„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2015 m. rugpjūčio 14 d., Nr. 2 (57)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Krikščioniškojo tikėjimo revoliucingumas

Popiežius Pranciškus Ekvadore kalbėjo apie naujosios evangelizacijos bruožus

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su Ekvadoro
prezidentu Rafaeliu Korea

Popiežius Pranciškus eina
aukoti šv. Mišių už evangelizaciją

Šventąjį Tėvą sutinka Ekvadoro
sostinės Kito gyventojai

Milijoninės minios dalyvavimas pamaldose

Kaip ir žadėta mūsų skaitytojams, prisimenant popiežiaus Pranciškaus sakytas daugiau nei 20 kalbų ir homilijų jo paskutinėje užsienio apaštalinėje kelionėje į tris Lotynų Amerikos šalis – Ekvadorą, Boliviją ir Paragvajų – norisi išskirti kaip tik tuos aspektus, kurie turi labiau visuotinį pobūdį ir yra aktualūs mūsų gyvenimo sąlygoms. Pirmiausia galima įvardyti Šventojo Tėvo homiliją, sakytą liepos 7 dieną Ekvadoro sostinės Kito „Dviejų šimtmečių parke“ („Parque del Bicentaria“) ten aukojant šv. Mišias už tautų evangelizaciją. Parko, įrengto didžiulėje 125 hektarų buvusio oro uosto (kuriame iškilmingai sutiktas prieš 30 metų, 1985-aisiais, Ekvadorą aplankęs Šventasis Tėvas Jonas Paulius II) teritorijoje, pavadinimas yra nuoroda į dabar švenčiamas Ekvadoro ir visos Lotynų Amerikos nacionalinio išsivadavimo kovos (1809–1824) iš Ispanijos kolonijinio valdymo 200-ąsias metines. Į popiežiaus Pranciškaus vadovautas pamaldas susirinko net 1,2 milijono žmonių ir tai tikrai neturintis precedento didelis skaičius, žinant, kad pačiame Kito mieste yra 1,6 milijono gyventojų. Beje ir kitose Popiežiaus aukotose šv. Mišiose po atviru dangumi visose trijose lankytose valstybėse susirinkdavo nuo 1 iki 2 milijonų tikinčiųjų, kurie negalėjo atsidžiaugti juos aplankiusiu pirmuoju iš Lotynų Amerikos kilusiu apaštalo šv. Petro įpėdiniu. Šventasis Tėvas per gana įtemptą ir daugybės programos įvykių kupiną liepos 6–13 dienų vizitą demonstravo akivaizdų jaunatvišką entuziazmą be jokių nuovargio požymių, nepaisant solidaus 78 metų amžiaus.

Liepos 7 dienos šv. Mišių homilijoje buvo pabrėžta krikščioniškojo tikėjimo „revoliucingumas“ ir visuomenines permainas nešantis dvasinis atgimimas, išsivadavimo iš nuodėmės ir socialinės nelygybės sąsajos, visų tautos ir Bažnyčios struktūrų vieningumo poreikis siekiant politinės plėtros ir naujosios evangelizacijos. Ekvadore, kurio ekonomika labai priklauso nuo naftos ir daugiausiai pasaulyje išauginamų bananų eksporto, kaip ir visoje Lotynų Amerikoje socialinės atskirties problemos yra labai aštrios. Maždaug 2 proc. turtuolių šeimų kontroliuoja 90 proc. Ekvadoro verslo (gaunamų pajamų atžvilgiu) ir 1 proc. žemvaldžių priklauso daugiau kaip 50 proc. dirbamosios žemės. Daug gyventojų, gelbėdamiesi nuo skurdo, priversti emigruoti į Šiaurės Amerikos šalis (JAV, Kanadą) ir netgi Europą arba įsitraukia į organizuoto nusikalstamumo grupių valdomą „šešėlį“, oficialiai tarsi gyvendami iš kuklių socialinės paramos išmokų. Jau trečią parlamentinę kadenciją Ekvadorą valdanti kairiosios pakraipos prezidento Rafaelio Koreos (Rafael Correa) vadovaujama vyriausybė (kairieji dabar įsitvirtinę ir daugelyje kitų Lotynų Amerikos šalių) bando ieškoti išeities didindama didžiojo pelno ir turtinės nuosavybės mokesčius, bet tai skaldo visuomenę, skatina stiprų opozicijos pasipriešinimą ir pilietinio nepaklusnumo manifestacijas, nes turtingesnieji sluoksniai nenori dalintis savo „užgyventa“ gerove. Vis labiau akivaizdu, ypač Lotynų Amerikoje, kur gyvena beveik pusė pasaulio katalikų, kad be grįžimo prie krikščioniškųjų nuostatų visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime socialinių problemų neįmanoma išspręsti, nes sekuliarizmo ideologinės pasekmės čia kaip niekur kitur yra papiktinančios. Štai neseniai vykusiame Lotynų Amerikos viršūnių susitikime vienos regiono valstybės vadovas sakė, kad didžiausi jo politikos nuopelnai yra įteisinta homoseksualų „santuoka“, abortai ir marichuana, o ne socialinės atskirties įveikimas.

Vienybės kūrimo iššūkis

Homilijos pradžioje priminęs ekvadoriečių ir kitų žemyno tautų kovos už valstybinę nepriklausomybę jubiliejų, popiežius Pranciškus sakė, dabar yra reikalingas toks pat susitelkimas atsiliepiant į naujosios evangelizacijos iššūkį. „Mes evangelizuojame ne tik iškilmingais žodžiais ar sudėtingomis koncepcijomis, bet natūraliu „Evangelijos džiaugsmu“, kuris pripildo širdis ir gyvenimą tų, kurie sutinka Jėzų, – sakė Šventasis Tėvas. – Tie, kurie priima jo išganytojišką kvietimą, dvasiškai tampa laisvi, išsivadavę iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos, vienišumo ir izoliuotos sąžinės“. Remdamasis apaštaliniu paraginimu „Evangelii Gaudium“, kuris vadinamas šio pontifikato programa bei paties Viešpaties mokymu per Paskutinę vakarienę, Popiežius pabrėžia vieningumo svarbą tiek pajėgų auginimui, tiek siekiant bendro tikslo, tiek ir pavyzdingai liudijant, „kad pasaulis įtikėtų“. Juk Jėzus Kristus labai aiškiai formuluoja apaštalams skirtą užduotį Jam dangiškojo Tėvo skirtos misijos kontekste: „Kaip Tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį“ (Jn 17, 18). Viešpats savo kūnu patiria šio pasaulio blogį, intrigas, melą, išdavystes, tačiau nenusigręžia, nesiskundžia, bet gelbsti, kadangi be galo myli. Tai ir mes, naujieji evangelizuotojai (tai svarbu kiekvienam sąmoningam Bažnyčios nariui), turime taip elgtis jausdami dabartinio pasaulio išgyvenamas, gal jo ateičiai netgi lemtingas problemas, karus, smurtą. Būtų lengviau pagalvoti, kad tai – išoriniai skirtumai, neapykantos kupina kova tarp šalių, jų priešiškų sąjungų ir nesuderinamų interesų grupių visuomenėje. Išsiplėtojęs individualizmas mus, tikinčiuosius, pastato vienas prieš kitą, kaip kad nuodėmė klastingai tūno kiekvieno žmogaus širdyje ir sukelia tiek asmenines problemas, tiek dideles kančias kiekvienoje visuomenėje ir visoje kūrinijoje.

„Ir kaip tik į tokį rūpesčių kupiną pasaulį su visomis asmeninio bei grupinio egoizmo apraiškomis Jėzus mus dabar siunčia, – kalbėjo popiežius Pranciškus, beje, priklausantis Jėzuitų vienuolijai. – Ir mes į tai turime atsiliepti ne abejingumu ar skundais dėl resursų stokos šiam darbui bei suvokdami, kad problemos pernelyg didelės. Ne, mes turime Jėzaus kvietimą priimti kaip malonę ir iššūkį būdami vienybės kūrėjais tuose atsinaujinimo siekuose“. Kaip kad pakako stiprybės atsiliepti į nacionalinės laisvės kvietimą Lotynų Amerikos žmonėms prieš 200 metų (ar Rytų Europos tautoms prieš daugiau nei du dešimtmečius vaduojantis iš sovietinio komunizmo), taip ir naujojoje neatidėliotino evangelizavimo misijoje gali būti tarpusavyje suvienytos ir suderinti mūsų rūpesčiai, viltys, idealai ir netgi utopiniai požiūriai siekiant šviesesnės ateities. Pavyzdžiui, Šventajam Tėvui prabilus apie atskirais tarpsniais vykstantį Trečiąjį pasaulinį karą su smurtiniais konfliktais ir sustiprėjus tarptautiniam terorizmui, krikščionys savosios evangelizacijos misijos užduotyje tvirtai pabrėžia pagarbos vieni kitiems intenciją, stengiasi užgydyti nesutarimų žaizdas, tiesti tiltus, stiprinančius žmonių ir tautų santykius, padėti vieni kitiems nešti gyvenimo naštą. Šį vienybės ir dvasinio atsinaujinimo siekį skatina visus sunkumus padedantis įveikti evangelizavimo džiaugsmas ir įsitikinimas, kad žmonės turi didžiulius sielos turtus, kuriais gali dalintis ir tapti stipresni ir jautresni kitų poreikiams. Taip skatinama veikla, kad būtų aprėpti visi gyventojų sluoksniai, kad būtų išvengta savanaudiškumo ir toliau vystomas bendravimas, nepamainomas dialogas ir bendradarbiavimas tarp visų, vengiant bet kokio įtarumo ir nepasitikėjimo. Popiežius Pranciškus vėl perspėjo, kad šis vienybės siekis sunkiai skinsis kelią, jeigu bus stiprus priešiškumas ir vaidai, dvasiškai nevaisingas valdžios, prestižo, malonumų ar vadinamo ekonominio saugumo, gerovės kitų sąskaita siekis, ypač jeigu tai bus daroma skriaudžiant varginguosius, atstumtuosius, pažeidžiamuosius, kurie irgi pagrįstai stengiasi išsaugoti savo žmogiškąjį orumą nepaisydami kasdien patiriamų nepriteklių ir kitų gyvenimo smūgių.

Gerojo Samariečio pavyzdys

Toks aktyvus ir vieningas evangelizacinis veikimas, kad pasaulis įtikėtų, jokiu būdu nereiškia pastangų į savo pusę patraukti kitų tikybų išpažinėjus, nes, anot Šventojo Tėvo, tai būtų evangelizavimo karikatūra. „Naujasis evangelizavimas pirmiausia vyksta nuolankiai ir įtikinamai liudijant tiems, kurie dėl kokių nors priežasčių yra nutolę nuo Dievo ir Bažnyčios, kurie jaučiasi pasmerkti ir įskaudinti ar tiesiog save laiko tobulais, be dėmės,ir jiems nereikalingas dieviškasis gailestingumas. Norėdami patraukti ir susigrąžinti atsiskyrusius, išbaidytus ar abejingus, mes jiems sakome, kad Viešpats su savo didžiąja meile ir pagarba kviečia vėl prisijungti ir būti Jo tautos dalimi, nes Dievas gerbia ir rodo gailestingumą netgi didžiausiems nusidėjėliams ir, kaip tvirtinama Apreiškimo knygoje, beldžiasi į mūsų širdžių duris, nuolankiai prašydamas įsileisti.

Jis nesiveržia, nedaužo durų, neplėšia spynos, bet mandagiai spaudžia skambučio mygtuką, švelniai beldžia ir laukia, nes toks yra mūsų Dievas“, – aiškino popiežius Pranciškus. Jis nurodė, kad Bažnyčia sakramentinėje išganymo misijoje, suvokdama savąjį piligriminės tautos tapatumą, yra pašaukta aprėpti visas pasaulio nacijas. Kuo intensyvesnė bus jų vienybė, tuo efektyvesnė taps minėta misija, todėl bendrystės ir taikaus sambūvio skatinimas yra gyvybiškas poreikis evangelizacijai. Bažnyčia turi būti nuolatinė misijų mokykla, siekti, kad ji būtų visus švelniai paliečianti Motina, svetingai priimantys namai kiekvienam. Didįjį Ketvirtadienį Jėzaus sakyta malda gali būti suprasta ir kaip mūsų pašventinimas misijai, nes Jis sakė: „Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19). Kiekvienas evangelizuotojas gimsta iš šios gilios tiesos ir todėl jo negalima apriboti tik keletu patogių ir populiarių pratybų atlikimu. „Jėzus mus pašventino, kad galėtume Jį asmeniškai sutikti ir kad tas susitikimas vestų į susitikimą su kitais: taip įsijungę į savąją aplinką tampame entuziastingais evengelizuotojais“, – mokė Šventasis Tėvas.

Popiežius pastebėjo, kad vienybė, į kurią mus kviečia Jėzus jokiu būdu nereiškia suvienodėjimo, nes siekiama darnos įvairovėje. Tie mūsų struktūriniai ir individualūs skirtumai tampa vienybe, kai mes nuolat švenčiame Didžiojo Ketvirtadienio atminimą, kai vienas kitą paragindami ir perspėdami tampame budrūs saugodamiesi nuo viliojančių ekstremistinių siūlymų, kokie jie bebūtų – totalitariniai, ekstremistiniai ar sektantiški. Iš tikrųjų tai labai svarbus popiežiaus Pranciškaus perspėjimas, žinant, kad Lotynų Amerikoje ir kituose regionuose tiek praeityje, tiek ir dabartyje kova su blogiu virsta individualiais ekstremistiniais išpuoliais, bandymais įvesti „gelbėtojišką“ diktatūrą ar norą vadovautis radikaliomis ideologijomis bei pasiduoti vienpusiškų sektų propagandai. Tačiau Jėzus sakydamas: „Eik, ir tu taip daryk“ (Lk 10, 37), po atpasakoto palyginimo apie Gerąjį Samarietį siūlo konkrečią veiklą rodant gailestingumą kiekvienam kenčiančiam, pabrėždamas, kad padėti reikia be jokių išankstinių sąlygų, nesiaiškinant, kas gali, o kas negali būti mūsų artimu, vengiant vadinamojo „elitinio“ religingumo. Taigi, kai Jėzus meldžia, kad visi būtų viena, reiškia norą, kad visi taptume didžiąja šeima, kurioje Dievas yra mūsų Tėvas, o mes visi tarpusavyje – broliai ir seserys. Žinoma, tai nereiškia, kad visi turime panašias savybes, tuos pačius interesus ir rūpesčius: tiesiog esame broliai ir seserys, kadangi Dievas mus sukūrė iš meilės pagal savo atvaizdą ir iš anksto paskyrė būti Jo įsūniais (plg Ef 1, 5). „Esame broliai ir seserys, kadangi Dievas kiekvienam iš mūsų atsiuntė savo Sūnaus Dvasią, kadangi mes esame nuteisinti Jėzaus Kristaus krauju, kadangi esame pažado „paveldėtojai“. Tai – išganymas, kurį Dievas daro visiems mums įmanomą ir kurį Bažnyčia su džiaugsmu skelbia, kviesdama būti dalimi to „mes“, kuris veda į dieviškąjį „mes“, – aiškino homilijoje popiežius Pranciškus, remdamasis tautų apaštalo šv. Pauliaus laiškais.

Taigi kvietimas evangelizuoti yra toks pat raginantis ir įpareigojantis kiekvienam tikinčiajam, kaip ir pilietinė prievolė kovoti už tautos laisvę ir nepriklausomybę, nes „vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16). Bet ši užduotis tuo pat metu yra žavinti galimais nuotykiais, netikėtumais ir atradimais, skatinanti vidinį entuziazmą. „Broliai ir seserys, būkite tokios pat minties kaip ir Kristus: tegul kiekvienas iš jūsų tampa liudytoju broliškos bendrystės, kuri spindėtų pasaulyje, – linkėjo Šventasis Tėvas. – Kaip būtų nuostabu, jeigu visi galėtų gėrėtis matydami, kaip mes vieni kitais rūpinamės, vieni kitus padrąsiname ir vieni kitiems padedame“. Tuose tarpasmeniniuose santykiuose mes duodame vieni kitiems ne „daiktus“, bet pačius save, o tai reiškia galimybių sudarymą išsiskleisti tikrai artimo meilės galiai, kurios ištakos yra Šventosios Dvasios veikimas ir mūsų širdžių atsivėrimas Jos kuriamajai jėgai. Tai reiškia atidavimą savęs net pačiu sunkiausiu išbandymo momentu, kaip kad Viešpats padarė Didįjį Ketvirtadienį net ir žinodamas apie artėjančią išdavystę ir tai padarė, kad dėl mus visus išgelbėtų. „Kai atiduodame save, atrandame tikrąjį Dievo vaikų tapatumą Tėvo akivaizdoje ir kaip ir Jis tampame gyvybės davėjais, atrandame, kad esame broliai ir seserys Jėzaus, kuriam nešame liudijimą, – užbaigdamas homiliją kalbėjo popiežius Pranciškus. – Būtent tai ir reiškia tikrąjį evangelizavimą. Tai yra naujoji revoliucija – juk mūsų tikėjimas visada revoliucinis, o tai giliausias ir tvariausias mūsų pašaukimas“.

Baigiant šią apžvalgą dar galima priminti prasmingą Šventojo Tėvo pastebėjimą per iškilmingą sutikimą Kito oro uoste, teigiant, jog Evangelijoje galime rasti patarimų, kurie leidžia įveikti visus nūdienos iššūkius, ugdant dialogą ir siekiant, kad pažanga užtikrintų geresnę ateitį kiekvienam. Todėl ir naujoji evangelizacija yra svarbi visais atžvilgiais kiekvienos tautos gelbėjimui ir vystymui ir turi būti visuotinai paremta.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija