Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2018 m. vasario 2 d., Nr. 3 (294)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Popiežius Pranciškus Čilėje ir Peru

Šventąjį Tėvą pasitiko kadenciją
baigianti Čilės prezidentė Mišelė Bašelė

Popiežius Pranciškus
ir Peru prezidentas Pablas
Kučinskis AP ir Reuters nuotraukos

Popiežius Pranciškus
susitinka su Peru indėnais

Popiežius Pranciškus atliko 22-ąją tarptautinę kelionę, šįkart į gimtojo žemyno valstybes Čilę ir Peru. Sausio 15–18 dienomis jis lankėsi Čilėje. Beje, šios valstybės sostinėje Santjage 1960 metais vyko jo, kaip Jėzuitų vienuolijos novicijaus, teologinė formacija. Santjago oro uoste sausio 15-ąją Šventąjį Tėvą pasitiko kadenciją baigianti šalies prezidentė Mišelė Bašelė (Michelle Bachelet), karinių pajėgų reprezentacinis dalinys ir vaikų atliekama muzika ir dainos. Daug žmonių jo laukė gatvėse, sveikino važiuojantį iš oro uosto į miestą. Pakeliui į nunciatūrą kortežas sustojo prie Šv. Baltramiejaus parapijos, ir popiežius Pranciškus pasimeldė prie „vargšų vyskupo“ Enrikės Alvaro Urutijos (Enrique Alvearo Urrutia) kapo.

Kaip įprasta, Šventojo Tėvo kelionė prasidėjo nuo susitikimo su aukščiausiais jį priimančio krašto valdžios autoritetais, su prezidente, senato ir atstovų rūmų pirmininkais. Kalbėdamas prezidentūroje, popiežius Pranciškus priminė čiliečio šventojo Alberto Urtados (Alberto Hurtado Cruchaga, 1901–1952) žodžius, jog tauta yra ne tiek jos sienos, jūros, kalnai ar tradicijos, bet „misija, kurią dar reikia įvykdyti“, – ateitis, kuri priklauso nuo sugebėjimo girdėti, išklausyti, ypač tokioje šalyje kaip Čilė, kuri istoriškai, etniškai, kultūriškai yra daugialypė. Daug yra balsų, kuriuos reikia išgirsti. Popiežius Pranciškus vardijo bedarbius, kurie nesugeba išlaikyti savęs ir savo šeimų; indėnų gentis, kurios nori išsaugoti savo teises ir kultūrą; migrantus, kurie ieško galimybių sau, bet irgi prisideda prie bendros pažangos; jaunuolių, kuriems būtinos gyvenimo perspektyvos, o ne narkotikų liūnas; išmintingų senelių.

Sausio 16-ąją popiežius Pranciškus aukojo šv. Mišias Santjago miesto parke, pavadintame kovotojo už Čilės nepriklausomybę generolo Bernardo O‘Higinso (Bernard‘OHiggins) vardu. Mišių intencija – „už taiką ir teisingumą“. Šv. Mišiose dalyvavo 1 300 000 žmonių.

Tą pačią dieną po pietų Santjago apaštališkojoje nunciatūroje Šventasis Tėvas susitiko su kunigų seksualinių nusikaltimų aukomis. Susitikimas buvo visiškai privatus. Niekas kitas jame nedalyvavo. „Popiežius jas išklausė, kartu su jomis verkė ir meldėsi“, – pranešė Šventojo Sosto Spaudos salės vadovas.

Kitas popiežiaus Pranciškaus vizito programos įvykis buvo apsilankymas Santjago moterų kalėjime. Jame yra 600 bausmes atliekančių moterų, kurios simboliškai atstovavo visiems Čilės kaliniams, kurių šiuo metu visoje šalyje yra apie 50 tūkstančių.

Tą dieną Šventasis Tėvas dar aplankė jėzuito šventojo A. Urtados kapą.

Sausio 17-ąją popiežius Pranciškus buvo išvykęs į Araukanijos regiono sostinę Temuką, aukojo šv. Mišias katalikų bendruomenei, ypatingą dėmesį skirdamas indėnams mapučiams ir kitoms Araukanijoje gyvenančioms čiabuvių gentims. Temuko miestas išaugo mapučių indėnus užkariavusių ispanų tvirtovės vietoje, o buvęs miesto aerodromas iškilęs kolonistų nusavintose mapučių žemėse. Popiežius apie tai prisiminė šv. Mišiose, kurias aukojo nebeveikiančiame Magehiu aerodrome, paminėdamas šioje vietoje vykusius rimtus žmogaus teisių pažeidimus. Jis sakė, kad šv. Mišias aukoja už visus, kentėjusius ir žuvusius Araukanijoje, ir už visus, kurie kiekvieną dieną neša visokio neteisingumo naštą.

„Küme tünngün ta niemün!“ („Ramybė jums!“) – kreipėsi popiežius į Mišių dalyvius mapudungunų kalba pakartodamas prisikėlusio Kristaus sveikinimą apaštalams. Eucharistijoje buvo vartojamos vietinės kalbos: Gailesčio aktas buvo kalbamas ir Mišių giesmės giedamos čiabuvių tarmėmis. Popiežius pasveikino ir Rapanujo – Velykų salos – gyventojus ir kitų pietinės Čilės tautinių grupių atstovus aimarus, kečujus ir atakamus. „Mums reikia vieniems kitų su savo skirtingumais, kad ši žemė ir toliau būtų graži. Mums reikia mokėti kaip audėjams suderinti audinyje skirtingas medžiagas ir spalvas, skiriant laiką kiekvienam audimo veiksmui ir fazei. Vienybės menas reikalauja tikrų amatininkų, kurie mokėtų suderinti skirtingumus kaimo, gatvių, aikštės ir aplinkos „dirbtuvėse“. Solidarumas yra mūsų vienintelis ginklas prieš „vilties miškų“ išnaikinimą“, – sakė Šventasis Tėvas.

Sausio 17-osios programą Santjage popiežius Pranciškus užbaigė susitikimu su akademiniu pasauliu. Jis aplankė vieną iš geriausių šalyje Čilės Katalikų universitetą, kuriame 26 tūkstančiai studentų studijuoja architektūrą, chemiją, mediciną, meną, teisę, filosofiją ir teologiją – iš viso 18-oje fakultetų ir katedrų. Šventasis Tėvas galėjo pasveikinti daugiau kaip tūkstantį akademinio pasaulio atstovų.

Sausio 18-ąją Popiežius iš Santjago atskrido į Ikikę, svarbų šiaurinį pramonės centrą, įsikūrusį vietoje tarp Ramiojo vandenyno ir Atakamos dykumų. Čia sporto arenoje „Campus Lobitus“ jis aukojo šv. Mišias Čilės Motinos ir Karalienės, Karmelio Dievo Motinos Gimdytojos garbei, karūnavo į Ikikę atgabentą Dykumų Marijos, Virgen dela Tirana, statulą, žinomą ir gerbiamą šiaurinėje Čilėje, ir padėkojo visiems, kurie leido jam surengti šią kelionę. Popiežius padėkojo visiems savanoriams už tylų ir pasiaukojantį darbą. Be jų įsipareigojimo, sakė popiežius Pranciškus, būtų „pritrūkę vandens induose“, kad Viešpats Jėzus galėtų atlikti „džiaugsmingą vyno stebuklą“.

Sausio 18-osios, ketvirtadienio, pavakare, Popiežius išskrido į Peru ir ten lankėsi tris dienas. Sostinės Limos oro uoste Šventąjį Tėvą pasitiko Peru prezidentas Pablas Kučinskis (Pablo Kuczynski), Limos arkivyskupas kardinolas Chuanas Luisas Kiprijanis Tornė (Juan Luis Cipriani Thorne) su keliais kitais šalies vyskupais. Savo atliekama muzika svečią sveikino vaikų orkestras iš Limos priemiesčių Machai rajono.

Kitą dieną po beveik dviejų valandų trukmės skrydžio iš Limos popiežius Pranciškus nusileido Puerto Maldonado mieste, Peru pietryčiuose. Čia įvyko jo susitikimas su Amazonijos indėnais, su maždaug keturiais tūkstančiais asmenų iš dešimčių genčių. Susitikimo vietos pasirinkimas turi savo prasmę: apie 74 tūkstančius gyventojų turintis Puerto Maldonado miestas yra Amazonės miškų masyvo apsuptyje. Jis išaugo toje vietoje, kur žmonės gyveno dar prieš europiečių atvykimą. Moderniaisiais laikais miestas plėtėsi ieškant aukso, naudingų iškasenų, kertant medžius, dažnai be pagarbos aplinkai, tačiau dabartinėje miesto ekonomikoje vis daugiau vietos tenka turizmui šalia esančiuose miškuose ir verslams, kurie nebenaikina gamtos. Popiežius su indėnais susitiko „Dievo Motinos koliziejuje“, 2013 metais pastatytoje sporto arenoje. Indėnų atstovai pateikė savo liudijimus apie situaciją, atliko tradicines dainas, giesmes ir šokius. Savo kalboje Popiežius išreiškė paramą indėnams, kalbėjo apie neteisingumą, su kuriuo jie susiduria, apie jų ilgaamžę išmintį ir mokėjimą gyventi natūralioje aplinkoje, kokios reikia saiką praradusioms vartotojiškoms visuomenėms, apie jų kultūrų vertę. Popiežius Pranciškus kalbėjo ir apie vietos žmonėms ir aplinkai kylančius pavojus, kurie turbūt niekada nėra buvę tokie dideli kaip šiandien. Jų yra daug ir jie įvairaus pobūdžio: nuo ekonominių interesų spaudimo dėl iškasenų, aukso, naftos, dujų, nuo siekio industriniu būdu diegti monokultūras žemės ūkyje iki iškreiptų politikų, kurios „saugo“ gamtą visai neatsižvelgdamos į čia nuo amžių gyvenančius Amazonijos žmones, į jų pirmuosius ir dabartinius gyventojus. Ginti žemę reiškia ginti ir gyvybę, pažymėjo Popiežius, kalbėdamas apie taršą, kuri kelią grėsmę sveikatai ir dažnai su ja žingsnis į žingsnį žengiančias kitas nelaimes: vergišką darbą, prekybą žmonėmis, nepilnamečių seksualinį išnaudojimą, smurtą prieš moteris. „Kiek misionierių, vyrų ir moterų, dirbo dėl jūsų tautų ir gynė jūsų kultūrą, tai darė įkvėpti Evangelijos! Kristus taip pat įsikūnijo kultūroje, žydų, ir iš čia save dovanojo mums visiems tokiu būdu, kad kiekvienas jaustųsi jame sutvirtintas, remdamasis savo tapatybe“, – sakė popiežius Pranciškus, prašydamas atsispirti bandymams išrauti krikščionišką tikėjimą, nes šis nenori atimti jų kultūros, bet įsišaknyti joje, praturtinti ją ir tuo pat metu praturtinti Bažnyčią dar vienu Kristaus veido atvaizdu.

Sausio 19-ąją Šventasis Tėvas susitiko ir su pietryčių Peru „Madre de Dios“ (Dievo Motinos) departamento gyventojais Chorchė Basadro (Jorge Basadre) institute, departamento sostinėje Puerto Maldonado. Dauguma departamento gyventojų yra indėnai iš Amazonijos žemumos miškų. Susitikime dalyvavo žmonių iš Amazonijos aukštumos miškų, esančių Andų kalnuose, patiriančių tuos pačius egzistencinius iššūkius kaip visi Amazonijos drėgnųjų atogrąžų miškų gyventojai. Popiežius visus drąsino mylėti savo žemę, ją prižiūrėti ir saugoti, kad netaptų tarsi daiktas, kurį galima išmesti, branginti kaip nuostabų turtą, kuriuo reikia gėrėtis, ugdyti ir perduoti būsimoms kartoms.

Kai kas norėtų šį tikrumą užgesinti, Dievo Motinos žemę paversti anonimiška, be vaikų ir nevaisinga, lengvai išnaudojama. Tačiau šis kraštas nėra niekieno žemė. Popiežius Pranciškus priminė, kad Marija irgi gyveno tolimame ir nežinomame krašte, kurį daugelis vadino niekieno žeme. Ji ten buvo pasveikinta ir gavo didžiausią įmanomą pašaukimą tapti Dievo gimdytoja. Pasak Popiežiaus, atmetimo kultūrai negana tik atskirti, bet siekia toliau, kad būtų nutildyta ir atmesta visa, kas netarnauja jos interesams. Susidaro įspūdis, kad vieni dėl vartotojiškumo neįstengia suvokti kitų kentėjimų dydžio. Pagal šią logiką elgiamasi su žeme; miškai ir upės išnaudojami, kiek tik įmanoma, o paskui apleidžiami kaip nenaudingi ir netinkami vartoti. Su žmonėmis irgi elgiamasi pagal šią logiką, išnaudojant iki išsekimo ir paliekant kaip niekam nereikalingus. Popiežius ypač smerkė žmonių išnaudojimą, pažymėdamas, kad iš tikrųjų reikėtų kalbėti apie vergovę – darbo, sekso. Daug yra moterų, neįvertintų, pažemintų ir patiriančių nesibaigiantį smurtą. Neteisinga žvelgti į kitą pusę, leidžiant, kad būtų trypiamas daugybės moterų, ypač paauglių, orumas. Popiežius paminėjo ir asmenis, kurie dėl geresnio gyvenimo sau ir šeimai, siekdami pastogės, žemės ir darbo, migruoja į Amazoniją, tačiau daugeliui pažadai, kad darbas išspręs nepriteklių, priklauso nuo aukso gavybos. Betgi auksas gali pavirsti netikru dievu, reikalaujančiu žmonių aukų, sakė popiežius Pranciškus. Netikri dievai, šykštumo, pinigo ir valdžios stabai sugadina viską – žmogų ir institucijas, net miškus. Popiežius ragino Amazonijos miškų gyventojus toliau siekti kurti sąjūdžius ir bendruomenes, burtis tikėjimo pagrindu į bažnytines bendruomenes, kurių centre būtų Jėzus.

Puerto Maldonado mieste Šventasis Tėvas dar aplankė „Mažojo princo namus“ – prieš du dešimtmečius įkurtą centrą, kuris suteikia prieglobstį ir namų šilumą kelioms dešimtims našlaičių, apleistų, smurtą patyrusių vaikų.

Grįžęs iš Puerto Maldonado, sostinėje Limoje Pranciškus susitiko su Peru prezidentu, vyriausybės nariais, kitų valstybės institucijų vadovais ir šalyje akredituotais diplomatais. Susitikimas įvyko „Valdžios rūmuose“, XVI amžiaus pastate, kuris kitados buvo Ispanijos vietininko rezidencija, o dabar – Peru Respublikos prezidentūra. Šventasis Tėvas visiems pirmiausia paminėjo šios savo kelionės motto: „Susivieniję vardan vilties“. Pasak jo, gana pažvelgti į šią šalį, kad suvoktume, kad viskas čia kupina vilties. Dalis šalies teritorijos priklauso didžiajam Amazonijos regionui, kurį sudaro pasaulyje didžiausia atogrąžų girių ir upių sistema. Ši zona, vadinama planetos plaučiais, pasižymi labai didele bioįvairove. Kaip labai svarbų vilties motyvą Popiežius paminėjo šioje šalyje gyvenusius garsius Katalikų Bažnyčios šventuosius – Martyną Poresą, Rožę Limietę. „Tačiau šią viltį dengia šešėlis, kyla jai grėsmė, – sakė Šventasis Tėvas ir priminė savo encikliką „Laudato si“. – Niekada žmonija neturėjo tiek galios savo pačios atžvilgiu ir, regint, kaip ja naudojamasi dabar, niekas negarantuoja, kad ji bus panaudota deramai“. Tai aiškiai matome, stebėdami, kaip plėšiami žemės ištekliai, be kurių neįmanoma gyvybė. Taigi būti „suvienijusiais vardan vilties“ reiškia skatinti ir plėtoti integralią ekologiją, kuri pasipriešintų pasenusiems plėtros modeliams. O tam reikia išklausyti, ką turi pasakyti vietiniai žmonės ir gentys, pripažinti juos tikrais pašnekovais. Gamtos niokojimas yra labai glaudžiai susijęs su moraline degradacija. Negalima į šias dvi blogybes žiūrėti kaip neturinčias nieko bendra. Gamtos eikvojimą lydi mūsų brolių ir seserų išnaudojimas, naujos vergystės formos, nelegalus darbas, nusikalstamumo augimas ir kitos blogybės, kurios, žeisdamos žmogaus orumą, kartu žeidžia ir visą valstybę“, – sakė Šventasis Tėvas.

Paskutinis tos dienos susitikimas, skirtas popiežiaus Pranciškaus konfratrams – Jėzaus Draugijos nariams, – įvyko Limos Šv. Petro bažnyčioje.

Sausio 20-ąją popiežius Pranciškus lankėsi istoriniame pajūrio miestelyje Uančake, Truchiljo metropolijoje ir arkivyskupijoje, Peru šiaurės vakaruose. Banglentininkų rojumi vadinamas Uančako paplūdimys prie Ramiojo vandenyno yra netoli archeologinių inkų kultūros paminklų. Vietovę garsina ir vietos žvejų nendrinės baidarės, savo išvaizda nė kiek nesiskiriančios nuo tų, kurias prieš tris tūkstantmečius virvėmis susirišdavo dabar jau išnykusių genčių nariai. Popiežius į Uančaką atvažiavo automobiliu tiesiai iš Truchiljo oro uosto, į kurį atskirdo rytą. Šventąjį Tėvą oro uoste pasitiko tautinius drabužius dėvintys vaikai, Truchiljo arkivyskupas pranciškonas Kabrechosas Vidartė (Cabrejos Vidarte) ir valdžios atstovai, gubernatorius, trijų miestų merai.

Truchiljo metropolija dėl švelnaus klimato vadinama amžino pavasario miestu, Simono Bolivaro dekretu buvo paskelbta laikinąja Peru sostine iki Limos miesto išvadavimo. Dabar Truchiljas yra vienas svarbiausių Peru turizmo centrų, žavintis keliautojus tiek senomis kultūromis, klestėjusiomis prieš inkų laikus, tiek ispanų kolonijinio laikotarpio architektūra, įskaitant ne vieną bažnyčią ir arkivyskupijos katedrą. Laikas nuo sausio iki kovo čia paprastai būna labai lietingas, o praėjusių metų pradžioje dėl uragano „El Ninjo“ Truchiljo senamiestyje nuo neregėtų potvynių nukentėjo tūkstančiai žmonių. Popiežius Uančako pajūryje aukotose šv. Mišiose, be kita ko, sakė, kad labai norėjo aplankyti Truchiljo gyventojus, nukentėjusius nuo „El Ninjo“ sukeltų potvynių, kur tebevargsta daug šeimų, kurios ligi šiol negalėjo atstatyti gyvenamųjų namų. Šios žemės primena Evangelijos skonį, sakė popiežius Pranciškus, nes pirmieji mokiniai visai kaip daugelis jų pragyveno iš žvejybos. Visai kaip apaštalams, jiems puikiai žinoma gamtos galia ir jie yra patyrę jos smūgius. Apaštalai audras patyrė ežere, o Truchiljo gyventojai jas patiria iš „pajūrio Ninjo“. Popiežius kvietė šv. Mišių dalyvius sudėti ant Eucharistijos puotos stalo visus sunkumus, kurie kartais net verčia suabejoti tikėjimu. Pabūkime su Jėzumi. Jis žino žmogaus kentėjimus ir išbandymus. Jis įveikė visas kančias, kad galėtų padėti mums mūsų kančiose.

Sausio 20-ąją po pietų popiežius Pranciškus gerą valandą praleido su Peru kunigais, seminaristais, moterimis ir vyrais pašvęstaisiais. Susitikimas įvyko Truchiljo vyskupijos kunigų seminarijoje, kuri, įkurta prieš beveik keturis šimtmečius, yra viena seniausių visame žemyne.

Popiežiaus vizitą Truchiljo mieste užbaigė pamaldos Švč. Mergelės Marijos garbei. Jų metu šiame regione, Otuzko Dangaus Vartų Marijos šventovėje, už septynių dešimčių kilometrų nuo Truchiljo, gerbiamai Švč. Mergelei Marijai buvo suteiktas „Gailestingumo ir Vilties Motinos“ vardas. Popiežiaus Pranciškaus vadovautos pamaldos įvyko centrinėje Truchiljo miesto aikštėje.

Sausio 21-ąją Popiežius meldėsi su kontempliatyvaus gyvenimo vienuolėmis. Iš viso apie 500 Peru klauzūrinių vienuolių atvyko į susitikimą su Popiežiumi Senor de los Milagros šventovėje Limos senamiestyje. Popiežius vadovavo Dieninei valandų liturgijai ir pasakė homiliją. Čia jis pasimeldė priešais „Stebuklų Viešpaties“, tituluojamo Peru globėju, paveikslą. Jame vaizduojamas Nukryžiuotasis Jėzus. Paveikslas nenukentėjo per didįjį 1655 metų žemės drebėjimą, sugriovusį didžiąją Limos miesto dalį, atlaikė ne vieną kitą žemės drebėjimą, tokiu būdu tapo Peru krikščionių bendruomenės pamaldumo objektu; pasakojama apie tikinčiųjų amžiams bėgant patirtas malones. Todėl paveikslas pavadintas „Stebuklų Viešpačiu“.

Paskui Šventasis Tėvas aplankė Limos katedrą ir meldėsi prie šventųjų relikvijų. Šie šventieji – tarp jų garsioji Rožė Limietė, Martynas Poresas ir šv. Toribijus, prieš kelis šimtmečius gyvenę, apaštalavę ir liudiję Kristų, – paliko gilius pėdsakus ne tik dabartinės Peru tikinčiųjų bendruomenės gyvenime ir atmintyje, bet juos žino ir gerbia Bažnyčia visame pasaulyje. Popiežiui besimeldžiant prie relikvijų, katedroje buvo visi Peru vyskupai ir apie du su puse tūkstančio tikinčiųjų. Kreipdamasis į juos, Popiežius linkėjo, kad ir šiandien visi tikintieji jaustųsi tikrais Kristaus mokiniais, kad priimtų kvietimą būti jo misionieriais kasdieniniu artimo meilės liudijimu ir gailestingumo darbais.

Vidudienį popiežius Pranciškus pasirodė arkivyskupo rūmų balkone ir kartu su aikštėje prie Limos katedros susirinkusiais žmonėmis, visų pirma jaunimu, meldėsi. Šv. Mišios karinių oro pajėgų bazėje prie Limos buvo paskutinis oficialus Šventojo Tėvo vizito Peru įvykis. Prieš palaiminimą Popiežius atsisveikino su svetingai jį priėmusia tikinčiųjų bendruomene. Prezidento ir vyskupų išlydėtas Popiežius iš Limos išskrido į Romą ir ją pasiekė sausio 22-ąją po pietų.

Beje, popiežius Pranciškus yra antrasis Popiežius, aplankęs Čilę ir Peru po šv. Jono Pauliaus II, kuris lankėsi Čilėje 1987 m. birželio 1–6 d. Peru šv. Jonas Paulius II lankėsi 1985 m. vasario 1–5 d. ir trumpai 1988 metais.

Pagal Vatikano radiją

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija