Gailestingasis prancūzas, kuriam širdis buvo raktas į dangų

Paskutinis sausio sekmadienis -
Pasaulinė raupsuotųjų diena

Dr. Aldona Kačerauskienė

Prancūzas Raulis Folero, gelbėjęs pasaulio raupsuotuosius

Pašto ženklas R.Folero garbei

Raulis Folero senatvėje

Vaizduotėje matau nustebusius skaitytojų veidus. „Kam kalbėti apie tai, kas Lietuvoje visai neaktualu. Raupsais pas mus niekas neserga“, - tarsi girdžiu juos sakant.

Po tuo pavadinimu slepiasi didžiulis meilės rutulys, primenantis saulę. Jis šildo nelaimingųjų, atstumtųjų, kenčiančiųjų širdis. Jis toks karštas, kad per daugelį metų nespėjo atvėsti ir savo spindulius atsiuntė net į 26 pasaulio šalis, kartu ir į mūsų tėvynę.

Pasaulinė raupsuotųjų diena (paskutinis sausio sekmadienis) pradėta minėti 1954 metais. Tuomet į raupsuotųjų ligonines patraukė sveikųjų procesijos. Lietuvoje ta diena minima nuo 2001 metų. Paminėta ji ir šiais metais. Pasakoja Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos pirmininkė doc. dr. Alina Šaulauskienė: „Pirmą kartą apie tai sužinojome iš Varšuvos universiteto profesoriaus Kazimiero Salatos. 2000-ųjų birželį įsteigėme Raulio Folero (Raoul Follereau) jaunimo sekciją prie Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos. Pirmininku išrinkome gydytoją Danielių Serapiną, pavaduotoja – Lietuvos šviesuolę Daivą Bartkevičienę. Tuomet pirmą kartą Lietuvoje pradėjome organizuoti tos dienos minėjimą. Danielius ir Daiva pasisemti patirties važiavo į Paryžių, kur veikia R.Folero asociacijų fondas, globojantis raupsuotuosius. Šiemet Pasaulinę raupsuotųjų dieną paminėjome jau ketvirtą kartą“.

Nežinia, kaip gyventų šiandien raupsuotieji, jeigu ne vienas žmogus, prancūzas R.Folero, atkreipęs pasaulio dėmesį į šią iki tol pasmerktų lėtai mirčiai žmonių grupę.

Pirmą kartą R.Folero pamatė raupsuotuosius 1936 metais Afrikoje, prie Nigerio upės, įvykus automobilio avarijai. Iš krūmokšnių išlindo keletas išbadėjusių skeletų išsigandusiais veidais. Atrodė jie baisiai: žaizdoti, ligos sugraužtais pirštais. Gyvi žmonės buvo atskirti nuo visuomenės, pasmerkti neregėtoms kančioms ir badui. Tik dvasininkai ir vienuolės bandė šiems nelaimingiesiems padėti. Tačiau problemos mastas buvo didžiulis – jų jėgos per menkos. Viskas ėmė keistis, kai problemą suvokė R. Folero. 1943 metais jis perskaitė pirmąją paskaitą apie raupsuotuosius, pasakojo apie tai, ką matė savo akimis. „Išvydau gana daug skurdo, skausmo, daug veidų, iškankintų pykčio ir nepelnytos gėdos, daug žvilgsnių, kuriuose nebebuvo jokios vilties“, - sakė lektorius. Paskaitų geografija plėtėsi: Afrika, Azija, Pietų Amerika... Trisdešimt penkiose šalyse jis perskaitė 1296 paskaitas, vaizdžiai ir įtikinamai kalbėdamas apie nelaimės mastą, prašydamas padėti. 1952 metais informavo Jungtinių Tautų Organizaciją: „Niekas negalėtų nustatyti net kelių milijonų tikslumu, kiek nuo šios ligos miršta visame pasaulyje“.

Žmonės suprato, atsiliepė, ėmė aukoti, pradėjo keistis požiūris į šiuos nelaiminguosius, jiems buvo statomos ligoninės. 1952 metais išrasti vaistai nuo raupsų.

R.Folero vadinamas „Meilės kunigaikščiu“, „Gailestingumo klajokliu“, „Niekam nereikalingų žmonių draugu“. Jis yra viena didžiausių XX amžiaus asmenybių. „Niekas neturi teisės būti laimingas vienas“; „Gyventi – tai padėti gyventi kitiems. Kad būtum laimingas pats, reikia laimę kurti kitiems“; „Laimė – tai vienintelis dalykas, kurį iš tikrųjų turi ją duodantysis“; „Mylėti vienam kitą abipusiškai arba išnykti nuo žemės paviršiaus“; „Mylėti – tai reiškia matyti Kristaus kančią vargšo, kenčiančiojo, persekiojamojo veide. Gana ilgai žmonės gyveno tik dėl savęs“; „Krikščionybė reiškia pasaulio pakeitimą iš pagrindų per Meilę“. Tai keletas R. Folero minčių.

Jis parašė net 44 knygas. Pati svarbiausioji – „Meilės knyga“ išversta ir į lietuvių kalbą. R.Folero ne tik rašė apie Meilę, jis ja gyveno. Net 32 kartus apkeliavo mūsų planetą, norėdamas kuo daugiau padėti žmonėms. 1947 metais paskelbė vargšų valandą, t.y. vienos valandos darbo užmokestį paskirti vargšams.

R.Folero gimė 1903 m. rugpjūčio 17 d. Neverse (Prancūzija). Tėvai turėjo nedidelę pramonės įmonę, gaminančią žemės ūkio padargų detales. Raulis buvo vidurinysis vaikas, turėjo už save vyresnį brolį ir jaunesnę seserį. Šeima gyveno pasiturinčiai. Pirmasis pasaulinis karas sujaukė šio paprasto ir sąžiningo gyvenimo tėkmę. Kare žuvo šeimos tėvas. Rauliui teko atsisakyti mokyklos ir savo darbu padėti pragyventi šeimai. Mokytis galėjo tik su pertraukomis. Mokykloje atsiskleidė pirmasis jo talentas. Jis buvo įtaigus kalbėtojas. Paskaitoje „Dievas yra meilė“ penkiolikmetis Raulis sakė: „Širdis yra raktas į dangų, Tai vienintelė jėga pasaulyje, vienintelė nenugalima, vienintelė kuriamoji. Mylėkime vieni kitus. Tai viskas.“ Taip sąmoningą gyvenimą pradedantis jaunuolis išreiškė savo gyvenimo filosofiją, kurios laikėsi iki mirties. Studijoms Sorbonos universitete Raulis pasirinko filosofiją, domėjosi teisės mokslais, rašė eilėraščius, kuriuos spausdino kartu su draugais įsteigtame literatūros žurnale „Jauna akademija“. „Gyventi – niekas, reikia mylėti. Nes mylėti – reiškia melstis: meilė yra krikštas“, – rašė jaunasis studentas. Baigęs universitetą R.Folero bandė dirbti advokatu, bet po pirmos pralaimėtos bylos įsitikino, kad šis darbas – ne jam. Įsidarbino viename Paryžiaus laikraštyje, daug rašė. Įsteigė savo pirmąją organizaciją – Lotynų vienybės lygą, kuri gynė krikščionybę nuo visokių pagonybės ir barbarizmo atmainų. Netrukus įkūrė Lotynų vienybės institutą. 1928 metais buvo pastatyta pirmoji jo pjesė „Mūsų puikioji meilė“. Kita pjesė „Mažosios lėlės“ buvo vaidinama daugiau nei tūkstantį kartų. Eilėraščių rinkiniai „Atgimimas“ ir „Gailestingumo salos“ pasirodė neregėtai dideliais tiražais. Knygas mielai pirko skaitytojai. R.Folero – itin kūrybingas žmogus. Knygų, straipsnių, paskaitų honorarus jis aukojo statomoms bažnyčioms. Nesiliovė gilinęsis į esmines krikščionybės idėjas. Skleisti meilę, dalytis gėriu buvo jo kasdienybė, jo gyvenimo būdas.

R.Folero neapkentė karų. Nujausdamas artėjant Antrąjį pasaulinį, parašė pamfletą „Hitleris, antikristo veidas“. Karą praleido Prancūzijoje, įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą. Jis buvo įsitikinęs, jog karai – tai didžiausias blogis, nes milijonams žmonių neša mirtį. Ginklavimasis – tai beprasmiškas lėšų švaistymas. R.Folero rašė: „Dievas leido, kad žmogus pažintų atomą ir duotų jam laisvę, kad galėtų su juo daryti tai, ką liepia širdis. Jeigu žmogus būtų norėjęs, būtų turėjęs savo dispozicijoje neišsenkamą energijos ir šilumos šaltinį. Niekas jau nekęstų šalčio. Nebūtų alkanų.“ Ir dar: „Jokia šalis nebus didžiąja šalimi vien dėl savo galybės. Jokia šalis nebus didžiąja šalimi vien dėl savo turtingumo. Didžiąja šalimi taps ta, kuri pajėgi duoti daug meilės.“

R.Folero savo žmoną Madelaine vadino didžiausia gyvenimo laime, atrama, paguoda. Ji lydėjo vyrą į visas raupsuotųjų ligonines. Mirė R.Folero 1977 m. gruodžio 6 d.

Ketvirtoji Pasaulio raupsuotųjų diena Vilniuje prasidėjo šv. Mišiomis Dievo Gailestingumo bažnyčioje; tęsėsi arkivyskupijos Šeimos centre. Apie R.Folero ir jo didžius darbus pasakojo Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos pirmininkė doc. dr. A.Šaulauskienė, vicepirmininkė gydytoja Janina Tartilienė, R.Folero Jaunimo sekcijos prie Pasaulio gydytojų federacijos vadovas gydytojas D.Serapinas. Smuikavo Justė Martinkėnaitė. Arkivyskupijos Šeimos centro darbuotojos Jūratė ir Nastutė parengė ir demonstravo vaizdinę medžiagą apie R.Folero mielaširdingą veiklą. Ačiū jiems visiems.

© 2006 „XXI amžius“