems ir pagarbos bei įvertinimo labiau nusipelniusiems žmonėms. Noriu dar pabrėžti, kad būtent dėl partizanų žygdarbių laikosi ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis. Jų meilė ir karžygiškumas, gyvenant baisiomis sąlygomis ir atiduodant gyvybes – tai yra Lietuvos stebuklas.

Bet ir Jūsų darbai daugeliui tapo įkvėpimu labiau mylėti Dievą ir tėvynę.

Čia jau Dievulis įkvepia, tai Jo malonės veikimas, o aš čia niekuo dėta. Nors Dievas savo tikslams dažnai panaudoja pačius silpniausius, nes tada akivaizdžiausiai matyti, kad tikrai veikia Jis, o ne pats žmogus.

Nors apie savo nuopelnus visada kalbate itin kukliai, daugelis iš mūsų vargiai įsivaizduotų asmenį, kuris būtų labiau nei Jūs vertas Laisvės premijos.

Negaliu šio apdovanojimo priimti asmeniškai, nesijaučiu jo verta. Jis turėtų būti skirtas ne man, o partizanams, miškuose kovojusiems už Lietuvos laisvę. Kai man paskambino Jonas Kadžionis, pasakiau, kad jis turėjo būti apdovanotas. Mano kalėjimas buvo vaikų darželis, palyginti su tuo, ką teko išgyventi Jonui ir jo žmonai. Jie slapstėsi bunkeriuose, paskui buvo nuteisti 25 metams, kalėjo siaubingomis sąlygomis. Kitų metų sausį jam sukaks 90 metų. Mano laikais jau nebuvo tokių baisių represijų, kurios laukė kovotojų tada, kai vyko partizaninis karas.

Partizanams turime būti dėkingi už viską, ką šiandien turime. Jei ne tie daugiau nei 20 tūkstančių kovotojų, žuvusių miškuose už mūsų laisvę, jų rėmėjų, ryšininkų, Lietuvėlės tikrai nebūtų. Greičiausiai nebūtų mūsų ir be knygnešių. Užsieniečiai stebisi, kai vedžioju juos po KGB muziejų, klausia, kas tie knygnešiai, gal kontrabandininkai? Sakau, taip, jie kontrabanda gabeno lietuviškas knygas ir už tai buvo baudžiami 25 metais katorgos Sibire. Jie klauso išsižioję, stebisi. Niekur kitur pasaulyje to nebuvo.

Išlikome, atsilaikėme trys milijonai prieš du šimtus milijonų okupantų. Stebuklų stebuklas, tikrai?

Tikrai, nors kartais ir kyla minčių, ar mes, šiandien gyvenantys laisvoje valstybėje, esame verti jų aukos. Ar deramai elgiamės su Laisvės kovotojų atminimu?

Svėdasų kapinėse yra kapas, ant kurio parašyta, kad čia ilsisi „nacionalistinio pogrindžio dalyvių“ – taip sovietai vadino partizanus – nužudyta šeima. Tai netiesa. Sodybą kartu su jos šeimininkais sudegino stribai, persivilkę partizanais. Tai buvo žinoma iškart, tebėra žmonių, galinčių ir šiandien paliudyti. Jau prieš kelis dešimtmečius prašiau pakeisti užrašą, atkreipiau ir Genocido aukų muziejaus dėmesį, bet niekam nerūpi. Kaskart suskausta širdį, kai lankau tose pat kapinėse palaidotų savo senelių, mamytės brolio kapus.

Tad ar iš tiesų esame laisvi? Valstybę atkovojome, bet ar nugalėjome baimę savyje, ar jaučiamės orūs ir atsakingi už praeitį, už ateitį?

Deja, deja. Šleifas velkasi iki šiol. Gal tai savisauga, noras išlikti bet kokia kaina? Nenoriu nieko kaltinti, bet pas mus nebuvo liustracijos. Ją sustabdė baimė, gąsdinimai, kad bus daug kraujo ir t.t. Bet buvusių kagėbistų nėra – arba dirba, arba lavonas, – Putinas tą deklaruoja viešai.

Tarp mūsų labai daug baimės. Vidinė savikontrolė neleidžia elgtis laisvai. Kaip reaguos, jei padarysiu tą ar aną, gal mane kritikuos, gal prarasiu darbą? Dairomės į šalis baimės pilnomis akimis.

Kas gyvenime Jums atrodo gražiausia ir tauriausia, kuo labiausiai džiaugiatės?

Man visada labiausiai rūpi tiesa ir meilė. Nuo mažų dienų matytas tėvų pavyzdys gyventi tiesoje ir meilėje man ir buvo pats geriausias mokytojas ir didžiausia Dievo dovana.

Kaip jūs jaučiatės šiandienėje mūsų valstybėje?

Išvarėme okupantus, esame laisva šalis. Ant šio pagrindo turėjome kurti savo ateitį, bet kažkodėl sustojome. Tai negali džiuginti. Galime sakyti, kad valdžia deda mažai pastangų, ir būsime teisūs. Bet pati viena ji nieko nedarys. Visi, kiekvienas iš mūsų turime stengtis, prašyti, reikalauti teisingumo, tik tada tos tiesos ir šviesos bus daugiau.

Trūksta patriotinės, moralinės tvirtybės, kad vertintume savo Tėvynę, gerbtume žmogų. Jaunoji karta ypač supainiota. Mokyklose nėra deramo ugdymo, vaikams sunku atsispirti dvasiniam nuodui, kurio apstu viešojoje erdvėje, internete, televizijoje. Ateizmas ne tiek blogo padaro – susidūręs su juo žmogus mąsto, ieško, kur yra tiesa, – kaip moralės žlugdymas. Vertybės, dora sutryptos. Jas pamynus nebelieka ateities, džiaugsmas iškeliauja iš žmogaus gyvenimo. Pats baisiausias dalykas, kai pats save pradedi smerkti.

Ar visuomet buvote kovotoja? Kas tai lėmė?

Augau Anykščių priemiesty. Nuolatos laiką leisdavau tarp berniukų. Turėjome tam tikrą komandą – trylika berniukų ir aš. Toje komandoje buvau su broliuku, nors jis už mane daugiau nei trejais metais vyresnis. Dienas leisdavome pušyne, ant Šventosios upės kranto. Žaisdavome tinklinį, krepšinį, net teniso stalą miške buvome pasidarę. Galbūt kaip tik tai iš dalies lėmė mano smarkumą. Buvau ir tebesu energinga. Žinoma, svarbus ir mano sangviniškas temperamentas. Galima sakyti, mano charakteriui, energingumui išsiskleisti puikios sąlygos buvo jau vaikystėje. O ir vėliau aktyviai sportavau.

Kokiu principu vadovaujatės gyvenime?

Svarbu kovoti su neteisingumu, blogiu, visai nesvarbu, kas žmogus bebūtų: prezidentas, ministras ar paprastas darbininkas. Svarbiausia – tiesa.

Tačiau ne kartą esate sakiusi, kad kovojančiųjų dėl teisybės ir gėrio kelias labai sunkus, tokius žmones dažnai bandoma sutrypti.

Be abejo, bet juk mirtis už tiesą veda tiesiai į dangų! Man kagėbistai ne kartą grasino, sakydami: „Tu mūsų rankose, dar šiąnakt galime pasamdyti kelis vyrus ir neliks tavęs, ir nukankins.“ Tuomet jiems atsakydavau: „Būsiu be galo jums dėkinga, labai noriu kuo greičiau į dangų!“ Po tokių mano žodžių jie pradėdavo šaukti: „Nedarysim iš tavęs kankinės!“ Jie niekada nedaro to, ko žmogus nori, o aš dar kartą ramiai atsakydavau: „Nieko, palauksiu, aš juk pareiškimo nerašau, turiu laiko.“ Tiesa, tokios situacijos nuolat kartodavosi. Po kiek laiko tardytojai vėl rėkdavo, jog esu jų rankose. Stengdavausi juos mylėti Dieve, todėl bandydavau paaiškinti jiems tiesą, sakydama: „Broliai, jūsų milijonas prieš Dievo valią yra nulis, visiškas niekas. Mes Dievo rankose ir bus taip, kaip Jis duos.“

Savo „Gynimosi kalboje“, pasakytoje Jūsų teismo proceso metu, sakėte, jog visus savo budelius mylite kaip brolius, seseris ir jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduotumėte savo gyvybę. Sunku įsivaizduoti meilę savo budeliams. Ir vis dėlto – tai įmanoma?

Tą patį galiu pasakyti ir šiandien. Juk visi mes esame Dievo vaikai. Jeigu Dievas tapo žmogumi ir mirė už kiekvieną, kokia tad begalinė Jo meilė. Kaip aš galiu nemylėti žmonių, kuriuos taip myli Visagalis Dievas. Reikia suprasti, jog jie negavo malonės ir yra nelaimingi, jie – nuodėmės vergai. O vergo reikia gailėti. Jokiu būdu negalima pateisinti jų darbų, tačiau reikia už juos melstis. Jiems taip reikalingos mūsų maldos. Deja, dažnai mes linkę malda apgaubti tik savo artimus. Mano budeliai, tardytojai yra ta paklydusi avelė, dėl kurios Jėzus palieka likusias devyniasdešimt devynias, kad tik surastų paklydėlę.

Vis dažniau iš buvusių kovotojų dėl Lietuvos laisvės tenka išgirsti, jog ne už tokią Lietuvą kovojome. Ką, Jūsų nuomone, norima pasakyti tokiais žodžiais?

Manau, taip sakydami žmonės turi galvoje tai, jog nenorėjome, kad ir toliau mus valdytų buvę kagėbistai ir bolševikinė nomenklatūra, kad jie tyčiotųsi iš tų, kurie už Lietuvą kentėjo. Dar ir dabar kai kuriuose teismuose partizanai atvirai vadinami „banditais“, o stribai –  „laisvės gynėjais“. Partizanus kaltina baisiais nusikaltimais, kurių dauguma padaryti stribų, persirengusių partizanų uniformomis. Žinau ne vieną konkretų pavyzdį, kaip buvo gyvi sudeginti vaikai ir seneliai, o vietiniai žmonės tarp persirengusių partizanais ir padegusių namus vyrų atpažindavo vietinius stribus. Taip stribai siautėjo, o žmonės, kurie jų nematė, bet rado raštelį su parašu „partizanai“, jaučia baisią neapykantą.

Yra žinoma, jog partizanai duodavo priesaiką, kad be karo lauko teismo jie negalėjo pakelti rankos prieš žmogų, nes už neteisingą bausmę jiems patiems grėsė mirtis. Partizanai mirties nuosprendį kolaborantams vykdydavo tik po trečio perspėjimo, kai pirmus du kartus kolaborantas išdavikas nenustodavo daręs Lietuvos laisvei kenksmingų darbų. Kalėjimų tuomet nebuvo, buvo karo teisė. Ir partizanų veiksmai buvo kiek tik įmanoma labiau reglamentuoti.

Kadangi premija Laisvės, norisi paklausti: kas Jums yra laisvė?

Laisvė gyventi tiesoje, o tiesa yra Dievas. 10 Dievo įsakymų yra Dievo valia ir meilė, kuri mus ir mūsų laisvę apsaugo nuo gyvenimo šunkelių. Dievas niekada neatsakys žmogui, kuris prašo pagalbos ir stengiasi gyventi pagal Jo valią.

Ko linkite Lietuvai ir jos žmonėms, artėjant valstybės šimtmečio minėjimui?

Linkiu gyventi Dievo malonėje ir taikoje. Kad ta malonė mūsų širdis praplėstų ir vieni kitus labiau mylėtume, taip pat ir tuos, kurie mūsų nekenčia, nes jie yra patys nelaimingiausi žmonės – gal gimė nemylinčiose šeimose ir niekada nepatyrė gerumo.

Dievą pažįstantys žmonės yra tikri turtuoliai ir turi savo malda ir didele meile dalintis su tais, kurie jos stokoja ir kuriems stinga supratimo, kad kiekvienas žmogus yra be galo brangus. Taigi, daugiau mums visiems tikėjimo, meilės ir vilties. Viskas išeina į gera tiems, kurie myli Dievą ir juo pasitiki.

Kalbino Vytautas RAŠKAUSKAS ir Jūratė KIELĖ

Pagal Bernardinai.lt, respublika.lt ir „Ateitis“, 2011, nr.2.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija