„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2004 gruodžio 3 d, Nr.3 (21)

PRIEDAI

Socialinės problemos ir badaujantis pasaulis

Iškeldintųjų sudaniečių stovykloje
Pietų Sudane verkia vaikas
EPA-ELTA nuotrauka

Dėl smurto pablogėjus saugumo
padėčiai daugiau kaip 200 tūkst.
žmonių buvo priversti palikti savo
namus ir atsidūrė Pietų Sudane.
Iškeldintųjų stovykloje gyvena
tūkstančiai sudaniečių
ir jų skaičius sparčiai auga.
Daug kančių patiria ir vaikai

Mergaitė inde laiko
geriamąjį vandenį, kurį
gavo iš pagalbos agentūros,
veikiančios pabėgėlių stovykloje

Romoje, Popiežiškajame Grigaliaus universitete, įvyko mokslinė konferencija „Pamaitinti badaujantį pasaulį - moralinis imperatyvas biotechnologijai”. Konferencija, surengta Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados prie Šventojo Sosto ir Popiežiškosios mokslų akademijos iniciatyva, susilaukė maitinimo problemomis besidominčių mokslininkų dėmesio. Konferencijos aktualumas paskatino dar kartą atkreipti dėmesį į socialines problemas, ypač badą, skurdą, menką sveikatos apsaugą besivystančiose pasaulio šalyse ir Bažnyčios rūpinimąsi pagelbėti spręsti tas didžiąsias problemas.

„Turtų ir gerovės perteklius išsivysčiusiuose Šiaurės kraštuose atitinka nepriimtiną atsilikimą Pietuose, ypač toje geopolitinėje zonoje, kurioje gyvena pati didžiausia žmonių giminės dalis“, - teigia savo socialinėje enciklikoje „Sollicitudo rei socialis” Šventasis Tėvas. Istoriškai Bažnyčia savo socialiniu mokymu visada užėmė tarpinę padėtį tarp kolektyvizmo (socializmo) ir individualizmo (kapitalizmo). Ji pritaria privačiai nuosavybei, kuri būtų nukreipta į bendrojo gėrio tikslą, ji pasisako už ekonominės veiklos laisvę, tačiau pabrėžia ir vyriausybinio reguliavimo reikalingumą. Ekonominė laisvė, kaip ir kitos Dievo duotos laisvės, - politinė, mokslinė, meno kūrybos, seksualinė,- yra gėris, bet tik tada, kai remiasi tiesa apie žmogaus asmenį. Jeigu šis tikslas prarastas, ekonominė laisvė tampa destruktyvia jėga, kuri ne didina, bet menkina bendrąjį gėrį.

„Viena pačių didžiausių šiuolaikinio pasaulio neteisybių kaip tik yra tai, jog yra palyginti mažai turtingų žmonių, tuo tarpu yra daugybė tokių, kurie neturi beveik nieko, - rašoma enciklikoje „Sollicitudo rei socialis“. - Minėta neteisybė kyla dėl gėrybių ir patarnavimų, skirtų visiems žmonėms, neteisingo paskirstymo. Štai toks iškyla vaizdas: yra maža saujelė, turinčių viską, bet kuriems nepavyksta „būti“, nes vertybių hierarchijos painiavoje jiems trukdo „turėjimo“ kultas, ir yra didžioji dauguma, turinčių nedaug arba neturinčių nieko, kurie negali realizuoti savo pagrindinio žmogiško pašaukimo, nes neturi elementariausių gėrybių. Blogai yra ne „turėti“. Blogis atsiranda tuomet, kai turintysis nepaiso nei gėrybių įsigijimo „kokybės“, nei „drausminančios (vertybių) hierarchijos“ jas įsigyjant“.

2000 metais buvo parengta „Tūkstantmečio pažangos tikslų“ („Millennium Development Goals“) programa. 2000-ųjų rugsėjį susirinkę į Niujorką paminėti Didžiojo krikščionybės jubiliejaus 189 pasaulio šalių vadovai, atsižvelgdami į Šventojo Tėvo raginimus, iškėlė nemažai globalinės pažangos tikslų. Tarp pagrindinių uždavinių - iki 2015 metų numatyta per pusę sumažinti pasaulyje žmonių, kurių dienos pajamos neviršija vieno dolerio, taip pat per pusę sumažinti badaujančiųjų skaičių ir pasiekti, kad apie 2015 metus visi pasaulio vaikai galėtų mokytis bent pradinėje mokykloje. Atitinkami tikslai buvo iškelti dėl sergančiųjų AIDS, vaikų mirtingumo sumažinimo, aprūpinimo geriamuoju vandeniu pagerinimo ir pan.

Tačiau ta tūkstantmečio pažangos programa, matyt, nebus pasiekta, kaip, beje, ir anksčiau suformuluotos optimizmo kupinos idėjos. Tiesa, per pastarąjį dešimtmetį pasaulio gyventojų, gaunančių per dieną mažiau nei vieną dolerį, dalis sumažėjo nuo 30 iki 23 proc., bet tai daugiausia įvyko vien tik Kinijos pažangos sąskaita. Šioje didžiausioje Azijos šalyje nuo 1990 iki 2000 metų 150 mln. žmonių - 12 proc. visų jos gyventojų - pavyko pakilti iš skurdo, ir jų skaičius sumažėjo per pusę. Tačiau Lotynų Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje į pietus nuo Sacharos, taip pat pokomunistinėje Vidurio bei Rytų Europoje žmonių, gaunančių per dieną mažiau nei vieną dolerį, paskutiniame praėjusio XX amžiaus dešimtmetyje gerokai padaugėjo.

Ekonomikos augimas praėjusį dešimtmetį 125 besivystančiose ir pokomunistinėse šalyse buvo mažesnis nei 3 proc. per metus ir 54 valstybėse gyventojų pajamos sumažėjo. Iš šių 54 šalių dvidešimt yra pietinėje Afrikos dalyje, septyniolika - Rytų Europoje (įskaitant posovietinę Nepriklausomų Valstybių Sandraugą – NVS), šešios - Lotynų Amerikoje, šešios - Rytų Azijoje ir šešios - Artimuosiuose Rytuose.

Kiekvieną dieną besivystančiose šalyse badauja 800 mln. žmonių (18 proc. visų pasaulio gyventojų). Per paskutinį XX a. dešimtmetį badaujančių žmonių pasaulyje, nepaisant visų pastangų, sumažėjo tik nuo 21 proc. iki minėtų 18 proc. Pusė visų badą kenčiančių žmonių gyvena pietinėje Azijos ir pietinėje Afrikos dalyse. Pietinėje Azijoje badauja kas ketvirtas žmogus, o Afrikoje į pietus nuo Sacharos - kas trečias. Esant dabartinei situacijai, šiuose regionuose badaujančiųjų sumažinti per pusę bus įmanoma tik iki 2100 metų. Jeigu visas pasaulyje pagaminamas maistas būtų paskirstomas po lygiai, kiekvienam žmogui jo per dieną tektų po 2720 kalorijų. Jei kasdien vienas žmogus turi galimybę suvartoti maisto, kurio energetinė vertė prilyginama mažiau kaip 1960 kalorijų, tai jau laikoma, kad jis badauja.

Turtingų šalių parama besivystančiosioms ir toliau lieka labai svarbi. Kadangi apie 70 proc. pasaulio neturtingiausių gyventojų susitelkę kaimo vietovėse, tai parama žemės ūkiui ir jo produktyvumo didinimas turi būti didžiausias vyriausybių rūpestis. Planuojama iki 2006 metų 22 turtingiausių valstybių paramą Trečiajam pasauliui padidinti 16 mlrd. dolerių ir tada bendra paramai skirta lėšų suma sudarytų 0,26 proc. tos grupės valstybių bendrojo nacionalinio produkto. Tačiau reikia ne tik didinti paramą, bet ir stengtis, kad ji taptų kuo efektyvesnė.

Tik laikantis žmogiškojo ir krikščioniškojo solidarumo, pasaulyje gali būti įveiktas išnaudojimas ir susiformavę nelygiateisių santykių mechanizmai, išlaisvinant žmonijos energiją visuotinės pažangos ir taikos naudai. Solidarumo kelias yra tikrasis ne tik vystymosi, bet ir taikos kelias. Taika visame pasaulyje yra neįmanoma, jei atsakingi žmonės nepripažįsta, kad savitarpio priklausomybė savaime reikalauja „atsisakyti visokių ekonominio, karinio ar politinio imperializmo formų, o tarpusavio nepasitikėjimą pakeisti bendradarbiavimu, kuris kaip tik yra deramas atskirų žmonių ir tautų solidarumo aktas“. Tokio solidarumo išraiška arba bent kelio į tą solidarumą ieškojimu gali būti laikoma ir Grigaliaus universitete įvykusi mokslinė konferencija.

Tapusi Europos Sąjungos nare, ir Lietuva įsitraukia į pagalbą besivystančioms šalims teikiančių šalių ratą. Ji tai daro pagal Jungtinių Tautų programą.

Pagal VR

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija