Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2018 m. balandžio 20 d., Nr. 8 (299)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

„Keistas ir naivus“ pasiūlymas uždaryti konfesines mokyklas Švedijoje

Švedijos krikščionių tarybos pareiškimą
pasirašė katalikų kardinolas Andersas
Arborelijus ir Liuteronų Bažnyčios
primė arkivyskupė Antjė Jakelen

Švedijoje kilo vieši debatai dėl socialdemokratų partijos, kuri remia šiandien šalį valdančią mažumos vyriausybę, pažado uždrausti visas religines mokyklas šalyje. Partijos interneto tinklalapyje paskelbtame pareiškime itin ryški tokia ideologinė samprata, kurioje pasaulietiškumas nėra demokratinė erdvė visoms pasaulėžiūroms, tačiau antireliginė erdvė, nes religija šioje sampratoje suvokiama kaip žmogaus laisvę ir protą paminantis reiškinys. Jei religija toleruojama, tai tik kaip visiškai privatus asmens reikalas, apie kurį nevalia viešai užsiminti.

„Joks mokinys neturi patirti religijos įtakos mokykloje“, – cituojama Švietimo reikalų ministrė Anna Ekstrom. „Tėvai ir mokiniai turi būti užtikrinti, kad ugdymas pateikia mokslu ir patirtimi grįstą žinojimą, o ne religines dogmas“, – priduriama pareiškime. „Aš užaugau šalyje, kur religijos įtaka ir skirstymas pagal lytį dominavo visose mokyklose. Aš niekada nesutiksiu, kad priespauda, nuo kurios aš ir daugelis kitų bėgome, ateitų į Švedijos mokyklas“, – cituojamas iraniečių kilmės Pilietinių reikalų ministras Ardalanas Šekarabis (Ardalan Shekarabi). Tad, saugodami „švedišką modelį“, socialdemokratų partijos lyderiai pažada uždrausti „religines nepriklausomas mokyklas“.

Šiame kontekste reikia prisiminti, kad po 1992 metų švietimo reformos Švedijoje leidžiama steigti privačias mokyklas, skiriant joms tokį pat finansavimą kaip ir valstybinėms mokykloms. Tai buvo demokratinio, visuomeninio pliuralizmo išraiška. Kelios privačios mokyklos egzistavo ir iki tol, tačiau kaip išimtys. Po 1992 metų privačių mokyklų buvo įsteigta šimtai, jų skaičius viršijo tūkstantį. Daug iš jų taiko alternatyvias ugdymo sistemas, pavyzdžiui, Montesori metodą. Kitos yra tarptautinių mokyklų, kuriose mokoma angliškai, tinklo dalis. Tada buvo įsteigtos religinės mokyklos: viena žydų, 59 krikščionių ir 11 musulmoniškų. Jos sudaro tik kelis procentus visų privačių mokyklų.

Kai kuriose musulmoniškose mokyklose pasitvirtinę dalykai suteikė objektyvų pagrindą kritikai: žiniasklaida užfiksavo, kad jose buvo skleidžiamos idėjos apie poligamiją ir ankstyvą santuoką, kad berniukai buvo atskirti nuo mergaičių, laikomasi kitų islamiškos teisės, šariato, nuostatų.

Jei ši kritika suprantama, tai nuostabą kelia tai, kad švedų socialdemokratų pareiškime visai nepastebimas skirtumas tarp keliose mokyklose vykusių dalykų ir tarp visų likusių religinių mokyklų, tarp skirtingų religijų, tarp skirtingo religinio ugdymo.

Akivaizdu, kad jei švedų socialdemokratų pažadas virs norma, tai daugiausia pajus ne islamiškos, o krikščioniškos mokyklos. Tad į tokį vientisą ir neigiamą religijos suvokimą nedelsiant reagavo Švedijos krikščionių taryba. Jos pareiškime, kurį pasirašė didžiausios šalyje Liuteronų Bažnyčios primė arkivyskupė Antjė Jakelen (Antje Jackelen), katalikų kardinolas Andersas Arborelijus (Anders Arborelius), sirų ortodoksų arkivyskupas Dioskoras Atas (Dioscoros Atas) ir kiti, švedų socialdemokratų pasiūlymas vadinamas „naiviu ir keistu“. Švedų krikščionių taryba kritikuoja tai, kaip bandymą supriešinti visuomenę. Neaišku, kuo tokie teiginiai paremti, kai krikščioniškos orientacijos mokyklos egzistuoja daugelyje šalių, yra vertinamos ir ten, kur krikščionys – tik mažuma. Europoje egzistuoja gili ir ilga krikščioniško švietimo tradicija, daug mokyklų turi itin gerą reputaciją, daug demokratinio pasaulio lyderių buvo išugdyta būtent jose. Krikščioniškame ugdyme pamatiniai yra pagarbos asmeniui, jo gyvybei ir laisvei, žmonių lygybei principai, kurie yra baziniai ir demokratijai. Krikščioniškų mokyklų programa yra suderinta su visais šiuolaikiško išsilavinimo reikalavimais, į jas priimamos visų pažiūrų tėvų atžalos, nes krikščioniška ugdymo pakraipa yra subalansuota su pagarba individualiai laisvei. Visa tai, beje, užtikrina ir valstybės skiriamas inspektorius. Švedijos krikščionių taryba pabrėžia, kad tiek Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijoje, tiek Jungtinių Tautų dokumentuose, tiek Europos žmogaus teisių teismo sprendimuose išsakoma nuostata, kad pliuralizmas švietime yra esminė demokratinės visuomenės prielaida, kad tėvai turi teisę perduoti vaikams savo įsitikinimus, taip pat ir švietimo fazėje, kad religiniai įsitikinimai neturi būti traktuojami blogiau už filosofinius ar nereliginius įsitikinimus. „Apie konfesines mokyklas yra labai daug nuomonių, bet stebinančiai mažai žinojimo“, – rašo švedų krikščionių lyderiai, paprašę didesnio objektyvumo.

Vatikano radijas

 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija