Popiežius emeritas dėkoja už maldas

Knygos viršelis

Šiandien jau nestebina, kad kartu su Bažnyčiai vadovaujančiu popiežiumi Pranciškumi, Vatikane gyvena ir popiežius emeritas Benediktas XVI, kad turime valdantį popiežių ir iš pareigų pasitraukusį popiežių, tačiau ta akimirka, kai buvo pranešta apie popiežiaus Benedikto XVI sprendimą trauktis visiems buvo tikrai nelaukta. Nuo pranešimo, kad Benediktas XVI atsisako Petro Įpėdinio tarnystės praėjusį sekmadienį, vasario 11-ąją, sukako 5 metai. Popiežius  Benediktas tądien informavo, kad jis pareigas vykdys iki 2013 m. vasario 28 d. 20 val. ir kad tą valandą prasidės sosto vakavimo laikotarpis, kurio tvarką nustato apaštališkoji konstitucija „Universi dominici gregis“. Šis dokumentas, taikomas pereinamajam laikotarpiui nuo popiežiaus mirties ir iki naujo popiežius išrinkimo, šį kartą įsigaliojo lig šiol precedento neturėjusiu būdu, ne popiežiui mirus, bet savo valia pasitraukus iš pareigų. 2013 m. vasario 28 d. 20 val. baigėsi Benedikto XVI pontifikatas, trukęs septynerius metus, devynis mėnesius ir devynias dienas.

O pernai, 2017 metų balandžio 16-ąją, Velykų sekmadienį, popiežiui emeritui Benediktui XVI sukako 90 metų. Žmonės nuolat domisi, kaip jam sekasi, kokia jo sveikata. Benediktas XVI eina jau tik su vaikštyne, bet yra visai sąmoningas ir kartais priima svečius, susitinka ir su popiežiumi Pranciškumi. Popiežius emeritas Benediktas XVI parašė trumpą vasario 5 diena datuotą ranka rašytą laišką Italijos dienraščiui „Il Corriere della Sera“. Juo Benediktas XVI atsakė į laikraščio pasiteiravimą apie jo sveikatą. „Mane sujaudino žinia, – rašo popiežius emeritas dienraščio redaktoriui, – kad jūsų skaitytojai domisi, kaip aš laikausi šiuo paskutiniu savo gyvenimo laikotarpiu. Galiu tik pasakyti, kad lėtai silpstant fizinėms jėgoms, dvasioje jaučiuosi kaip į Namus keliaujantis piligrimas. Man suteikta didelė malonė, kad šioje paskutinėje, kartais truputį varginančioje kelio atkarpoje esu apgaubtas tokio gerumo ir meilės, kokių nė negalėjau įsivaizduoti. Taip pat ir jūsų laikraščio skaitytojų klausimus suvokiu kaip palydėjimą šiame kelionės etape. Dėl to nelieka man nieko kita, – baigia savo trumpą laišką popiežius emeritas, – kaip tik padėkoti ir patikinti, jog ir aš meldžiuosi už jus visus. Nuoširdžiai sveikinu. Benediktas XVI“.

Popiežius emeritas laišką perdavė dienraščio „Il Corriere della Sera“ žurnalistui Maksimui Frankui (Massimo Franco). Popiežiaus emerito laišką lydinčiame savo vasario 7 dienos tekste M. Frankas pastebi, kad Benedikto XVI parašas „dabar yra labai mažytis, tarsi besiraukiantis kartu su jo fizinėmis jėgomis“.

„Katalikų pasaulio leidiniai“ neseniai išleido Benedikto XVI ir žurnalisto Peterio Zėvaldo (Peter Seewald) pokalbių knygą „Paskutiniai pokalbiai“. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė. Spausdiname jos ištrauką.

Popiežiau Benediktai, šeštajame dešimtmetyje Jūs išpranašavote milžiniško masto tikėjimo praradimą didelėse Europos dalyse. Už tai pelnėte pesimisto vardą. Šiandien matome, kad Jūsų „mažos Bažnyčios“ vizija – Bažnyčia neteks daugelio savo privilegijų, bus puolama, apie ją siaurąja prasme telksis vis mažiau žmonių – virto tikrove.

Taip, iš tikrųjų. Sakyčiau, nukrikščionėjimas tęsiasi.

Kokią matote krikščionybės ateitį?

Akivaizdu, kad mes nebesame tapatūs šiuolaikinei kultūrai, nebeformuojame krikščionybės pagrindinio pavidalo. Šiandien gyvename pozityvistinėje ir agnostinėje kultūroje, kuri krikščionybės atžvilgiu vis labiau netolerantiška. Vadinasi, Vakarų visuomenė, bent Europoje, ne taip lengvai išliks krikščioniška. Tikintieji juo labiau privalės dėti pastangas, kad ir toliau ugdytų bei išlaikytų vertybių sąmonę ir gyvybės sąmonę. Svarbus bus paskirų bendruomenių ir vietos Bažnyčių karštesnis pamaldumas, didesnė atsakomybė.

Ką, žvelgdamas atgal, pavadintumėte savo pontifikato žyme, skiriamuoju ženklu?

Sakyčiau, tai gerai išreiškia „Tikėjimo metai“: vėl išdrįsti tikėti, gyventi iš vidurio, iš dinamiškumo, vėl atrasti Dievą, vėl atrasti Dievą Kristuje – vėl surasti centrinę tikėjimo vietą.

Ar, kaip popiežius, laikote save paskutiniuoju senosios eros, ar pirmuoju naujosios eros popiežiumi?

Sakyčiau, esu tarp laikų.

Kaip tiltas, kaip savotiškas jungiamasis narys tarp pasaulių?

Nebepriklausau senajam pasauliui, bet ir naujasis dar ne visai prasidėjo.

Galbūt popiežiaus Pranciškaus išrinkimas yra išorinis laikų pasikeitimo ženklas? Ar sulig juo galutinai prasideda nauja era?

Epochas skiriančios ribos visada pamatomos gerokai vėliau – čia prasideda Viduramžiai, o čia – Naujieji laikai. Tik žvelgiant atgal matyti, kaip vyko tie judėjimai, todėl dabar aš nesiryžčiau nieko tvirtinti. Tačiau akivaizdu, kad Bažnyčia vis labiau tolsta nuo senosios europietiškos gyvenimo struktūros ir įgyja naują pavidalą bei naujas formas. Visų pirma matome, kad Europos nukrikščionėjimas didėja, kad krikščionybė Europoje vis labiau traukiasi iš viešumos. Taigi Bažnyčia privalo rasti naują savo egzistencijos būdą, privalo keisti savo egzistencijos pobūdį. Vyksta periodiniai pasikeitimai, bet mes dar nežinome, kada jau galima tiksliai pasakyti – čia prasideda viena, o čia – kita.

Jūs girdėjote apie Malachijo pranašystę – remdamasis būsimųjų popiežių eile, jis Viduramžiais išpranašavo laikų pabaigą, bent jau Bažnyčios pabaigą. Pagal šią eilę popiežių valdymas baigiasi sulig Jūsų pontifikatu. Kaip manote, ar tikėtina, kad Jūs mažų mažiausiai paskutinis tokioje popiežių eilėje, kokia iki šiol buvo įprasta?

Visko gali būti. Turbūt ši pranašystė atsirado Pilypo Nerio aplinkoje. Protestantams, anuomet kalbėjusiems, esą popiežiaus valdymui atėjo galas, jis norėjo parodyti, kad šis valdymas anaiptol nesibaigia, ir pateikė begalinę būsimų popiežių eilę. Tačiau tai nereiškia, kad jos nebeliks. Jo sudaryta eilė buvo per trumpa.

Kas Jums labiausiai nepatiko Jūsų tarnyboje?

Sakyčiau, gausūs politiniai vizitai. Taip, visada maloniai nuteikdavo gyvas pokalbis su valstybės vadovais ar pasiuntiniais, nes tai būdavo tikrai gražus išgyvenimas. Dažniausiai tiems žmonėms, kad ir ne krikščionims, rūpi dvasiniai dalykai, bet man kažkaip politinė dalis buvo sunkiausia.

Ar dėl ko nors esate nepatenkintas savimi?

Taip, aišku, pavyzdžiui, kad ne visada pajėgdavau katechezę perteikti kuo įtaigiau, kuo žmoniškiau.

Sakykime taip: Jūsų retorika buvo itin santūri, ypač kai kalbėdamas beveik nepalaikydavote akių kontakto, o balsas skambėdavo šiek tiek monotoniškai. Ar tyčia taip elgėtės?

Ne, ne. Tiesiog, prisipažįstu, dažnai kalbėdavau silpnu balsu, tekstą įsisavinęs dar ne tiek, kad jį galėčiau laisvai pateikti. Taip, tai buvo trūkumas. O mano balsas savaime silpnas.

Tačiau Jūsų privalumas, kad dažniausiai kalbate visiškai sklandžiai.

Tačiau labai nelengva kalbėti tiek daug ir taip dažnai, kaip popiežiui.

Popiežių supa daug žmonių, jis nuolat susitinka su svarbiais asmenimis. O ar neaplanko vienišumo valandėlės, kai giliai širdyje pasijunti visiškai vienas?

Taip, bet aš jaučiuosi taip susirišęs su Dievu, kad niekada nebūnu visiškai vienas.

Kas tiki, tas niekada nebūna vienas?

Tikrai taip. Tiesiog žinai, kažkaip žinai, ir viskas. O ir nesvarbu kaip, tiesiog Jis visada yra čia. Reikia tik klausyti ir plačiai Jam atsiverti, o paskui su artimiausiais bendradarbiais pasidalyti.

Kaip Jūsų atveju vyksta tas klausymas ir platus atsivėrimas? Gal galėtumėte man patarti... (Juokiasi.) Kaip tai geriausia padaryti?

Hm, tiesiog reikia prašyti Viešpatį – padėk man! – ir viduje susikaupti, nurimti, o tada jau galima pasibelsti su malda ir panašiai, tada jau reikalas pajuda.

Kokiai veiklai per savo gyvenimą būtumėte skyręs daugiau dėmesio?

Tikrai būčiau labiau atsidėjęs moksliniam darbui. Norėjau moksliškai labiau išnagrinėti šias temas – „Apreiškimas“, „Raštas“, „Tradicija“, „Kas yra teologija kaip mokslas“, bet negalėjau. Vis dėlto esu patenkintas tuo, ką pavyko nuveikti. Dievas norėjo kitaip. Vadinasi, kiek ir ką turėjau padaryti, tą ir padariau.

Ar po daugelio dešimtmečių neapleidžia pasitikėjimas savo ateitimi, teologijos ir teologų jėga? Kai užduodi sau klausimą – ko mes pasiekėme?

Vokietijos akademinė teologija neabejotinai ištikta krizės, čia reikalingos naujos galvos, būtina nauja energija, naujas tikėjimo intensyvumas. Tačiau pati teologija visada yra kelyje. Aš dėkoju Dievui už tai, ką galėjau padaryti, nors man atrodo, kad tai labai kuklu, veikiau proginiai vaisiai, sielovadiniai ir dvasinio ugdymo darbai. Tai, ką galėjau padaryti, kaip sakiau, šiek tiek skiriasi nuo to, ką norėjau padaryti – o norėjau visą gyvenimą būti tikras profesorius – bet, žvelgdamas atgal, matau, kad tai buvo gerai.

Jūs visą laiką buvote tituluojamas profesoriumi, vadinamas „popiežiumi profesoriumi“, „teologų popiežiumi“. Kaip manote, ar tai tikslus apibūdinimas?

Sakyčiau, kad pirmiausia stengiausi būti ganytojas. Jis, be kita ko, privalo karštai mylėti Dievo žodį, o būtent tai yra profesoriaus priedermė. Taipgi būti išpažinėjas, confessor. Sąvokos professor ir confessor reiškia beveik tą patį, tik confessor labiau susijęs su uždaviniu.

Ką vertinate kaip savo silpnybę?

Gal aiškų, tikslingą vadovavimą ir būtinus priimti sprendimus. Šiuo atžvilgiu aš tikrai labiau profesorius, svarstantis ir apmąstantis dvasinius dalykus. Praktinis vadovavimas nėra tikrasis mano privalumas, taigi, sakyčiau, yra mano silpnybė.

O kas, Jūsų nuomone, Jums ypač gerai pavyko?

(Juokiasi.) Nežinau.

Savo autobiografijoje dažnai minite „naujus vargus“. Kaip Jums atrodo, ar Jūsų gyvenimas buvo sunkus?

Kažin. Žinoma, visada buvo sunkumų ir vargo, bet ir tiek daug grožio, kad tikrai netvirtinčiau, jog gyvenimas buvo sunkus, ne.

Ko senatvėje, o ypač kaip popiežiui, dar galima išmokti?

Hm, visada galima mokytis. Pirmiausia reikia nuolat mokytis, kad sužinotume, ką tikėjimas mums sako šiuo laiku. Taip pat būtina mokytis nuolankumo, paprastumo, nebėgti nuo kančios, drąsos pasipriešinti. Taipgi atvirumo ir ryžto eiti pirmyn.

Ar kaip popiežius buvote reformuotojas, sergėtojas ar, pasak kritikų, pralaimėtojas?

Tikrai nevertinu savęs kaip pralaimėtojo. Aštuonerius metus ėjau savo tarnybą. Tai buvo didelių sunkumų laikas, prisiminkime pedofilijos skandalą, idiotišką Williamsono atvejį ar Vatileaks. Tačiau apskritai tai buvo laikas, kai daug žmonių atrado tikėjimą ir vyko didelis pozityvus judėjimas.

Reformuotojas ir sergėtojas?

Visada privalu daryti ir viena, ir kita. Būtina atnaujinti, ir šiuo atžvilgiu, apmąstydamas naujaip tikėjimą, aš stengiausi vesti pirmyn. Lygiai taip būtinas tęstinumas, kad tikėjimas nenutrūktų, nesutrūkinėtų.

Ar Jums patiko būti popiežiumi?

(Juokiasi.) Ką gi, sakyčiau, žinojau, kad Dievas mane laiko, tad esu dėkingas už daug gražių išgyvenimų. Tačiau kartu popiežiaus tarnyba buvo našta.

Grįžkime prie dabartinės Jūsų kaip „papa emeritus“ padėties, kokios per visą Bažnyčios istoriją dar nėra buvę: ar galima sakyti, kad Jozefas Ratcingeris, popiežius Benediktas, proto vyras, drąsus mąstytojas, kaip maldininkas galop atsidūrė ten, kur vien proto nebepakanka?

Taip, teisingai.

Šventasis Tėve, kilęs iš kukliai gyvenančios šeimos, sulaukęs garbaus amžiaus tapote Petro įpėdiniu. Kaip vaikystėje įsivaizdavote popiežių?

Tuometinis popiežius Pijus XI mums buvo tiesiog popiežius. Būtent Kristaus vietininkas, esantis labai aukštai virš mūsų, bet kartu labai arti, nes yra mūsų visų ganytojas. Popiežių gerbėme ir mylėjome, kartu tardami, kad jis be galo toli, neapsakomai aukštai.

Ar anuomet turėjote mylimiausią šventąjį?

Kažin. Žinoma, savo šventąjį – šventąjį Juozapą – labai mylėjau.

Ar vaikystėje iškildavo būdingų vaikiškų klausimų apie Dievą, į kuriuos neįmanoma atsakyti, kurie varo į neviltį?

Ne, mano akimis, tikėjimo pasaulis buvo pastatydintas tvirtai ir patikimai.

Viename laiške kūdikėliui Jėzui prašote padovanoti „Schotto Mišiolą [benediktinų vienuolio Anselmo Schotto 1884 m. parengtas Romos Katalikų Bažnyčios Mišiolas pasauliečiams, kuriame vokiečių kalba supaprastintai pateikiami lotyniški tekstai ir aiškinamos Liturginių metų liturginės apeigos. Vert. past.], žalius liturginius drabužius, Jėzaus širdį“. Ar nekeista, kad septynmetis, koks anuomet buvote, prašo tokių dovanų?

(Juokiasi.) Taip, bet dalyvavimas liturgijoje mums visada buvo iš tikrųjų konstitutyvus, didelis išgyvenimas, paslaptingas pasaulis, į kurį maga skverbtis. Žaidimas kunigais, šiaip ar taip, buvo gražus, anuomet dar plačiai paplitęs.

Po sesers Marijos ir brolio Georgo Jūs trečias vaikas šeimoje. Buvote pagrandukas?

Tai jau taip.

Kaip vaikystėje Jus vadino?

Iš pradžių, kai dar buvau mažiukas, vadindavo „Jozeferliu“. Tačiau kai sukakau turbūt aštuonerius, pasakiau – baigta, o tai liksiu visą gyvenimą Jozeferlis, nuo šiol mano vardas bus Jozefas. Paliepimo buvo paisoma, visi jį vykdė.

Ar buvote džiugus, paprastas berniukas, ar veikiau introvertiškas, anksti palinkęs į susimąstymą?

Iš pradžių, Titmoninge ir Ašau, buvau labai linksmas berniukas. Tačiau vėliau, net negalėčiau pasakyti, kodėl – tapau mąslesnis ir nebe toks smagus, bet paskui vėl pasikeičiau. Karas viską sukomplikavo.

Jūsų gimimo diena, 1927-ųjų balandžio 16-oji, išpuolė Didįjį šeštadienį. Kaip popiežius lankydamas Turine Kristaus drobulę sušukote: „Štai lauktoji akimirka!“ Tai esą Didžiojo šeštadienio atspindys. Atrodo, kad šią temą, kuri Jums iš tiesų buvo įdėta į lopšį, ilgainiui vis labiau suvokėte kaip Jums skirtą, visą gyvenimą spręstiną užduotį.

 Taip, visada jaučiau, kad ji manęs nepaleidžia. Anuomet Velyknaktis švęstas jau Didžiojo šeštadienio rytą, ir mane pakrikštijo pirmuoju krikšto vandeniu. Mano tėvams tai buvo labai svarbu. Jie tai jautė kaip labai reikšmingą dalyką ir nuo mažens man primindavo. Tam tikra prasme šis suvokimas mane lydėjo tiek kaip teologą, tiek per laiko įvykius, kuriems iš dalies būdingas Didžiojo šeštadienio atspalvis, lydėjo vis labiau įsismelkdamas į mane. Stengiausi jį vis giliau suprasti ir tikrai vertinau kaip kreipimąsi, kaip mano gyvenimo programą.

© 2018 „XXI amžius“