„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2014 m. birželio 6 d., Nr. 3 (53)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Šventųjų pėdsakais

Į šventųjų sąrašą įrašyti trys Amerikos palaimintieji

Popiežius Pranciškus į šventųjų sąrašą įrašė tris Amerikos palaimintuosius ir jų liturginį kultą išplėtė Visuotinėje Bažnyčioje. Nauji šventieji: Pranciškus de Laval (Francois de Montmorency-Laval, 1623–1708), Kanados indėnų ganytojas iš Prancūzijos, pirmasis Kvebeko vyskupas; t. Juozapas de Ančieta (Jose de Anchieta, 1534–1597), Brazilijos apaštalas iš Tenerifės (Ispanija), jėzuitas kunigas; sesuo Įsikūnijimo Marija (Maria Guyart, 1599–1672), Kanados Bažnyčios motina, mistikė iš Turo (Prancūzija), Uršuliečių vienuolinės kongregacijos Kvebeke steigėja.

Tris naujus šventuosius popiežius Pranciškus kanonizavo balandžio 3 dieną privačioje audiencijoje, kurią suteikė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektui kardinolui Andželui Amatui. Patvirtinęs prefekto pristatytas kongregacijos išvadas, Popiežius trijų palaimintųjų vardus įrašė į šventųjų sąrašą pasinaudodamas jam priklausančia vadinamąja ekvivalentinės kanonizicijos teise. Be to, audiencijos metu Šventasis Tėvas nurodė paskelbti kongregacijos dekretus dėl penkių stebuklų, priskirtų kitų keturių palaimintųjų ir vieno Garbingojo Dievo tarno užtarimui, bei patvirtinto aštuonių Dievo tarnaičių ir tarnų herojiškąsias dorybes.

Visus tris Pranciškaus kanonizuotus naujus šventuosius palaimintaisiais paskelbė popiežius Jonas Paulius II 1980 metais. Jų beatifikacijos ceremonijoje Švento Petro bazilikoje birželio 22 dieną į Altorių garbę buvo iškelti iš viso penki Amerikos žemyno apaštalai, be jau minėtų šventųjų, dar šv. Petras Betancur (1626–1667), Gvatemalos apaštalas, kurį Jonas Paulius II kanonizavo Gvatemaloje 2002 m. liepos 30 d, ir šv. Kotryna Tekakvita (1656–1680), indėnė iš Niujorko (JAV), kurią šventąja paskelbė popiežius Benediktas XVI 2012 m. spalio 21 d. Romoje.

Visų penkių dabar jau šventųjų beatifikacijos Mišiose 1980 metais Jonas Paulius II kvietė psalmės žodžiais šlovinti Viešpatį, nes Jis geras, Jo gailestingumas amžinas: „Bažnyčia, – sakė anuomet popiežius Jonas Paulius II, – šį kvietimą mielai priima kupina džiaugsmo, nes dabar gali nusilenkti ir pagarbinti penkis savo vaikus, iškeltus į altorių garbę ir gali juos pristatyti kaip sektinus pavyzdžius visiems Bažnyčios tikintiesiems, o pasauliui – žavėtis“ penkiais Amerikos apaštalais!

Jonas Paulius II tąsyk pažymėjo: „Dievas, per Brazilijos apaštalą Juozapą de Ančieta, mistikę vienuolę Įsikūnijimo Mariją, pranciškonų tretininką ir betlemitų steigėją Petrą Betancurą, vyskupą Pranciškų de Laval ir Kotryną Tekakvita paskleidė savo gerumą ir gailestingumą, apdovanodamas savo malone, pamilo juos tėviška, tačiau reiklia meile, kuri žadėjo tik išbandymus ir kančias, pasiuntė ir pašaukė juos į herojišką šventumą, išplėšė iš gimtųjų kraštų ir pasiuntė į svečias šalis, kad per didelius vargus ir sunkumus skelbtų Evangelijos žinią. Jie, kaip Abraomas, tam tikru savo gyvenimo metu išgirdo viliojantį, slėpiningą ir įsakmų Dievo balsą ir pakluso jam su žmogiškai nepaaiškinamu atvirumu ir išvyko į nežinomus kraštus ne tam, kad ieškotų žemiškų turtų ir pasaulio šlovės, ne kad savo gyvenimą paverstų įdomiu nuotykiu, o paprasčiausiai pranešti savo amžininkams, kad Dievas yra meilė, kad Jėzus iš Nazareto yra Mesijas ir Viešpats, įsikūnijęs Dievo Sūnus, vyriausias Išganytojas ir Atpirkėjas ir žmonijos, kiekvieno žmogaus ir pilnutinio žmogaus, galutinis Išlaisvintojas. Tikėjimas dosniai atvėrė šių palaimintųjų, dabar šventųjų, širdis Dievo žodžiui ir jie pavirto Kristaus buveinėmis: įsišakniję meilėje ir į ją atsiremdami jie pasiekė nepaprastai gilų slėpiningo Dievo išganymo plano supratimą ir pažino Kristaus meilę, kuri aplenkia visą pažinimą. Šią dieną, – sakė anuomet popiežius Jonas Paulius II, kuris balandžio 27 dieną irgi kanonizuotas šventuoju su pal. Jonu XXIII, – jie mums primena ir mes visi esame pakviesti ir įpareigoti siekti šventumo ir tobulybės mūsų pačių padėtyje ir kad Bažnyčia, pagal savo prigimtį misionieriška, turi sekti Kristaus nueitu keliu, kuris yra neturto, paklusnumo, tarnystės ir iki mirties savęs aukojimo kelias“.

Ekvivalentinė kanonizicija yra lygiavertė įprastinėms kanonizacijoms, Popiežiaus vykdoma tik išimtinais atvejais. Šiuo atveju įrašymas į šventųjų sąrašą ir kulto išplėtimas Visuotinėje Bažnyčioje gali įvykti nepaskelbus galutinio formalaus nuosprendžio, nepradėjus juridinio proceso ir be įprastinių liturginių apeigų. Tokios beatifikacijos ir kanonizacijos buvo Bažnyčios vykdomos visais laikais, tačiau gana retai. Ekvivalentinei kanonizacijai būtinos trys sąlygos: gyvas kultas nuo seniausių laikų, bendras ir pastovus pamaldžių istorikų liudijimas apie dorybes arba kankinystę, nenutrūkstantis šventumo garsas. Šias normas, iki XVIII amžiaus taikytas išskirtiniams palaimintųjų skelbimo atvejams popiežius Benediktas XIV pritaikė kanonizacijoms.

Pagal Vatikano radijo informaciją 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija