Azijoje

Kalėdos Betliejuje

Ypač iškilmingos Kalėdos šiemet buvo Betliejuje, kur, nepaisant vis dar neišspręstų Šventosios Žemės politinių problemų ir dėl jų neatkurto visiško saugumo, švenčių proga apsilankė rekordinis maldininkų skaičius – net apie 40 tūkstančių piligrimų iš užsienio. Lotynų apeigų katalikų patriarcho Mišelio Sabos Betliejaus Šv. Kotrynos bažnyčioje aukotose Kalėdų Nakties Mišiose dalyvavo du su puse tūkstančio žmonių. Šiemet Šventosios Žemės krikščionys taip pat mini Pranciškonų Šventosios Žemės kustodijos įkūrimo 660-ąsias metines. Kaip žinoma, po vadinamųjų kryžiaus žygių, Šventojoje Žemėje galutinai įsitvirtino islamas. Liko ir krikščionių, tačiau jie nebuvo gerai organizuoti – katalikai buvo atkirsti nuo katalikybės centro Romos. XIV amžiaus viduryje leidimą oficialiai veikti ir atstovauti Popiežiui Šventojoje Žemėje pavyko gauti pranciškonams. 1347 metais jie atvyko į Betliejų. Netrukus buvo įkurta vadinamoji Šventosios Žemės kustodija, globojanti kai kurias Šventojoje Žemėje krikščioniškas šventąsias vietas. Taigi sukanka 660 metų nuo pranciškonų atvykimo į Betliejų.

Betliejaus pranciškonai šiemet mini ir liūdną sukaktį: prieš 250 metų katalikai prarado teisę aukoti Mišias Betliejaus Jėzaus Gimimo bazilikoje. 1757 metais kilus katalikų ir stačiatikių ginčui, stačiatikiai gavo tuo metu Palestiną valdančios Osmanų imperijos valdžios leidimą saugoti Jėzaus gimimo vietą. Nors šiandien Šventosios Žemės katalikų ir stačiatikių santykiai kur kas geresni, tačiau vis dar galioja aštuonioliktame amžiuje nustatytas status quo, pagal kurį turkų vietininkai Palestinos krikščioniškąsias šventąsias vietas paskirstė įvairioms Bažnyčioms ir bendruomenėms. Šiemet taip pat minima Šv. Kotrynos bažnyčios pastatymo 125 metų sukaktis. Netekę teisės melstis Betliejaus bazilikoje, 1882 metais katalikai prie pat bazilikos pasistatė kitą bažnyčią, dedikuotą kankinei šv. Kotrynai Aleksandrietei. Viena šios bažnyčios siena remiasi į Gimimo baziliką. Būtent šioje Šv. Kotrynos bažnyčioje vyko Kalėdų Nakties Mišios, kurias aukojo Šventosios Žemės katalikų patriarchas.

Šventosios Žemės Bažnyčia nepritaria didžiausio pasaulyje Kryžiaus projektui

Iniciatyva Nazarete pastatyti didžiausią pasaulyje Kryžių nesiderina su tradicine krikščioniškos katalikiškos piligrimystės samprata. Tai pareiškė Nazareto vyskupas augziliaras Hiacintas Bulosas Markuzas, paprašytas paaiškinti, kodėl Bažnyčia yra nusistačiusi prieš Nazarete ketinamo statyti kryžiaus projektą. Pagal projektą, 60 metrų virš žemės paviršiaus iškilsiantis architektūrinis kryžiaus paminklas turėtų būti didžiausias pasaulyje. Kryžiaus skersinio 400 kvadratinių metrų plote 44 metrų aukštyje numatyta pastatyti panoraminę koplyčią. Kryžiaus kamiene – vartus į vadinamuosius Nazareto sodus, kuriuose rengiamasi įrengti pramogų centrą. Grupė verslininkų tikisi didelių išlaidų pareikalausiantį projektą įgyvendinti iki 2010 metų.

Kryžiaus projektą sumanė ir jį vykdo grupė Galilėjos krikščionių pasauliečių, kuriuos remia kai kurie musulmonai ir žydai. Jie įkūrė Izraelio pripažintą bendrovę kryžiaus projektui remti. Projektą remia Jungtinių Valstijų krikščioniškos asociacijos, turbūt palaikomos Amerikos evangelikų ir kitų asociacijų, kurios Šventojoje Žemėje yra nežinomos. Projekto vadovai atvirai skelbia, jog jie siekia uždirbti pinigų. Tuo tarpu Bažnyčia neturi nieko bendro su šiuo projektu.

Laiške Galilėjos krikščionims vyskupai pareiškė, kad nepritaria kryžiaus projektui. Tai skamba paradoksaliai, nes kai kalbama apie kryžių, galvojama apie ką nors, kas galėtų padėti šventosioms vietoms ir pradžiuginti vietines Bažnyčias. Bet vyskupai įsitikino, kad taip nėra. Projektas yra komercinis, išnaudojantis religiją ir šventąsias vietas, o šiuo konkrečiu atveju dar ir kryžių – vieną švenčiausių visų krikščionių simbolių – siekiant ekonominės naudos. Didžiausias pasaulyje kryžius Nazarete atitrauks piligrimus nuo tradicinių šventųjų vietų, ypač nuo Apreiškimo Bazilikos. Piligrimystėms į kryžių siekiama suteikti religinės kelionės įspūdį, ir nors jose netrūks religinio turinio, bet jos nebus tikros piligrimystės, tikėjimo kelionės, padedančios atrasti mūsų tikėjimo šaknis ir atvedančios į krikščioniškojo tikėjimo ištakas.

Pasak vyskupo Hiacinto-Boulos Marcuzzo, geriausia būtų jei didžiausio pasaulyje kryžiaus projektas nebūtų vykdomas, arba jei būtų pakeista jo koncepcija taip, kad būtų panašiau į tikrą piligrimystę Šventojoje Žemėje. Tačiau svarbiausia, kad projektu nebūtų siekiama ekonominės naudos, naudojant religiją.

Bažnyčios Azijoje padėtis ir uždaviniai

Vyskupų Sinodo sekretoriatas Romoje surengė Azijos tarybos posėdį. Azijos vyskupai ir kiti posėdžio dalyviai aptarė dabartines bažnytinio gyvenimo Azijoje realijas ir pasidalijo žiniomis apie tai, kaip jiems sekasi įgyvendinti Apaštališkąjį paraginimą „Ecclesia in Asia“. Šio posinodinio dokumento, popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbto prieš aštuonerius metus, praktiniai patarimai buvo aptarti kito svarbaus Bažnyčios gyvenimui dokumento „Sacramentum caritatis“ šviesoje. Pastarasis dokumentas apie Eucharistiją Bažnyčios gyvenime yra pirmasis dabartinio popiežiaus posinodinis Apaštališkasis paraginimas. Posėdis Azijos ganytojams suteikė progą išsakyti lūkesčius dėl šiemet Romoje vyksiančios XII Vyskupų Sinodo Generalinės Asamblėjos, kurios tema bus Dievo Žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje.

Posėdžio dalyviai kiek galėdami plačiau aptarė Bažnyčios Azijoje gyvenimą ir visos pilietinės visuomenės gyvenimo sąlygas, kurios daugeliu požiūriu yra palankios Bažnyčios veiklai. Tačiau buvo paryškintos ir kai kurios rūpestį keliančios, nors labai diferencijuotos situacijos, kurias Azijoje sukelia karai, ginklavimosi varžybos, etniniai susirėmimai, smurtas, terorizmas, represijos ir skirtingo laipsnio sąžinės laisvės varžymas. Susidarė labai įvairus bažnytinio gyvenimo vaizdas, atskleidžiantis didelius kontrastus Bažnyčioje, kuri, viena vertus, kenčia persekiojimus, bet, kita vertus, patiria guodžiančių situacijų teikiamą džiaugsmą.

Pirmosios persekiojimų aukos būna mažumos, įskaitant krikščionis, kurios dėl smurto dažnai yra priverstos emigruoti iš tėvynės. Religijos laisvės trūkumai reiškiasi įvairiais būdais: varžoma vyskupams susisiekti tarp savęs ir su popiežiumi, draudžiama kurti vyskupų konferencijas, sunkinamos vizų procedūros sielovados darbuotojams, ribojamas bažnyčių statymas, kliudomas dalyvavimas viešajame gyvenime. Tuo tarpu stichinės nelaimės, kaip Bangladeše daug aukų pareikalavę potvyniai, yra iššūkis Bažnyčios Azijoje ir visame pasaulyje krikščioniškiems karitatyviniams darbams.

Guodžia gėrio sklaidą liudijanti tikrovė, kaip antai ištiesiama pagalbos ir globos ranka į mirties pavojų patekusiems pabėgėliams krikščionims, tikinčiųjų skaičiaus daugėjimas regionuose, kuriuose jų buvo nedaug, ištikimybė net iki gyvybės aukos, iškalbingai paliudyta 2006 metais Azijoje nužudytų keturių kunigų. Jų ir kitų krikščionių auka teikia naujo krikščioniško gyvenimo atgimimo viltį, nes kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla. Be to, Azijoje pastebėtas pašaukimų į kunigus ir vienuolinį gyvenimą augimas – azijiečiai jau gali siųsti savo misionierius į kaimynines šalis ir į kitus žemynus.

Bažnyčia yra atvira dialogui su didžiosiomis Azijos religijomis, reikšmingai prisideda kuriant visuomenės pakantumą ir santarvę, tvirtinant teisinę valstybę ir visuomenės demokratėjimo procesą. Bažnyčios įtaka Azijoje per jos socialinį įsipareigojimą mokyklose, ligoninėse ir kitose humanitarinėse sferose yra jaučiama ir už krikščionių bendruomenių ribų ir yra kaip daigas naujos visuomenės, paremtos taika, teisingumu, laisve ir meile.

Posinodinio Apaštališkojo paraginimo „Ecclesia in Asia“ įgyvendinimas duoda gausių vaisių, ypač per vyskupijų veiklos programas ir vyskupų laiškus. Dokumento teologinis ir praktinių patarimų turinys yra labai branginamas ypač dėl to, kad jame pateikiamos Azijos Bažnyčiai dabartiniu metu itin svarbios gyvybės, taikos, gamtosaugos, švietimo, sveikatos, jaunimo, šeimos teisingumo, tarpreliginio dialogo ir pilietinės santarvės temos.

Ne mažiau teigiami Benedikto XVI posinodinio Apaštališkojo paraginimo „Sacramentum caritatis“ atgarsiai Azijoje. Vis daugiau tikinčiųjų gali susipažinti su šio dokumento apie Eucharistiją Bažnyčios gyvenime turiniu. Jis yra verčiamas į vietines kalbas: į kinų, korėjiečių, vietnamiečių ir plačiai naudojamas katechezėje. Šio dokumento įtakoje atgimsta eucharistinis pamaldumas ne Mišių metu. Švč. Sakramento adoravimo sklaida rūpinasi įvairios grupės, įskaitant jaunimą.

Krikščionybės įdiegimas yra opi tema Azijos šalyse. Suprantant, jog krikščionybės įdiegimas galimas tik gerai išmanant vietinių Bažnyčių sielovadinius poreikius, jis yra kvietimas Azijos krikščionims būti ištikimais Šventajam Raštui, Bažnyčios Tradicijai ir Magisteriumui. Reikšminga, kad Biblijos tekstų stilius daug kuo panašus į kitų azijietiškų religijų tekstus. Azijos Bažnyčios ganytojai puikiai supranta Evangelijos skelbimo Azijoje sunkumus ir žino, kad daug atsakymų į iškylančius klausimus pateikia Apaštališkasis paraginimas „Ecclesia in Asia“.

© 2008 „XXI amžius“