Nepavargstantis krikščionių ir žydų dialogo puoselėtojas

Dominikono tėvo Bruno Husaro
mirties 10-osioms metinėms

Dominikonas tėvas Brunas Husaras

Šiame kaimelyje ilsisi tėvo B.Husaro palaikai

Prieš dešimt metų, 1996-ųjų vasario 8 d., sulaukęs 85 metų, Jeruzalėje mirė dominikonas tėvas Brunas Husaras. Šis išskirtinis asmuo garsėjo kaip nepavargstantis krikščionių ir žydų dialogo bei taikos Artimuosiuose Rytuose puoselėtojas.

Jis gimė 1911 metais Egipte, jo tėvas buvo kilęs iš Vengrijos, o motina – iš Prancūzijos, abu nepraktikuojantys žydai. Paūgėjęs Brunas Kaire lankė itališką gimnaziją, o sulaukęs 18 metų, išvyko studijuoti į Paryžių ir po kelerių metų sėkmingai gavo inžinieriaus diplomą. Atradęs krikščionių tikėjimą ir atsivertęs 1935 metais, būdamas 24-erių, buvo pakrikštytas. 1945 metais, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kurio metu patyrė antisemitizmo karčias apraiškas, įstojo į Dominikonų ordiną, o po penkerių metų buvo įšventintas į kunigus.

Kalbėdamas apie savo tapatybę, tėvas Husaras sakydavo, jog jaučiasi tikru krikščioniu, tikru žydu ir šiek tiek arabu. Tad neatsitiktinai Dominikonų ordino vadovybė jį pasiuntė į Jeruzalę tam, kad kartu su kitais ordino broliais ten atidarytų judaizmo studijų centrą, panašų į islamo studijų centrą Kaire. Laikas vėliau parodė, kad šis sumanymas, kuriam pritarė anaiptol ne visi, subrandino daug vaisių ne tik Dominikonų ordinui, bet ir visai Bažnyčiai.

Nuo 1953 metų, atvykęs į Izraelį, tėvas Husaras atsidūrė daugybės prieštarų draskomoje situacijoje. Šalia pagrindinio žydų ir arabų konflikto nesuskaičiuojami mažesni konfliktai žymėjo tarpusavio žydų ir krikščionių, arabų musulmonų ir arabų krikščionių, įvairių konfesijų krikščionių ir net pačių žydų su žydais santykius. To meto įvairioms krikščioniškoms Bažnyčioms priklausę dvasininkai neretai buvo nusistatę prieš dar jauną Izraelio valstybę, žydų religiją ar net atvirai reiškė antisemitines nuotaikas. Pats tėvas Husaras, ilgą laiką priverstas slėpti netgi savo žydišką kilmę, pirmuosius keletą savo gyvenimo Izraelyje ir pusiausvyros tarp įvairių srovių ieškojimų metų pavadino „vaikščiojimu ant kiaušinių, bandant jų nesutraiškyti“. Visgi jau 1957 metais jam pirmajam buvo oficialiai leista aukoti šv. Mišias hebrajų kalba.

Papūtė nauji vėjai, kai 1958 metais popiežiumi buvo išrinktas kardinolas Andželas Ronkalis, kuris pasivadino Jonu XXIII. Šis Popiežius nuo pat pontifikato pradžios rodė ypatingą atidumą krikščionių ir žydų santykiams, todėl žydų kilmės prancūzas ir garsus istorijos profesorius Žiulis Isaakas paprašė privačios Šventojo Tėvo audiencijos. 20 minučių pokalbis su senu profesoriumi, koncentracijos stovykloje praradusiu savo šeimą ir klausiančiu, kaip krikščioniškoje Europoje galėjo įvykti holokaustas, kodėl Bažnyčioje tebesklando kaltinimo ir paniekos žydams nuotaikos, galutinai nulėmė Jono XXIII tvirtą ryžtą įtraukti krikščionių ir žydų santykių klausimą į II Vatikano Susirinkimo programą. Kardinolui Agostinui Bea, krikščionių vienybės sekretoriato pirmininkui, buvo patikėta rengti dokumentą, naujai traktuojantį krikščionių ir žydų santykius. Po dvejų metų kardinolas A.Bea Susirinkimo tėvams pristatė pirmąją dokumento redakciją, tapusią Bažnyčios santykių su nekrikščioniškomis religijomis deklaracijos „Nostra Aetate“ branduoliu. Galutinė dokumento redakcija naujai suformulavo ne tik krikščionių santykių su žydais principus, bet ir su kitomis nekrikščioniškomis religijomis, atskirai paminint induizmą, budizmą ir islamą.

Kardinolas A.Bea, rengdamas deklaracijos paragrafą apie krikščionių ir žydų santykius, kreipėsi į tėvą Husarą ir šitaip jis, iš esmės prisidėjęs prie teksto redakcijos, įnešė savo indėlį Visuotinei Bažnyčiai. Šiandien pripažįstama, kad „Nostra Aetate“ deklaracija ženklino Bažnyčios santykių su žydų religijos išpažinėjais lūžio momentą, tapo draugiško krikščionių ir žydų dialogo kertiniu akmeniu. 2005 metų spalį minėdamas deklaracijos priėmimo 40 metų sukaktį, popiežius Benediktas XVI pabrėžė jos didžiulį ir vis dar augantį aktualumą.

Tėvas Husaras buvo ir kito pagarsėjusio projekto sumanytojas bei įgyvendintojas – „Nevé Shalom“ hebrajų kalba arba „Waat as-Salaam“ arabiškai vadinamo kaimelio, esančio tarp Jeruzalės ir Tel Avivo, įkūrėjas. Tai reiškia „Taikos oazė“. Sugebėjęs įveikti daugybę kliūčių, peržengti įtarumo ir netikėjimo projekto sėkme sienas, tėvas Husaras 1972 metais oficialiai pradėjo, daugelio manymu, utopinio kaimelio projektą. Iš tikrųjų kaimelis yra žydų ir musulmonų bendruomenė, kurioje jie lygiomis teisėmis kartu gyvena, dirba ir priima sprendimus, taip parodydami, jog taikus ir draugiškas skirtingų religijų bei kultūrų sugyvenimas yra įmanomas. Šiandien šis kaimelis yra tapęs tikra „taikos meno mokykla“ – tėvas Husaras buvo tvirtai įsitikinęs, jog taikos galima ir reikia išmokti. Kaimelį aplankė tūkstančiai skirtingoms konfliktų pusėms priklausančių žmonių, jame surengtas ne vienas svarbus susitikimas bei seminaras, čia patirties semtis atvažiuoja kitų nuo etninių, kultūrinių, religinių konfliktų kenčiančių tautų ir valstybių atstovai.

Šiame kaimelyje ilsisi tėvo B.Husaro, mažai kam žinomo, tačiau giliomis pranašiškomis įžvalgomis pasižymėjusio dominikonų brolio, palaikai.

Pagal VR

© 2006 „XXI amžius“