Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2018 m. kovo 16 d., Nr. 6 (297)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Mirė operos solistas Virgilijus Noreika

Virgilijus Noreika, kun. Pranciškus
Čivilis ir vysk. Juozas Matulaitis per
Sekmines 2017 metais Babriškių bažnyčioje

Kovo 3 dieną, eidamas 83-iuosius metus, mirė operos solistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Virgilijus Noreika. Jis gimė 1935 m. rugsėjo 22 d. Šiauliuose, vėliau su tėvais persikėlė į Vilnių ir mokėsi Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, 1953–1958 metais studijavo LSSR konservatorijoje solinį dainavimą (Kipro Petrausko klasėje). V. Noreika Operos ir baleto teatro solistu tapo 1957 metais. 1975–1991 metais buvo šio teatro direktorius, meno vadovas. Pirmasis iš pokario Lietuvos solistų stažavosi Milano teatre „La Scala“. 1976 metais pradėjo dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. V. Noreika yra dainavęs daugelio pasaulio teatrų scenose, sukūrė daugiau kaip 50 vaidmenų operose, surengęs daugiau kaip 700 solinių koncertų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jis dažnai giedodavo ir dainuodavo įvairiose bažnyčiose.

Kovo 6-osios rytą Vilniaus Arkikatedroje buvo aukojamos šv. Mišios už mirusįjį. Vienas žymiausių Lietuvos operos solistų V. Noreika buvo palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Babriškių (Kaišiadorių vyskupijos Merkinės dekanatas) klebonas kun. Pranciškus Čivilis, duodamas interviu tinklalapiui Lrt.lt, sakė, kad ši vieta buvo V. Noreikos širdies parapija. Kunigas kalbėjo: „Nors buvo kilęs iš Šiaulių, gyveno Vilniuje, tačiau save laikė Babriškių parapijiečiu. Labai mylėjo ir jautė prieraišumą mūsų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčiai, o šalia jos esančioje koplytėlėje su Loreta ir sidabrines vestuves šventė“, – prisiminimais su Lrt.lt dalijosi kun. P. Čivilis, daugiau nei dešimtmetį bendravęs su operos grandu V. Noreika ir jo žmona Loreta Bartusevičiūtė-Noreikiene.

Kun. P. Čivilis, likus vos dienai iki mirties, aplankė V. Noreiką namuose Vilniuje ir jo paties prašymu suteikė Ligonių patepimo sakramentą. Aplankydavo maestro kunigas ir anksčiau. Nors V. Noreika ne vienerius metus kovojo su sunkia liga, pasak kun. P. Čivilio, iki paskutinės dienos tikėjosi pasveiksiąs ir net planavo, kaip jau buvo įprasta daugelį metų, Babriškių bažnyčioje dainuoti ir per šių metų Sekmines.

„Babriškės Virgilijui buvo širdies parapija. Jis su Loreta atvažiuodavo ir pirmąją Kalėdų dieną, ir per Velykų Didžiojo tridienio apeigas. Jeigu sutrukdydavo koncertai, atvažiuodavo prieš šventes. O jau Sekminių beveik niekada nepraleisdavo. Labai mėgdavo prie bažnyčios pabendrauti su žmonėmis. Dažnai man prisipažindavo, kad pasiilgsta tų baltų moterų skarelių“, – šviesius prisiminimus sklaidė kunigas. Beje, apie kiekvienas Sekmines Babriškėse su V. Noreika reportažą spausdindavo „XXI amžius“.

Kai V. Noreika su žmona 2007 metais ruošėsi sidabrinėms vestuvėms, net neabejodamas pasirinko Babriškių bažnyčią. Prieš tai prisaikdino kun. P. Čivilį absoliučiai niekam apie jų asmeninę šventę neprasitarti. „Tylėjau. Šventas reikalas. Jeigu kunigas netylės, tai kuo daugiau pasitikėti? Bet po kokio mėnesio Virgilijus pats kažkam prasitarė, mačiau net straipsnį laikraštyje“, – šyptelėjo kun. P. Čivilis. Klebonui dar sunku patikėti, kad šiemet per Sekmines jis jau nebepamatys V. Noreikos, neišgirs jo dainų, nepabendraus per jau tradicija tapusias vaišes pavėsinėje, šalia bažnyčios. Šventėms Babriškėse maestro turėjo net specialų repertuarą.

Kurį laiką kartu su V. Noreika per bažnytines šventes dainuodavo taip pat šviesios atminties vargonininkas Antanas Laugalis, kurio parapija neteko praėjusių metų spalį. „Tikėjimas kaip ir įkvėpimas – kaip ugnelė. Plevens, šildys, kol bus pakurstoma. Manau, kad Virgilijus buvo giliai tikintis žmogus. Jis labai pagarbiai elgėsi Bažnyčios atžvilgiu, per Mišias, kartais net blogai jausdamasis priklaupdavo nors vienu keliu“, – pasakojo kun. P. Čivilis.

V. Noreiką kunigas laiko ne tik savo parapijiečiu, bet ir moraliniu autoritetu. Prisimindamas paskutinius susitikimus ir pokalbius, susimąstė: „Net nežinau, ar labiau mirštančio savo tėvo gailėjau, ar Virgilijaus. Labai dėl jo išgyvenu“. Suteikęs V. Noreikai Ligonių patepimo sakramentą, grįžęs į Babriškes, kunigas meldėsi už maestro, prašydamas Dievo sumažinti jo skausmus.

Sužinojęs, kad dainininkas jau iškeliavo, tą vakarą aukojo šv. Mišias, kuriose dalyvavo ir Noreikų sodybą Žilinų kaime prižiūrėjusi ir artimai bendravusi Uždavinių šeima. „Mišios labai padeda sunkiems ligoniams. Virgilijus laikėsi tvirtai. Gyveno didele viltimi, kad įveiks ligą. Mes su juo dažnai pasikalbėdavo apie įvairius gyvenimiškus ir moralės dalykus. Nė vienas iš mūsų nebuvo pamokslautojas arba mokinys, nes juk, jei nori kažką išgirsti, kažkuo pasidalinti, nebūtina vienam sėdėti tarsi mokyklos suole, o kitam būti už katedros linijos. Galima kalbėtis ir virtuvėje“, – atviravo kun. P. Čivilis.

Svarstydamas, kaip būtų galima įamžinti V. Noreikos atminimą, jis teigė manąs, kad jį ir jo žmoną Loretą derėtų paskelbti šimtmečio pora: „Jų santykis vienas su kitu buvo itin gražus, pagarbus. Sunku bus Loretai be jo. Padėsime jai, kuo tik galėsime“.

Pagal LRT.lt ir „XXI amžių“
Rūtos AVERKIENĖS nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija