Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2017 m. gruodžio 8 d., Nr. 23 (290)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Prancūzijos Bažnyčia siunčia misionierius

Prancūzijos Bažnyčia kenčia nuo neteisingo stereotipo. Kai kalbama apie Europos šalis palietusį sekuliarizacijos procesą, dažniausiai kaip pavyzdys, nors ne visada pagrįstai, paminima Prancūzija. Žinoma, šalį sekuliarizacija yra paveikusi, tačiau tai nereiškia, kad Prancūzijos krikščionių bendruomenė labiausiai nusilpusi. Kad taip nėra, liudija kad ir šis pavyzdys: sekmadienį buvo suteiktas siuntimas septyniems prancūzams misionieriams – Paryžiaus užsienio misijų draugijos nariams.

XVII amžiuje įkurta Draugija praeityje labai daug prisidėjo prie krikščionybės skelbimo visuose kontinenetuose. Nors sekuliarizacija paveikė visą visuomenę, ir labai sumažėjo pašaukimų skaičius, vis dėlto Užsienio misijų draugija iki šiol nenutraukė veiklos.

Kaip Prancūzijos katalikų spaudai aiškino dabartinis Paryžiaus Užsienio misijų draugijos vadovas kun. Žilis Raitindžeris (Gilles Reithinger), misionierių formacijoje visada atsimenama pagrindinė tiesa apie kiekvieną pašaukimą – pats Viešpats pašaukia žmogų, siunčia jį į savo misiją. Tai yra svarbiausia. Draugijos vadovas paaiškino, kad paprastai formacija prasideda nuo savanorystės patirties, kuri trunka nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Reikia sudaryti sąlygas pašaukimą jaučiančiam žmogui įsitikinti savo pašaukimo tikrumu. O pats geriausias būdas tai padaryti, pasak Užsienio misijų draugijos vadovo, ir yra misionieriaus patirtis. Tie keli mėnesiai ar keleri metai padeda galutinai atpažinti pašaukimą. Ne tik pats kandidatas tiria savo pašaukimą – tai daryti jam padeda kartu dirbantys didesnę patirtį turintys misionieriai, vietinės Bažnyčios misijų šalyje vyskupas. Jei žmogus suvokia, kad jis iš tiesų turi pašaukimą, tuo metu prasideda formacijos laikotarpis seminarijoje, po kurio suteikiami šventimai ir Bažnyčia įgyja naują kunigą misionierių. Užsienio misijų draugijos išugdyti misionieriai išvyksta iš Prancūzijos visam gyvenimui. Ne jie patys pasirenka šalį, į kurią vyks. Būsimą tarnystės vietą parenka draugijos vadovybė. Būsimas misionierius apie tarnystės vietą sužino per diakonato šventimus.

Misionierių siuntimo šventė kasmet vyksta spalio 1-ąją, liturgijoje minint misijų globėją šv. Teresėlę. Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Veido Teresė, dar vadinama Terese iš Lizjė (Lisieux) arba tiesiog Šventąja Teresėle, gyveno tik 24 metus XIX amžiaus pabaigoje, o jos gyvenimas buvo labai paprastas ir kuklus, tačiau, kai po mirties buvo paskelbti jos raštai, visų pirma „Vienos sielos istorija“, ji tapo viena labiausiai pažįstamų ir mylimų šventųjų. Teresėlė yra paprastų sielų pagalbininkė ir globėja. Į ją kreipiasi visų pirma mažutėliai. Jos pagalbos šaukiasi vargstantys ir kenčiantys žmonės. Savuoju dvasiniu palikimu ji nušvietė visą Bažnyčią, dėl to popiežius Pijus XI 1939 metais ją paskelbė misijų globėja, o popiežius Jonas Paulius II 1997 metais jai suteikė Bažnyčios mokytojos titulą.

Pirmąjį spalio sekmadienį siuntimą gavę septyni Paryžiaus Užsienio misijų draugijos išugdyti misionieriai tarnaus katalikams keturiose pietryčių Azijos šalyse – Birmoje, Kambodžoje, Laose ir Singapūre.

Vatikano radijas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija