Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2018 m. balandžio 6 d., Nr. 7 (298)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Netektys

A†A kun. Ladislovas Baliūnas SJ
(1952 05 31–1986 08 06–2018 03 26)

Besigydydamas po sunkios jį ištikusios autoavarijos padarinių, kovo 26 d. ligoninėje Kaune staiga mirė kunigas jėzuitas Ladislovas Baliūnas. Jis gimė 1952 m. gegužės 31 d. Dvareliškių kaime, Pasvalio r., ūkininkų Vlado ir Onos šeimoje, kurioje augo dar trys broliai ir dvi seserys. Brolis Feliksas tapo kunigu, sesuo Onutė – Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos vienuole.

Ladislovas irgi labai troško būti kunigu. Ilgai laukė, septynis kartus bandė stoti į kunigų seminariją. Per tą laiką mokėsi Kauno technikos mokykloje Nr. 23, dirbo zakristijonu Žagarėje, Gargžduose, Vytauto bažnyčioje Kaune. Kurį laiką Kaune dirbo ugniagesiu. Į Kauno kunigų seminariją priimtas 1981 metais. Kunigu vysk. Vincento Sladkevičiaus Kauno Arkikatedroje įšventintas 1986 m. rugpjūčio 6 d. Į Jėzaus draugiją įstojo 1985 m. rugpjūčio 15 d. Kadangi artimai bendravo su jėzuitais Pranciškumi Masilioniu, Boleslovu Babrausku, Jonu Danyla, Jonu Boruta, Jonu Lauriūnu, 1978 metais buvo priimtas į pogrindžio kunigų seminariją. Brolis Feliksas parūpino užrašus ir kitą studijų medžiagą. Jo paragintas, Ladislovas studijavo globojamas jėzuito t. Antano Šeškevičiaus. Jėzuitų naujokyną baigė pogrindžio sąlygomis, terciatą – trečiąjį jėzuitų ugdymo etapą – jau Atgimimo laikais. Paskutiniuosius jėzuito įžadus davė 1993 m. kovo 12 d. Kadangi buvo įsitraukęs į pogrindyje veikusį Eucharistijos bičiulių sąjūdį, jį budriai stebėjo sovietinis saugumas.

Pradėjęs kunigo tarnystę, L. Baliūnas dirbo vikaru Žiežmariuose, Molėtuose, nuo 1988 m. gegužės 16 d. administravo Gegužinės parapiją, aptarnavo Palomenės parapiją, iš ten išvyko į jėzuitų aptarnaujamą Šv. Juozapo Darbininko parapiją Klaipėdoje. Čia dirbo 1991–1992 ir 1995–2000 metais. 1992–1995 metais buvo Biržų parapijos klebonas, 2001–2005 metais – Šiaulių vyskupijos Kairių ir Kurų parapijos klebonas, 2005–2008 metais – Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčios rektorius. Neilgai dirbęs Raseiniuose, iki 2014 metų – Kauno arkivyskupijos Balninkų ir Lyduokių parapijų klebonas. Po to trejus metus darbavosi Kulautuvos parapijoje, nuo 2017 metų rugsėjo – Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius.

Kun. L. Baliūnas labai brangino savo tėviškę. Mieliau darbuodavosi kaimiškose parapijose, bet tuo pat metu palaikė ryšius su daugybe žmonių visoje Lietuvoje, skubėdavo atsiliepti į jų poreikius, pamiršdamas save. Kaip sielovadininkas aplankė jėzuitų ir kitas lietuvių parapijas JAV.

Kun. L. Baliūnas buvo kantrus, plačios širdies, atlaidus kitų silpnybėms, pasižymėjo paprastumu, maldingumu, dosnumu. Nuoširdus ir atidus nuodėmklausys, tikinčiųjų, ypač jaunimo, labai mėgstamas, kalėdojant itin lauktas parapijiečių. Ne viena šeima po jo apsilankymų sugrįžo į Bažnyčią. Kun. L. Baliūnas nuo seno labai mėgo fotografuoti, dažniausiai fiksuodavo gamtos vaizdus, jį viliojo jūra. Kaune ir Kairiuose buvo surengtos jo nuotraukų parodos. Su bičiuliais dažnai kopė į kalnus, yra įveikęs ne vieną aukštikalnę.

Kunigą Ladislovą gerai apibūdina jo kunigystės šventimams atminti lapelyje užrašyti žodžiai: „Tyra širdis, dosni dvasia, plieninė valia“.

Kovo 27-ąją velionis buvo pašarvotas Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje. Laidotuvių šv. Mišias Didįjį trečiadienį 12.30 val. aukojo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, Šiaulių ir Panevėžio vyskupai Eugenijus Bartulis bei Linas Vodopjanovas. Laidotuvių homiliją sakė kun. Romualdas Ramašauskas. Didįjį ketvirtadienį po krizmos apeigų Arkikatedroje Bazilikoje, kunigai rinkosi į Jėzuitų bažnyčią palydėti mirusįjį į Petrašiūnų kapines.

Beje, 2010 metais, minėdamas 25 metų Jėzaus Draugijoje sukaktį, apie savo pašaukimą kun. Ladislovas Baliūnas SJ jėzuitų žurnale „Laiškai bičiuliams“ taip rašė:

„Kunigas. Juo žavėjausi jau ankstyvoje jaunystėje, nes gimtajame Pasvalio rajone dirbo ne vienas pavyzdingas kunigas. Pirmiausia – visų pamiltas, Kriklinių tėveliu vadintas jėzuitas Pranciškus Masilionis. Jo meilė Kristui, paprastumas, pasiaukojantis darbas traukė visus. Bažnyčioje jis pastebėdavo kiekvieną žmogų, o pro jaunesnį nepraeidavo jo nepakalbinęs. Nors niekada neragino tapti kunigais, jo pavyzdys man ir anksčiau už mane kunigystę pasirinkusiam broliui Feliksui buvo lemiamas.

Džiugino ir Krinčino kunigas Boleslovas Babrauskas SJ bei vėliau sutiktas kraštietis Antanas Šeškevičius SJ ir daugelis kitų. Šie kunigai, jau iškeliavę pas Viešpatį, buvo tarsi švyturiai, vedę į kunigystę. Tačiau į seminariją mane priėmė tik iš septinto karto. Jau buvau baigęs tris pogrindžio kunigų seminarijos kursus. Čia ir apsisprendžiau tapti jėzuitu – norėjau visiškai atsiduoti Dievui, be to, baigus pogrindžio seminariją, šventinti vyskupas galėjo tiktai kurios nors vienuolijos teikimu. Bet tik pasirinkęs Jėzaus Draugiją sužinojau, kad daug kunigų, su kuriais anksčiau bendravau, buvo jėzuitai.

Palaimingi buvo pirmieji kunigiškos tarnystės metai, pirmoji parapija, kuriai savarankiškai vadovavau. Tenykščių žmonių nuoširdumas, pagalba įvairiuose darbuose, vaikai, vos telpantys prie altoriaus. Vėliau – besikurianti parapija prie jūros, statoma bažnyčia, žmonės, sekmadienį netelpantys į laikiną pastogę. Sakramentus priimančiųjų gausybė, entuziastingo jaunimo grupės – džiaugsmas dangui ir žemei. Tuo metu oficialiai pradėta mokyti tikybos. Parapijoje – per 10 mokyklų buvo apie 30 pasiaukojusių mokytojų. Kunigui gera, kai jis yra reikalingas, kai gali save dalyti, neskaičiuodamas valandų ir savęs negailėdamas. Juk dažnai žmogui reikia paprasto nuoširdaus žodžio, draugiško rankos paspaudimo, o ne skambių frazių. Prisimenu, kaip džiaugėsi vienas jau žilstelėjęs bažnyčios patarnautojas: „Klebonas pasikvietė puodelio arbatos prie savo stalo...“

Kelerius metus dirbau nuo seno veikiančiose parapijose. Ten taip pat radau nuoširdžių žmonių, tyliai, pagarbiai mylinčių Dievą ir savo bažnyčią. Džiaugiausi kiekvienu sutiktuoju, ar jis būtų krikštyti atneštas kūdikis, ar Ligonių patepimo laukiantis senolis. Buvome tarsi viena didelė šeima. Iki šiol ilgiuosi tiesioginės kunigo tarnystės parapijoje...

Visada daug džiaugsmo teikia Dievo kūrinija: įsiminė kelionės po Karakumų dykumą, Kaukazą; turėjau džiaugsmingą progą su jaunais žmonėmis švęsti jų Pirmosios Komunijos šventę, aukoti šv. Mišias po Viešpaties dangumi, ant granito uolos, iš už kalnų kylant saulei. Nenusakoma palaima! Esu laimingas, pasirinkęs kunigystę. Dėkoju Dievui ir tiems, kurie malda lydi kiekvieną kunigą, drauge ir mane...

Kristaus sekėjas negali būti be kryžiaus, tačiau šioje kelionėje jis niekada nebūna vienas. Skaudina klystantys žmonės, tauta, nesuvokusi tikros laisvės, jaudina pasaulio katastrofos, bėgimas nuo naštos, kuria siūlo dalytis Kristus“.

„Gal sunkoka bendrauti su mažiau pažįstamais, bet ledai greitai ištirpsta, žmonės netrunka priimti atvirumą ir geranoriškumą. Išrautas medis – ne daigas, sunkiau prigyja, taip ir žmogus. Jei iš esmės keičiasi aplinka, reikia daugiau laiko įaugti, išsiskleisti, suprasti, būti suprastam, jaustis reikalingam. Esu dirbęs ne vienoje parapijoje, ne kartą teko kraustytis. Kartais manęs klausia, ar nesunku šitaip? Atsisveikinti su įprasta aplinka ir žmonėmis išties kartais nelengva, bet geriausia, kai sutinki su vyresniųjų sprendimais. Per kunigystės šventimus ir stodami į Draugiją pažadėjome klusnumą, vadinasi, per juos veikia Dievo valia ir malonė...

Tarp Jėzaus bendražygių taip pat būta įvairaus būdo, patirties žmonių, ir apaštalams nebuvo lengva priimti vienam kitą, bet dėl Kristaus jie buvo pakantūs vieni kitiems. Turime mokytis iš Viešpaties – esame Jo Draugija... Visas mūsų gyvenimas yra Dievo valios ieškojimas. Kaip gera, kad kartu visi bandome pajusti, ko Dievas šiandien laukia iš manęs, iš tavęs, iš kiekvieno mūsų...

Sunkumai yra gyvenimo kasdienybė. Tačiau jie – ir puikios progos, skatinančios susikaupti, nuoširdžiau pasimelsti, pasitarti ir atsakingai spręsti. Sunkumai įveikiami, jei esi drauge su Dievu. Ypač per Gavėnią kunigas turi būti tvirtas, nuolat žvelgti į Nukryžiuotąjį. Čia jo jėga, džiaugsmas, atrama, viltis...

Pirmuosius kunigystės žingsnius žengiau kartu su Atgimimu, Lietuvos prisikėlimu. Augęs sovietinėje gūdumoje staiga pasijunti kaip kalnų paukštis, paleistas iš narvo. Žmonių sugrįžimas į bažnyčią, sudužusių gyvenimų lipdymas, tėvų ir protėvių tradicijų atgaivinimas – visa tai mane džiugino. Tuomet uždegė trispalvė, Baltijos kelias... Virš klebonijos Šv. Antano atlaidų dieną iškelta tuomet pirmoji tautiška, dabar jau valstybinė vėliava. Tai buvo nauja, bet taip miela gražiame Dievo kampelyje, Gegužinėje (Kaišiadorių r.). Daug naujo buvo ir neseniai susikūrusioje Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijoje, anuomet aptarnautoje jėzuitų. Vėliau – Biržai, evangelikų reformatų centras. Čia reikėjo daugiau supratingumo, pastangų ieškoti, kas mus, krikščionis, vienija. O kiek nuoširdaus tikėjimo teko patirti vėliau Kairių (Šiaulių r.) ir Kurų (Radviliškio r.) parapijose! Žmonės nuoširdžiai rūpinosi savo bažnyčia. Šių parapijų šventėse jutau, kad jie švenčia iš širdies, nuoširdžiai dėkodami Dievui. Teatlygina Viešpats iš savo dosniosios saujos.

Kunigystė. Kunigų metai. Dėkodamas Aukščiausiajam už brangią kunigystės dovaną, kai kurias mintis ir išgyvenimus palieku vien jam. O visų jūsų noriu paprašyti: Kalbėkite Dievui apie kunigus, melskitės už juos, kad jie turėtų Jo širdį...“

 

A†A kan. Vytautas Masys
(1931 03 21-1954 09 12-2018 03 29)

Kovo 29 dieną mirė Panevėžio vyskupijos kapitulos kanauninkas – emeritas, jubiliatas Vytautas Masys. Jis gimė 1931 m. kovo 24 d. Vaidlonių kaime, Anykščių r., buvo vyriausias iš keturių vaikų darbininkų šeimoje. 1950 metais baigęs Troškūnų vidurinę mokyklą įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1954 m. rugsėjo 12 d. vyskupo Kazimiero Paltaroko pašventintas kunigu ir paskirtas į Ramygalos parapiją vikaru, tačiau tuojau po šventimų, spalio mėnesį, buvo paimtas į sovietinę kariuomenę. Iš ten po 4 mėnesių atleistas dėl sveikatos, grįžęs paskirtas į Saločių parapiją vikaru ir laikinai Kvetkų parapijos administratoriumi. Nuo 1956 metų tarnavo Biržų parapijoje, o 1958 m. rugsėjo 1 d. komunistinė valdžia metams uždraudė eiti kunigo pareigas. 1959 metais kun. V. Masys tarnavo Kamajų parapijoje vikaru, o nuo 1960 metų paskirtas klebonu į Grūžių parapiją ir po kelių mėnesių, lapkričio 11 d., apkaltinus dvasininką vaikų katechizavimu ir aktyviu darbu su jaunimu, vėl neteko teisės tarnauti Bažnyčioje. Šįsyk sovietinė valdžia kan. V. Masį represavo priverstiniam įsidarbinimui „pilietinėse įstaigose“. Persikėlęs į Kauną dirbo ligoninės archyve, o vėliau – namų valdyboje elektriku. Išdirbęs dvejus metus, kunigas vėl galėjo eiti pareigas. Nuo 1963 metų paskirtas klebonu Salamiesčio, o nuo 1969 metų – Šimonių parapijoje. 1971 metais perkeltas į Pasvalį klebono ir dekano pareigoms, čia ištarnavo 10 metų. Nuo 1981 metų buvo Vadoklių klebonas, o nuo 1983 iki 1996 metų – Linkuvos klebonas. Nuo 1996 iki 2013 metų tarnavo Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros parapijoje rezidento-vikaro pareigomis. 2001 metais vysk. Juozo Preikšo buvo paskirtas Panevėžio Katedros kapitulos kanauninku. Tarnaudamas parapijose ir vėliau gyvendamas Panevėžyje kan. V. Masys ėjo ir kitas pareigas. Nuo 1976 metų buvo paskirtas oficialiu tuometinės Lietuvos Bažnytinės Provincijos Liturginės komisijos patarėju, o nuo 1984 metų – sekretoriumi. Nuo 1993 iki 2002 metų ėjo Panevėžio vyskupijos bažnytinio teismo oficiolo, nuo 2002 iki 2009 metų – viceoficiolo pareigas. Nuo 2001 iki 2002 metų ėjo Panevėžio vyskupijos kurijos kanclerio pareigas, buvo vyskupo vikaru vyskupijos tribunolui ir kanceliarijai.

Nuo 2013 metų suprastėjus sveikatai, kan. V. Masys buvo išleistas gydytis, gyveno Ariogaloje pas sūnėną, vėliau Blinstrubiškių globos namuose. 2017 metais grįžo į Panevėžį ir gyveno Šv. Juozapo globos namuose. Kan. V. Masys buvo ūmaus būdo ir reiklus kunigas, turėjo labai daug drąsos ir uolumo skelbdamas tikėjimo žodį.

Kan. V. Masys balandžio 2 dieną buvo pašarvotas Kristaus Karaliaus Katedros kriptoje, laidotuvių šv. Mišias balandžio 3 dieną aukojo Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas, Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, vyskupas emeritas Jonas Kauneckas ir daugiau kaip trys dešimtys kunigų iš kelių vyskupijų. Dalyvavo ir tą pačią dieną kunigu įšventintas mons. Juozapas Antanavičius. Homiliją sakė vysk. J. Kauneckas. Po šv. Mišių velionis išlydėtas į Kristaus Karaliaus Katedros parapijos kapines Ramygalos gatvėje. Kapinėse atsisveikinimo žodį tarė kan. Juozas Janulis. Kan. V. Masys palaidotas prie tėvų.

Panevėžio vyskupijos kurija
Broniaus Vertelkos nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija