„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2004 gruodžio 3 d, Nr.3 (21)

PRIEDAI

Romoje posėdžiavo kanonų
teisės specialistai

Katalikų Bažnyčia ir santuokos neišardomumas

Neseniai pasibaigė beveik visą savaitę Romos Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete vykęs kanonų teisės specialistų ir bažnytinių teismų pareigūnų susitikimas, skirtas santuokos negaliojimo bylų klausimams. Dalyvavo daugiau negu 200 kanonų teisės specialistų, taip pat bažnytinių teismų oficijolų, santuokos ryšio gynėjų ir advokatų iš 33-ijų Europos, Amerikos ir Afrikos valstybių.

Kaip žinoma, Katalikų Bažnyčia skelbia santuokos neišardomumą vadovaudamasi Kristus žodžiais: Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria. Vis dėlto, kad neišardoma santuoka būtų sudaryta, turi būti patenkintos tam tikros sąlygos. Santuokos sudarymui negali būti jokių juridinių ar moralinių kliūčių, santuoka turi būti sudaroma sąmoningai ir laisvai. Jei santuoka sudaroma pažeidžiant reikalavimus arba jei santuoką sudarantys žmonės tokiam sprendimui ryžtasi nesuprasdami savo sprendimo rimtumo ir iš jo kylančių pasekmių ir reikalavimų, tokia santuoka sudaroma neteisėtai ir ji nuo pat pradžių negalioja. Šiais atvejais Bažnyčios teisė numato santuokos pripažinimo negaliojančia galimybę. Vadinasi, jei dėl kurių nors kanonų teisės numatytų priežasčių santuoka buvo sudaryta nusižengiant, kad ir nesąmoningai, sakramentinei santuokai keliamiems reikalavimams, tokią santuoką bažnytinis teismas, išnagrinėjęs jos sudarymo aplinkybes, gali pripažinti negaliojančia.

Pagal šiuo metu Bažnyčioje galiojančias juridines normas santuokos negaliojimą turi patvirtinti dvi bažnytinio teismo instancijos. Pirmoji instancija paprastai būna vyskupijos teismas; antroji – bažnytinės provincijos teismas. Bet, atsižvelgiant į vietos sąlygas, bažnytinių teismų kiekis ir jų tarpusavio kompetencija gali būti nustatyti konkrečiose šalyse sielovadai vadovaujančių vietos vyskupų susitarimu. Jei santuokos negaliojimą tiriantys dviejų instancijų teismai paskelbia skirtingus nuosprendžius, tai yra vienas teismas nusprendžia, kad santuoka buvusi sudaryta teisėtai, o kitas – priešingai, tuomet bylą galima perduoti trečiosios instancijos teismui – Romos Rotos tribunolui, kurio nuosprendis yra galutinis ir neapskundžiamas.

Romoje vykusiame kanonų teisės specialistų ir bažnytinių teismų pareigūnų susitikime buvo konstatuota, jog, deja, ne visi pasaulio katalikai turi vienodas galimybes kreiptis į bažnytinius teismus. Daugumoje Europos šalių bažnytiniai teismai veikia beveik visose vyskupijose ir savo funkcijas atlieka profesionaliai, pagal nusistovėjusią darbo tvarką, bet, tarkim, Afrikoje teismų yra labai mažai, taip pat ir tikinčiųjų sąmoningumas šioje srityje nėra labai aukštas, neretas tikintysis net nežino apie tokių teismų egzistavimą.

Kalbant apie konkrečias santuokos negaliojimo bylas tose šalyse, kur bažnytiniai teismai normaliai veikia, kartais visuomenėje pasigirsta priekaištų, jog santuokos negaliojimo pripažinimą galima susitvarkyti už pinigus. Bažnyčia tokius priekaištus kategoriškai atmeta ir nesutinka su kaltinimais korupcija. Tačiau būtina įsigilinti į kitą šio priekaišto aspektą – į melagingus liudijimus ar bandymus papirkti advokatus, kad jie savo apsukrumu nulemtų interesanto laukiamą teismo nuosprendį. Čia reikia labai teisingai suvokti pagrindinę bažnytinio teismo veikimo prielaidą - kad bažnytinis teismas gali tik konstatuoti neatitikimo faktą, o negali pakeisti sakramento ir iš jo kylančių juridinių pasekmių galiojimo. Jei žmogus žino, kad jis sąmoningai neteisingais parodymais apgauna teismą, tai, net ir sulaukus sau palankaus teismo nuosprendžio, jo sąžinė nebus rami. Melu laimėtas palankus teismo sprendimas sąžinėje palieka dar didesnę sumaištį.

Kitas dalykas, į kurį reikia kreipti ypatingą dėmesį sielovadoje – tai tinkamas santuokos sudarymo juridinių normų paaiškinimas tikintiesiems. Bažnyčioje nėra nei ištuokų, nei skyrybų, o santuokos negaliojimo pripažinimas tik atitaiso nuo pat santuokos sudarymo akimirkos padarytas klaidas. Dėl to labai svarbus tikinčiųjų, ypač būsimų sutuoktinių, supažindinimas su santuokos esme ir sutuoktinių pareigomis bei atsakomybe. Jei vyras ir moteris ryžtasi santuokai, jie privalo žinoti, ką daro. Jei visos santuokos būtų sudaromos sąmoningai ir apgalvotai, nuoširdžiai ir su tikra meile, tai bažnytiniams teismams turbūt iš viso nebūtų ką veikti, o ir civilinių skyrybų tikriausiai labai sumažėtų.

Be to, galbūt sumažėtų ir šiandien dažnų priekaištų Bažnyčiai, kad ji, skelbdama santuokos neišardomumą, riboja žmogaus laisvę. Nes argi tikrai ribojama laisvė, jei vadovaujamasi prielaida, kad suaugęs, laisvas žmogus gali ir privalo būti atsakingas už savo veiksmus, kad laisvas ir suaugęs žmogus gali įsipareigoti visam gyvenimui? Bažnyčia supranta, kad ir galiojanti santuoka gali patekti į krizę. Tačiau krizių priežastimi Bažnyčia laiko ne pačios santuokos modelio netobulumą, o ne visada teisingai naudojamą žmogaus laisvę. Neteisinga kaltinti santuokos instituciją, kai iš tiesų dažniausiai būna kaltas žmogaus egoizmas. Taip pat neteisinga manyti, kad, žlugus santuokai, žmogus tarsi automatiškai pašalinamas ir iš Bažnyčios. Priešingai - juo didesnės problemos, juo daugiau skausmo, tuo daugiau žmogus vertas atjautos ir meilės. Tik, žinoma, solidarumas su santuokos žlugimą išgyvenusiais žmonėmis neturi nieko bendra su kompromisų pateisinimu.

Pagal VR

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija