|
Baltarusijos kardinolas patyrė
komunistinių gulagų kančią
Mindaugas BUIKA
 |
|
Kardinolas Kazimiežas Sviontekas
|
Baltarusijos sostinės Minsko katalikų
arkivyskupui kardinolui Kazimiežui Sviontekui kitų metų spalį sukaks
90 metų. Jis yra seniausias pasaulyje Katalikų Bažnyčios hierarchas,
kuris, nors ir sulaukęs garbingo amžiaus, vis dar eina diecezijos
ordinaro pareigas. Iki šiol jo biografija mažai kam buvo žinoma,
ypač gyvenimo sovietinis laikotarpis. Tačiau neseniai jo gyvieji
liudijimai apie patirtus komunistinius gulagus, kuriuos jis papasakojo
rugsėjį Ukrainos sostinėje Kijeve vykusiame posovietinių šalių katalikų
pasauliečių suvažiavime, buvo publikuoti Rusijos katalikų periodiniame
leidinyje Sviet Evangelija ir Italijos katalikų laikraštyje Avvenire.
Kardinolas K.Sviontekas gimė 1914
m. spalio 21 d. Valgos mieste Estijoje. Baigęs Pinsko (Baltarusija)
kunigų seminariją, 1939 m. balandžio 8 d. gavo kunigystės šventimus.
Po kelių mėnesių prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas lemtingai
įsirėžė į jauno dvasininko gyvenimą. Į Vakarų Baltarusiją, iki tol
priklausiusią Lenkijai, įsiveržus sovietinei kariuomenei, kunigas
K.Sviontekas buvo slaptosios policijos NKVD suimtas ir įmestas į
Bresto kalėjimo mirtininkų kamerą. Kalėjime išbuvo iki 1941 m. birželio
22-osios, kai, prasidėjus vokiečių nacių invazijai, per sumaištį
pavyko iš nelaisvės ištrūkti.
Tačiau, baigiantis karui ir sugrįžus
sovietams, jis NKVD vėl buvo suimtas 1944 metų gruodį ir iki 1945
metų liepos laikytas Minsko saugumo izoliatoriuje; nuteisus dešimt
metų lagerio darbams, buvo išsiųstas į Sibirą. Dvejus metus praleido
Marinsko gulage, septynerius Vorkutoje ir galiausiai tundros regione.
Dirbo šachtose ir miško ruošoje; gyvendamas baisiomis kalinimo sąlygomis,
nepamiršo sielovadininko pareigų, apie kurių slaptą atlikimą ir
pasakoja savo atsiminimuose.
Išleistas į laisvę 1954 m. birželio
16 d., sugrįžo į Pinską, kur katedroje dirbo klebonu. Valstybinio
ateizmo nualintoje Baltarusijoje sielovadininko veikla buvo ypač
sunki ir atsakinga, reikalaujanti didelio pasiaukojimo. 1988 m.
vasario 11 d. kun. K.Sviontekui buvo suteiktas monsinjoro titulas,
o 1989-ųjų balandžio 11 d. jis buvo paskirtas Pinsko vyskupijos
generaliniu vikaru.
Žlugus komunistų režimui ir susikūrus
nepriklausomai Baltarusijos valstybei, - kas atnešė dideles permainas
ir Bažnyčios gyvenime, - ganytojas 1991 metų balandį buvo paskirtas
Minsko ir Mogiliovo arkivyskupu metropolitu, o kartu ir Pinsko vyskupijos
apaštaliniu administratoriumi ad nutum Sanctae Sedis. Per 1994 m.
lapkričio 26 d. Konsistoriją popiežius Jonas Paulius II arkivyskupą
K.Svionteką pakėlė kardinolu.
Tikėjimas išgelbėjo man gyvybę
Kardinolas Kazimiežas Sviontekas
Slėpininga Dieviškosios Apvaizdos
valia tapo priežastimi to, kad visas mano, kaip dvasininko, gyvenimas
o tai jau beveik 65 metai praėjo Baltarusijos teritorijoje,
išskyrus dešimtmetį, praleistą sovietiniuose gulaguose Sibire ir
Tolimojoje Šiaurėje.
Po to, kai aš du kartus pabuvau
sovietų kalėjimuose, įskaitant du mėnesius, praleistus mirtininkų
kameroje, mane išsiuntė ypatingojo režimo priverstiniams darbams
iš pradžių į Sibiro taigą, o vėliau į šiaurinę tundrą. Būdamas visiškai
izoliuotas, aš nesutikau nė vieno katalikų kunigo ir neturėjau galimybės
atlikti išpažintį. Tik paskutiniaisiais buvimo lageryje metais sugebėjau
gauti ostijų ir razinų ir jau galėjau slaptai aukoti šv.Mišias.
Taure Eucharistijos aukai pasitarnavo mažutis keraminis puodukas,
o šventąją Komuniją katalikams dalijau iš tuščios degtukų dėžutės.
Vienas Velykų pamaldas, dalyvaujant
keliems kaliniams, vedžiau skalbykloje, apsuptas tirštų garų. Kokia
išraiškinga ir jautri buvo mano tuomet sugiedota Velykų giesmė.
Tai buvo įsimintiniausias Velykų šventas rytas per visą mano, kaip
sielovadininko, gyvenimą.
* * *
Vorkutoje organizavau Kalėdų vigilijos
šventimą. Iš gultų padarėme stalą, ant kurio sudėjome turimą įvairų
valgį. Aš padėjau dvi dienai skirtos duonos porcijas, kurias sutaupiau
iš savo maisto davinio. Kiti kaliniai, o mūsų buvo daugiau kaip
dešimt, padėjo vertingesnius maisto produktus, kuriuos gavo siuntiniuose
iš savo šeimų. Buvo ir kalėdaičių. Laikydamas rankoje vieną jų,
aš malda kreipiausi į susirinkusius kalinius. Mano balsas drebėjo,
kiti dalyvavusieji šluostėsi ašaras. Staiga kameros durys atsidarė
ir pro jas su pistoletu rankoje įsiveržė prižiūrėtojų pamainos viršininkas,
už kurio stovėjo kareivis, atstatęs karabiną su durtuvu. Ką jūs
čia darote? paklausė viršininkas. Aš stovėjau priešais jį ir
pradėjau aiškinti Kūčių apeigas. Iškėlęs ranką su kalėdaičiu, pasiūliau
jam pasidalyti ir pasveikinti su Kalėdomis. Susidarė originali ir
kupina įtampos situacija. Buvo dvi ištiestos rankos: manoji su
kalėdaičiu ir kagėbisto su pistoletu. Kas pirmas nuleis ranką?
Visgi pirmoji nusileido ranka su pistoletu. Viršininkas paslėpė
ginklą dėkle, atsiprašė, kad dėl tarnybinės padėties negali priimti
kalėdaičio, bet leido tęsti mūsų Kūčias ir su kareiviu apleido kamerą.
Kada jis išėjo, aš sugiedojau tradicinę Kalėdų giesmę. Kitą rytą
iš Vorkutos buvau pervestas į tolimąją Šiaurės tundrą.
* * *
Prisimenu dar vieną epizodą, kuris
buvo lemtingas tolesniam gyvenimui paskutinę savo buvimo lageryje
dieną. Sargybinis mane atvedė į KGB kanceliariją, kuri stovėjo už
lagerio ribų. Prie stalo sėdėjo KGB majoras, o aš turėjau stovėti
prie sienos. Majoras pradėjo kruopščiai peržiūrinėti mano bylos
storą segtuvą su dokumentais apie buvimą kalėjimuose ir lageriuose.
Retkarčiais jis žvilgtelėdavo į mane ir su nuostaba palinguodavo
galva. Pagaliau, skaitydamas paskutinį puslapį, manęs paklausė:
Kaip tu, visa tai patyręs, dar likai gyvas? Jam tai buvo nesuprantama,
nes KGB principas buvo aiškus ir vienareikšmis: dėl tokio kaip aš
gaila kulkos, ji gali būti panaudota fronte, o mane nužudyti galima
ir sekinančiu darbu, kuris yra virš žmogaus jėgų, ir baisiomis buvimo
lageriuose sąlygomis. Dėl to jis ir buvo nustebęs.
Mano atsakymas buvo aiškus ir ryžtingas:
Pilieti majore, man gyvybę išsaugojo stiprus, nesvyruojantis tikėjimas
į Dievą. Tai Jis išsaugojo gyvybę. Majoras nepradėjo neigti Dievo
buvimo, tik suabejojo: Ar yra tas Dievas, - ir dar labiau susimąstė.
Jo rankose buvo sprendimas dėl tolesnio mano likimo, mano gyvenimo.
Stovėdamas prie sienos, aš karštai meldžiausi ir prašiau Dievą išgelbėjimo,
gyvybės išsaugojimo ir laisvės. Ir štai po ilgų svarstymų jis geranoriškai
pažvelgė į mane tai buvo pirmasis kagėbisto parodytas nuoširdumas.
Jis paėmė parkerį, plačiai pasirašė ir maloniu balsu pasakė: Jūs
laisvas. Iš KGB kanceliarijos išėjau jau be sargybinio, buvau laisvas!
Dieve, koks Tu galingas, koks Tu geras!
* * *
Po dešimtmečio visiškos izoliacijos,
kai buvau atskirtas nuo realaus pasaulio, bandžiau suvokti tikrąją
ir, kaip pasirodė, labai sunkią Bažnyčios Baltarusijoje padėtį.
Dėl sovietų valdžios represijų Katalikų
Bažnyčia Baltarusijoje neteko daug dvasininkų, taip pat bažnytinių
ir vienuolijų pastatų. Pavyzdžiui, Minsko ir Mogiliovo arkivyskupijoje
1917 metais buvo 406 kunigų, o iki 1989 metų liko tik 52, o 1917-aisiais
buvo 309 bažnyčių, iki 1989-ųjų spalio buvo likę tik 117.
Su tikrai šėtonišku įniršiu buvo
persekiojami tie, kurie tikėjo Dievą ir stengėsi praktikuoti religiją.
Dėl visuotinės ateizmo propagandos spaudoje, per radiją ir televiziją,
mokyklose, vaikų sambūriuose jauni ir suaugę žmonės neteko tikėjimo,
žmonių širdyse buvo sukurta dvasinė tuštuma. O tie, kurie, nepaisydami
baisios priespaudos, liko ištiki Dievui ir Bažnyčiai, atsidūrė sovietų
valdžios nemalonėje, iš jų buvo atimtos teisės į sąžinės laisvę,
pagarbą jų žmogiškajam orumui ir jie jautėsi atstumti bei nesaugūs.
Nors Vakarai žinojo apie Bažnyčios
padėtį Sovietų Sąjungoje, dėl tam tikrų priežasčių, - kad nesukeltų
galingos valstybės nepasitenkinimo, - nesikišo ir negynė persekiojamų
tikinčiųjų. Kai kurie galvojo, kad religija ir Bažnyčia Sovietų
Sąjungoje visiškai sunaikintos, ir tik tolimoje ateityje galbūt
atsiras galimybė vėl pradėti misijinę ir evangelizacinę veikla tose
nusiaubtose žemėse.
Tuo tarpu Bažnyčia Baltarusijoje,
kad ir netekusi oficialių struktūrų, kenčianti ir kraujuojanti,
egzistavo ir funkcionavo.
* * *
Savaime suprantama, esant tokiai
padėčiai po laisvės atgavimo, mano ganytojiško darbo vieta galėjo
būti tik Baltarusija. Juk, gaudamas kunigystės šventimus Pinsko
katedroje 1939 metais, aš prisiekiau vyskupui būti klusnus ir ištikimas.
Šioje priesaikoje ir glūdėjo mano gyvenimo ateitis.
Po trumpalaikio apsistojimo Ukrainoje
pas kunigą Antonijų Chomickį, kur buvau nusiųstas po išleidimo iš
lagerio, aš su dideliais sunkumais nusigavau iki Pinsko. Praėjus
dešimčiai metų, įžengiau į katedrą... Buvo sekmadienis. Pirmose
suolų eilėse sėdėjo apie trisdešimt pagyvenusių moterų. Prie pagrindinio
altoriaus sukiojosi senas ir šlubas vyras. Aš stovėjau atsirėmęs
į galinę koloną. Galima įsivaizduoti, kas dėjosi mano širdyje, pripildytoje
džiaugsmo ir padėkos.
O tuo metu senasis vyras tvarkė
altorių pamaldoms. Jis padėjo ant altoriaus taurę, uždegė žvakes,
suskambino varpeliu prie zakristijos durų... Bet kunigas neišėjo.
Moterys atsistojo, ir viena jų, garsiai persižegnojusi, paskelbė,
koks šiandien sekmadienis, ir pradėjo su kitomis moterimis skaityti
įžangines maldas. Taigi pamaldos be kunigo! Po Senojo ir Naujojo
Testamento skaitinių visos moterys atsistojo ir viena jų pradėjo
skaityti šventąją Evangeliją... Čia aš neišlaikiau. Pravirkau. Kaip
gali būti, kad kunigas stovi prie kolonos, o moteris skaito tam
sekmadieniui skirtą Evangeliją?
Kai baigėsi ta neįprasta liturgija,
aš įėjau į zakristiją ir pradėjau pokalbį su senuoju žmogumi. Pasirodo,
prieš šešerius metus katedros klebonas buvo suimtas ir nuteistas
25 metus kalėti. Aš paklausiau: Ar norite turėti kunigą? - Žinoma,
bet kur jį gauti? Tada pasakiau, kad esu kunigas ir kad mane išleido
iš sovietų lagerio, kad dabar šioje katedroje galiu pradėti sielovadinę
tarnystę. Deja, kaip kunigo, manęs čia niekas nežinojo, nes Pinske
aš tik mokiausi seminarijoje, kurią baigiau 1939 metais.
Kitą dieną pasisiūliau vesti pamaldas,
kad įrodyčiau, jog esu kunigas. Tik po to parapijiečiai mane pripažino
ir kartu pradėjo siekti, kad valdžia man išduotų klebono registraciją.
Patikrinimas ir aiškinimasis truko penkis mėnesius. Tuo laikotarpiu
mane ne kartą suimdavo tiesiog gatvėje, sodindavo į mašiną, veždavo
į KGB būstinę, kur laikydavo iki aušros. Mane įkalbinėjo atsisakyti
kunigystės, už tai žadėjo pelningas pareigas direktoriaus, pirmininko
ir kitas. Išgirdę kategorišką atsisakymą, grasindavo, kad nusiųs
mane atgal į kalėjimą, į lagerį. Tik po penkis mėnesius trukusių
bergždžių pastangų mane iškvietė į Bresto srities vykdomąjį komitetą
ir įteikė liudijimą, kuris suteikė teisę eiti Pinsko parapijos klebono
pareigas.
Apie sovietų valdžios klastą liudija
laiškas, kurio kopija rasta Minsko valstybiniame archyve. Laišką
Baltarusijos religijos reikalų tarybos pirmininkas pasiuntė atitinkamai
Bresto srities religijos reikalų tarybai. To laiško pabaigoje rašoma:
Pasitarkite dėl vadovavimo ir diplomatiškai pasikalbėkite su K.Svionteku,
ką jis mano apie profesijos pakeitimą. Jeigu iš to nieko neišeis,
tai reikia jį priregistruoti vienoje iš veikiančių parapijų ir nedelskite,
kad nebūtų priežasčių nesveikoms nuotaikoms ir pasiteisinimams.
Kaip sakoma, komentarai nereikalingi.
* * *
Nuo 1954 m. gruodžio 1 d. pradėjau
legalią, pagal valstybinius įstatymus, sielovadinę Pinsko katedros
parapijos klebono veiklą, ir šias pareigas vykdžiau iki 1991 m.
balandžio 13-osios, kai popiežius Jonas Paulius II mane paskyrė
Minsko ir Mogiliovo arkivyskupu metropolitu ir Pinsko apaštaliniu
administratoriumi.
Per šį ilgą (37 metų) kunigiškos
tarnystės parapijoje laiką patyriau daugybę tvirto tikėjimo, net
visiško atsidavimo liudijimų, ypač vyresnio amžiaus žmonių, kurie
drąsiai praktikavo sakramentus, dalyvavo bendruomenės gyvenime,
rūpinosi šventove.
Pirmaisiais mano tarnystės metais
Pinsko parapija apėmė didžiulę teritoriją nuo Būgo upės vakaruose
iki Ramiojo vandenyno rytuose. Tikintieji, kurie gyveno už tūkstančių
kilometrų nuo Pinsko, retai aplankydavo katedrą. Jų šeimyninė padėtis
dažniausiai neatitiko Kanonų teisės reikalavimų, bet jie atlikdavo
ilgą kelionę į bažnyčią, pas kunigą ir galbūt kitą kartą nebebūtų
galėję atvažiuoti, todėl reikėjo vadovautis ne kodeksu, bet Evangelija.
Kaimuose ir gyvenvietėse tikintieji
rinkdavosi į privačius namus ir, užsidarę langines, dalyvaudavo
šv. Mišiose, kartu melsdavosi. Vakarais rinkdavosi į kapines, kur
meldėsi, giedojo religines giesmes, bet negarsiai, kad nebūtų išgirsta
ir pranešta apylinkės tarybai. Dažnai kalbėdavo rožinį, pasidarę
vėrinį iš duonos gabaliukų. Į katedrą ne kartą buvo atvažiavusios
grupės pagyvenusių žmonių, kurie sėdėdami suoluose kelias valandas
giedodavo giesmes iš suplyšusių knygelių ar mokyklinių sąsiuvinių,
kuriuose giesmės buvo užrašytos ranka lenkų kalba, bet dažnai kirilicos
raidynu.
Kokią vertę turi šie ištikimybės
Dievui ir Bažnyčiai liudijimai? Būtent tos pagarsėjusios močiutės
išsaugojo tikėjimą į Dievą persekiojimų laikotarpiu, kada nebuvo
bažnyčių ir kunigų. Tai joms reikia dėkoti už tai, kad tikėjimas
neišnyko be pėdsakų mūsų šalyje, kad jų vaikai ir provaikaičiai
buvo išmokyti Tėve mūsų ir Sveika Marija maldų. O kiek jos iškentėjo,
paaukojo ir pakėlė vargų, kai jas priskirdavo visuomenės atstumtiesiems.
Ir nors jos galbūt nepraliejo kraujo už tikėjimą, už Bažnyčią, vis
dėlto jų gyvenimas turėjo kankinystės pobūdį. Tai tikrosios herojės,
nors joms niekas nepastatys paminklų ir jų pavardės bus užmirštos.
Garbė ir šlovė jums, brangios, mylimos auksinės močiutės!
* * *
Nuo 1991 metų aš, jau kaip arkivyskupas,
važinėjau po Baltarusijos teritoriją, kartais per vieną dieną nukakdamas
daugiau kaip tūkstantį kilometrų...
Prisimenu savo pirmąją kanoninę
parapijos vizitaciją Minsko arkivyskupijoje. Mane sutiko labai jaunas
kunigas, kuris atvyko iš Lenkijos sielovadiniam darbui Baltarusijoje.
Jis perdavė pagyvenusiam vyrui kryžių, ir mes nuėjome į bažnyčią.
Iš jos buvo likusios tik keturios aptrupėjusios sienos be stogo,
langų ir durų, viduje skraidė balandžiai ir varnos. Priešais fasadinę
sieną stovėjo daugiau kaip dvidešimt pagyvenusių moterų, kurios,
kai tik mane pastebėjo, greitai priėjo ir, mano didžiuliam nustebimui,
puolė prie kojų ir ėmė jas bučiuoti. Tai mane sukrėtė, tačiau negalėjau
priešintis. Jas galima suprasti: jos pirmą kartą gyvenime pamatė
katalikų vyskupą, pamatė po daugelio persekiojimo metų ir prie savo
beveik sugriautos bažnyčios.
Paskui jos atsistojo ir, sugrįžusios
prie bažnyčios sienos, drebančiais balsais užgiedojo himną Dievo
Motinai. Ar galima buvo vyskupui nepravirkti matant tokį tikėjimą
į Dievą ir Bažnyčią?! O to jauno kunigo aš paklausiau, kas jį paskatino
palikti artimuosius, savo vyskupiją, tėvynę ir vykti čia, į sunykusią
Baltarusiją. Atsakymas buvo trumpas: Todėl, kad aš priklausau Dievo
pamišėliams. Aš jį apkabinau, pabučiavau ir sušnibždėjau į ausį:
Tokiu atveju, mielas kunige, lik pamišėliu ir toliau. Ir jis toks
liko. Iš griuvėsių jau atstatė tris bažnyčias. Aš nespėju jų pašventinti!
Daugelio tokių ištikimybės Dievui
ir Bažnyčiai liudijimų dėka Bažnyčia Baltarusijoje ne tik egzistavo,
bet ir išsilaikė per tuos ilgus ir sunkius persekiojimų metus.
* * *
Permainų Europoje išvakarėse popiežius
Jonas Paulius II nukreipė žvilgsnį ir širdį į Baltarusijos tikinčiuosius,
kurie iškentėjo tokius baisius persekiojimus. Surengtoje specialioje
audiencijoje Vatikane, Paulius VI salėje, devyniems šimtams maldininkų
iš Baltarusijos Šventasis Tėvas kalbėjo: Kas suskaičiuos kentėjimus
baltarusių žemės pasauliečių, kunigų ir vienuolių! Aš laikau širdyje
visa tai, kas buvo jūsų dalia... Noriu pagerbti atminimą tų, kurie
nežmoniškomis sąlygomis sugebėjo išlaikyti savo orumą, ne kartą
patvirtindami meilę Dievui ir Bažnyčiai. Popiežius sakė, kad prisimena
juos maldoje, ir užtikrino savo paramą tikėjimo, Bažnyčios ir religinio
gyvenimo atsinaujinimui Baltarusijos žemėje. Jis reorganizavo vyskupiškas
struktūras Baltarusijoje, įkūrė naujų diecezijų, paskyrė Bažnyčios
hierarchus.
Be galo džiaugiasi mano kunigiška
širdis ir dėkoja Dievui už tai, kad leido išgyventi ilgus sunkių
išbandymų ir tikinčiųjų persekiojimų metus bei būti liudytoju ir
dalyviu Bažnyčios išsivadavimo, atgimimo ir tolesnio vystymosi.
Senieji ir nauji maldos namai dabar pilni tikinčiųjų, tarp kurių
daug vaikų ir jaunų žmonių, aktyviai dalyvaujančių katechezėje.
Didžiųjų Dievo darbų užmiršti negalima.
Reikia juos prisiminti ir stiprintis jų prasme. Į tai kviečia mus
popiežius Jonas Paulius II sakydamas: Reikia su padėka prisiminti
praeitį, visa širdimi gyventi dabartimi ir būti atviriems ateičiai.
Su begaliniu atsidavimu Bažnyčia
Baltarusijoje patiki savo ateitį gailestingajai Dieviškosios Apvaizdos
valiai, rūpestingai Švč.Mergelės Marijos, Bažnyčios Motinos, globai
ir rūpestingam popiežiaus Jono Pauliaus II vadovavimui.
Pagal Svet Evangelija (Rusija)
ir Avvenire (Italija) parengė M.B.
© 2003"XXI amžius" |
