„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2014 m. birželio 6 d., Nr. 3 (53)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Palaimintųjų pėdsakais

Rumunijos vyskupo kankinio beatifikacija

Mindaugas BUIKA

Tikėjimo kankinys, žuvęs
komunistų nelaisvėje,
palaimintasis vyskupas
Antonas Diurkovičius (1888–1951)

Vyskupo Antono Diurkovičiaus memorialas

Eksponatai Vyskupo Antono
Diurkovičiaus memoriale

Vyskupo Antono Diurkovičiaus
memoriale – ir kitų
totalitarinio komunistų režimo
aukų dvasininkų portretai

Vienuolės Vyskupo
Antono Diurkovičiaus memoriale

Komunistinio režimo auka

Iš tikrųjų džiugu gauti žinią, kad per mažiau nei penkerius metus į Bažnyčios altorių garbę Rumunijoje jau iškeltas ketvirtas tikėjimo kankinys, žuvęs komunistų nelaisvėje. Gegužės 17 dieną Jasų miesto savivaldybės stadione dalyvaujant beveik 25000 maldininkų, atvykusių iš šios diecezijos ir visos Rumunijos, palaimintuoju buvo paskelbtas vietos vyskupas Antonas Diurkovičius (Anton Durcovici) (1888–1951). Beatifikacijos šv. Mišioms tą sekmadienį, kuris buvo ir velionio vyskupo kankinio 126-oji gimimo diena, vadovavo iš Vatikano atvykęs Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato). Anksčiau palaimintaisiais Rumunijoje buvo paskelbtos dar trys žymiausios kelis dešimtmečius trukusio totalitarinio komunistų režimo aukos: 2010 metais vyskupas Silardas Bogdanfis (Szilard Bogdanffy) (1911–1953), 2011-aisiais vyskupas Janošas Šefleris (Janos Scheffler) (1887–1952) ir 2013 metais monsinjoras Vladimiras Gika (Vladimir Ghika) (1878–1954). Iš 22 milijonų Rumunijos gyventojų, didžiąją daugumą (87 proc.) sudaro stačiatikiai, o katalikai tesudaro tik 6 proc., taigi jų tėra apie pusantro milijono. Tačiau ir ši palyginus nedidelė Katalikų Bažnyčios bendruomenė labai uoliai ir vieningai darbuojasi, stengdamasi išsaugoti sunkaus persekiojimo atminimą ir didžiuosius savo didvyrius įrašyti į liturginio pagerbimo kalendorių po nuoseklaus jų beatifikacijos bylų nagrinėjimo, kol dar gyvi liudininkai.

„Palaimintasis vyskupas A. Diurkovičius buvo pavyzdingas kunigas, Eucharistinio adoravimo apaštalas, herojiškos bendrystės su Šv. Petro sostu liudytojas“, – rašė popiežius Pranciškus specialiai beatifikacijos proga Rumunijos katalikams atsiųstame laiške. Beatifikacijos iškilmių dieną, gegužės 17-ąją, kreipdamasis į Romos Šv. Petro aikštėje susirinkusius piligrimus šventadienio vidurdienio „Regina Coeli“ maldai, Šventasis Tėvas irgi priminė vyskupo A. Diurkovičiaus nuopelnus bei kankinystę. „Jis buvo uolus ir drąsus ganytojas, Rumunijos komunistinio režimo persekiotas, ir mirė kalėjime iš bado bei troškulio, patyręs kitas dideles fizines kančias“, – sakė popiežius Pranciškus, kviesdamas dėkoti Dievui už naują Bažnyčios palaimintąjį. Beatifikacijos šv. Mišiose sakytoje homilijoje kardinolas A. Amatas iškėlė vyskupo kankinio romų, taikingą, mylintį ir gailestingą temperamentą, jo ypatingą palankumą vargšams, visišką sekimą Kristaus Asmeniu ne tik mokyme, bet ir praktiniame gyvenime. Šios charakterio savybės leido jam likti tvirtu ir bebaimiu ganytoju netgi sunkiausių išbandymų akivaizdoje. „Dabar žmogaus žvilgsniui jau nematomas mūsų herojiškas vyskupas yra įžengęs į angelų ir šventųjų bendrijos amžinąją šviesą“, – aiškino kardinolas A. Amatas. – Tačiau naujas palaimintasis paliko neišdildomą atsiminimą Rumunijos Katalikų Bažnyčios gyvenime, kuri visada jį prisimins, kaip gerą ir nekaltą ganytoją“. Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas baigdamas homiliją darė išvadą, kad beatifikavus vyskupą A. Diurkovičių, Kristaus kankinių dangiškajame skliaute suspindo dar viena ryški žvaigždė.

Tarnystė istorinių išbandymų metu

Vyskupas Antonas Diurkovičius gimė 1888 metų gegužės 17 dieną Austrijos mieste Bad Doič Altenburge. Dabar gatvė, kurioje tebestovi vyskupo kankinio tėvų namas, pavadinta jo vardu. Po tėvo mirties penkiametis Antonas kartu su našle tapusia motina ir broliu persikėlė gyventi pas giminaitę į Jasų miestą tuometinėje Rumunijos karalystėje, netoli Moldovos pasienio. Jaunystėje pajutęs dvasinį pašaukimą, mokėsi Jasų katalikiškajame licėjuje, po to įstojo į Bukarešto kunigų seminariją. Netrukus gabus klierikas buvo išsiųstas tęsti studijų Romos popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete (Angelicum) ir įsigijo kanonų teisės, filosofijos ir teologijos diplomus bei apsigynė dvi daktarines disertacijas. Po kunigystės šventimų 1910 metų rugsėjo 24 dieną Romos Šv. Jono bazilikoje Laterane, sugrįžo į Rumuniją ir dirbo profesoriumi Bukarešto kunigų seminarijoje, kartu eidamas tarnystę parapijų sielovadoje. 1914 metais, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kaip Rumunijai priešiškos Austrijos pilietis jis kuriam laikui buvo internuotas ir laikomas belaisvių lageryje, bet vėliau išleistas į laisvę paties karaliaus Ferdinando nurodymu. 1924 metais buvo paskirtas Bukarešto kunigų seminarijos rektoriumi ir, šias pareigas eidamas beveik ketvirtį amžiaus, išugdė daugybę ištikimų dvasininkų, kurie labai rūpinosi savo rektoriaus, vėliau vyskupo kankinio atminimo išsaugojimu, įskaitant jo beatifikacijos bylos vedimą.

Popiežius Pijus XII prelatą A. Diurkovičių paskyrė Jasų vyskupu 1947metų pabaigoje Rumunijos katalikams labai sunkiu laikotarpiu, kai po Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) šalyje įsitvirtinę komunistai Bažnyčios atžvilgiu vykdė tikrą stalinistinį terorą. Kadangi beveik visi tuometiniai Bažnyčios hierarchai buvo suimti ir uždaryti į lagerius, paskirto naujo vyskupo A. Diurkovičiaus konsekracijai 1948 metų balandžio 5 dieną turėjo vadovauti pats apaštalinis nuncijus amerikiečių kilmės arkivyskupas Džeraldas Patrikas O’Hara (Gerald Patrick O’Hara), kuris irgi netrukus buvo išvarytas iš šalies, kadangi komunistinis Rumunijos režimas nutraukė diplomatinius santykius su Vatikanu. Tomis sunkiomis persekiojimų sąlygomis ištikimai atlikdamas ganytojo tarnystę, vyskupas A. Diurkovičius, kuris nuo 1949 metų buvo be suimto hierarcho likusios Bukarešto arkivyskupijos apaštalinis administratorius, ir pats netrukus pateko į komunistų valdžios nemalonę, kadangi atsisakė kurti jos sumanytą nuo Popiežiaus autoriteto „nepriklausomą“ Katalikų Bažnyčią, kuri galėtų būti ateistinio režimo manipuliuojama. Rumunijos komunistų slaptosios policijos, žinomos „Securitate“ vardu, agentai vyskupą A. Diurkovičių suėmė 1949 metų birželio 26 dieną tiesiog Bukarešto gatvėje, kai jis vyko suteikti Sutvirtinimo sakramentų į vieną priemiesčio parapiją, kurioje jo laukė 650 jaunų žmonių. Buvo uždarytas į Džilavo kalėjimą ir vėliau perkeltas į garsų Sigeto lagerį, kur buvo laikomi kiti komunistų suimti vyskupai ir kunigai. Po beveik dvejus metus trukusių tardymų ir fizinių kankinimų, priverstinio badavimo, laikymo išrengtu žiemos šaltyje visiškai išsekęs vyskupas A. Diurkovičius mirė kaip kankinys 1951 metų gruodžio 10 dieną.

Ugdomasis atminties vaidmu

Liudininkai pasakojo, kad herojiškas ganytojas prieš mirtį paskutinę išpažintį atliko ir absoliuciją priėmė iš kito kalėjusio kunigo pro uždarytas savo kameros duris labai dramatiškomis aplinkybėmis. Tas kunigas kalinys buvo paskirtas valyti kalėjimo koridoriaus patalpas ir galėjo prieiti prie leisgyvio vyskupo A. Diurkovičiaus kameros durų ir su juo trumpai pasikalbėti prižiūrėtojams nesuprantama lotynų kalba. Vyskupas sakė, kad yra sunkios fizinės būklės, daug kenčia dėl sužeidimų, turi gulėti nešvarioje kameroje tarp išmatų ir jaučia artėjančią mirtį. Po atliktos išpažinties gavęs absoliuciją ir kunigo kalinio palaiminimą jis prašė visų nelaisvės draugų už jį, mirštantį, pasimelsti. Taip žuvęs vyskupas A. Diurkovičius buvo palaidotas nežinojome vietoje, o komunistų valdžia stengėti sunaikinti visus su jo tardymais ir kankinimais susijusius dokumentus ir netgi bandė neigti jo įkalinimo faktą. Surinkus pakankamai duomenų iš dar likusių gyvų liudininkų, vyskupo A. Diurkovičiaus beatifikacijos byla Jasų vyskupijoje, kur dabar įkurtas ir jo memorialinis muziejus, pradėta tirti 1997 metų sausio 28 dieną. Popiežiui Pranciškui 2013 metų spalio 31 dieną parašu patvirtinus Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretą dėl vyskupo A. Diurkovičiaus kankinystės kanoninio pripažinimo, galutinai buvo nutiestas kelias į jo paskelbimą bažnyčios palaimintuoju. Šios beatifikacijos proga paskelbtame apaštaliniame laiške dabartinis Jasų vyskupas Petras Gergelis (Petru Gherghel) savo pirmtaką kankinį apibūdino kaip vietinės Bažnyčios žiedą, ištikimai nešusį atpirkimo ir išganymo kryžių per visus skaudžius išbandymus.

Taigi palaimintasis vyskupas A. Diurkovičius visiems laikams pateikė vertingą drąsos ir pasiaukojimo dėl Dievo, garbės ir dėl visų žmonių gerovės pamoką. Herojiškas Vyskupo kankinio gyvenimas ir mirtis yra įspūdinga žinia Bažnyčiai ir visiems jos globai paskirtiems žmonėms. Ypatingai tai svarbu visai Rumunijos visuomenei, ypač jauniems žmonėms, kurie neprisimena komunistinio teroro sunkumų, kad žinotų, jog reikia ryžtis kovai už tiesą, orumą ir laisvę, išsaugoti ištikimybę savo krikščioniškajam tikėjimui visomis aplinkybėmis. Vadovavęs padėkos šv. Mišioms už vyskupo A. Diurkovičiaus beatifikaciją, Rumunijos vyskupų konferencijos pirmininkas Bukarešto arkivyskupas Joanas Robu (Joan Robu) sakė, kad tuomet buvo komunizmo persekiojimai, dabar iškilę sekuliarizmo pavojai, todėl visada svarbu saugoti, ginti ir stiprinti savo katalikiškąjį tapatumą prisimenant vyskupo kankinio ištikimybės pavyzdį. „Mes turime branginti savo katalikiškąjį identitetą, vienybę ir bendrystę su Šventuoju Tėvu ir visa Bažnyčia, sekdami vyskupo kankinio Antono Diurkovičiaus pavyzdžiu“, – aiškino arkivyskupas J. Robu. Sėkminga beatifikacijos bylos eiga yra atlygis ir paskata tiems, kurie atkakliai renka ir saugo dokumentus bei liudijimus apie komunizmo epochos kankinius, kurių gausu kiekvienoje Rytų Europos šalyje, kurių atminimas aktualus naujų iššūkių krikščioniškajam tikėjimui akivaizdoje, žinant, jog tik priešinantis blogiui galima užtikrinti pergalingą ateitį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija