„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2015 m. rugpjūčio 14 d., Nr. 2 (57)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Nėra tikėjimo be solidarumo

Popiežiaus Pranciškaus mintys Paragvajaus varguomenei

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus
su Paragvajaus prezidentu
Oraciju Kartesu

Popiežius lankosi Paragvajaus
sostinės Asunsijono
priemiesčio Banjado vargšus

Išgelbėtas jėzuitas kunigas
Chozė Luizas Karavijasas

Šventąjį Tėvą entuziastingai
sutiko Paragvajaus žmonės

Šventosios šeimos liudijimas

Popiežiui Pranciškui daug kalbant apie vargšų reikalus bei būtinumą padėti jiems, natūralu buvo laukti ir jo asmeninio susitikimo su neturtingaisiais. Kaip tik toks susitikimas įvyko paskutiniąją vizito dieną, liepos 12-ąją, Paragvajaus sostinės Arunsjono priemiesčio Banjado lūšnynų kvartale, kuriuo sielovadiškai rūpinasi tėvai jėzuitai. Vargingumą pabrėžia ir nepatogi lokalizacija – priemiestis įsikūręs drėgnoje zonoje palei upės vagą ir gana dažnai kenčia nuo potvynių, kurie dar labiau paaštrina čionykštes socialines problemas. Banjade veikia viena didelė Sagrada Familia (Šventosios Šeimos) parapija, turinti trylika kapelionijų su savomis koplyčiomis. Kaip tik vienoje tokių koplyčių, dedikuotoje Šv. Jonui Krikštytojui, Šventąjį Tėvą širdingai priėmė Banjado bendruomenės vadovai ir tėvai jėzuitai su ta proga atvykusiu Jėzaus Draugijos provincijolu (pats popiežius Pranciškus irgi yra jėzuitas vienuolis, praeityje buvęs Draugijos provincijolu kaimyninėje Argentinoje). Po to jis pavaikščiojo po apylinkes, apsilankė vienuose namuose, kuriuose senyva šeimininkė pasiūlė sriubos, susipažino su įgyvendinamais bažnytinės ir valstybinės paramos projektais. Keli tūkstančiai žmonių Šventojo Tėvo laukė susirinkę vietiniame sporto aikštyne, kur jis išklausė kelis liudijimus, platesnėje kalboje akcentavo artimą ryšį tarp krikščioniškojo tikėjimo ir solidarumo raiškos siekiant socialinio teisingumo, įveikiant paplitusį skurdą.

Pabrėždamas, kad nors susitikimas Banjade buvo vienas paskutiniųjų jo vizito programoje, bet yra ne mažiau reikšmingas, popiežius Pranciškus sakė, kad apie tai galvojo nuo pačios kelionės pradžios, kadangi negalėjo palikti Paragvajaus nepasimatęs su šalies vargšais. Dabar, matant šių gyventojų, ypač vaikų ir senelių veidus, išgirdus jų patirties liudijimus apie norą turėti žmogiškąjį orumą atitinkantį gyvenimą, savo būsto stogą virš galvos, pirmiausia kyla mintis apie Šventosios Šeimos rūpesčius. Tai – tos pačios pastangos sunkumuose neprarasti šypsenos, džiaugsmo ir vilties, nes tai stiprina kitų žmonių rodomas solidarumas. Štai Marija ir Juozapas turėjo iš Nazareto keliauti į Betliejų, kur toli nuo namų ir artimųjų jiems gimė Jėzus. Jaunoji pora negalėjo buitiškai ar mediciniškai pasirengti tokiam įvykiui, Betliejuje nerado net vietos apsistoti, todėl gimdymas įvyko gyvulių tvarte. Abu su naujagimiu buvo visiškai vieni, ir štai netikėtai aplink pradėjo rinktis žmonės – tokie pat apylinkėse bandą prižiūrėję piemenys. Kai jie gavo žinią, kad gimė Jėzus, skubiai atvyko apžiūrėti, kas ten įvyko (gal kuo nors padėti), taip tapdami pirmaisiais Šventajai Šeimai solidarumą rodžiusiais kaimynais, – aiškino popiežius Pranciškus. – Taip visi jie tapo šeima Marijai ir Juozapui, tapo Jėzaus šeima“. Kontempliuodamas šiuos evangelinius įvykius jis darė Bažnyčios socialiniam mokymui reikšmingą išvadą, kad tokio solidarumo iššūkio akivaizdoje atsiduriame kiekvienas, kai Jėzus įžengia į mūsų gyvenimą, kai tampame krikščioniško tikėjimo išpažinėjais. „Tikėjimas mus suartina, tikėjimas mus daro kaimynais tarpusavyje, kaimynais kitiems, – sakė Šventasis Tėvas. – Tikėjimas pažadina mūsų solidarumą“. Taigi, solidarumas yra krikščioniška ir bendražmogiška vertybė, kurią įsisavinti privalo kiekvienas tikintysis, nes tikėjimas, kuris neskatina solidarumo, yra miręs tikėjimas, yra apgavystė.

Pasipriešinti skaldytojiškoms šėtono užmačioms

Toliau kalbėdamas popiežius Pranciškus pastebėjo, jog kai kurie gali sakyti, kad yra tikintieji katalikai, nes kiekvieną sekmadienį dalyvauja šv. Mišiose. Tai žinoma gerai, bet ar žino, kokia situacija yra vargšų gyvenamuose kvartaluose, panašiuose į Banjadą, ar yra ten apsilankę, suteikę pagalbą, paliudiję praktinį solidarumą? „Nesvarbu, kaip dažnai dalyvauji sekmadienio šv. Mišiose, bet jeigu tavo širdis uždara kitiems, jeigu nesidomi, kaip gyvena tautos žmonės, jeigu ignoruoji jų vargus, tada tavo tikėjimas yra silpnas, nesveikas ar iš viso miręs, – svarią ir taiklią išvadą darė Šventasis Tėvas. – Nes tikėjimas be solidarumo – tikėjimas be Kristaus, tikėjimas be Dievo, be brolių ir seserų“. Kad aiškiau išreikštų minėtą mintį, popiežius Pranciškus pateikė ir tokią formuluotę: „Dievas – be tautos, tauta – be brolių ir seserų, be Jėzaus“. „Juk įsikūnijimu Dievas įžengė į žmonių gyvenimą, jų širdis, pasirinko būti jų bendrijoje, pasiuntė Sūnų, kad jiems neštų išganymą, juos išgelbėtų ir visokeriopai padėtų. Ir Jėzus su savuoju dievišku nuolankumu nedvejodamas save pažemino, aukodamasis iki gyvybės atidavimo, kryžiaus mirties už kiekvieną iš mūsų, išreikšdamas tobuliausią brolišką solidarumą, kuris ateina iš Jo meilės Tėvui ir meilės mums“. „Taigi visada reikia atsiminti, kad jeigu tikėjimas nerodo praktinio solidarumo ženklų, tai nėra Jėzaus tikėjimas“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Jis sakė, kad būtent tam ir norėjo atvykti į vargingąjį Banjadą, kad pasielgtų, kaip tie piemenys, atbėgę į Betliejų, norėjo būti tų žmonių kaimynu, palaiminti jų tikėjimą, jų rankas, jų bendruomenę. Tai – savotiška padėkos Dievui raiška, kad tikėjimas tapo viltimi, kuri skatina švelnią meilę.

„Tikėjimas, kurį Jėzus pažadina mumyse, yra tikėjimas, įgalintis jus svajoti apie ateitį ir darbuotis dėl jos čia ir dabar, – kalbėjo popiežius Pranciškus susitikimo dalyviams. – Todėl aš ir noriu paraginti jus toliau būti kaip tik tokio tikėjimo sklaida gatvėse ir alėjose! Tai – tikėjimas, kuris mus vienija solidarume, vienija mus su vyresniuoju Broliu Jėzumi ir mūsų Motina Švč. Mergele Marija“. Tokiame solidarumą reiškiančiame tikėjime dabar pirmiausia reikia rūpintis nelengvus išbandymus išgyvenančiais jaunais žmonėmis ir seneliais, pagelbėti jaunoms šeimoms ir toms, kurios išgyvena sunkią krizinę situaciją. Galingiausia žinia, kurią krikščionys dabar turi skelbti pasauliui, yra vienybė solidarume, „nes šėtonas nori, kad mes būtume žinomi tarpusavio vaidais, ir taip stengiasi mus suskaldyti ir nugalėti, pagrobti mūsų tikėjimą“. Solidarumas tarp brolių ir seserų yra tikėjimo gynimas ir plėtra, veiksmingas įnašas į naująją evangelizaciją. Baigdamas pokalbį Šventasis Tėvas sakė, kad meldžiasi Šventajai Šeimai, kad jos liudijimas ir pavyzdys būtų jų kelio šviesa ir padrąsinimas visų rūpesčių laikais ir kad suteiktų malonių, kurių visi kartu prašome. Būtent to, kad turėtume pakankamai budrių „Betliejaus piemenų“, kad turėtume kunigų ir vyskupų, kurie lydėtų, padėtų ir drąsintų mūsų šeimas, gebėtų stiprinti tokį tikėjimą, kuris būtų išreikštas solidarumu, tikėjimu, kuris niekada nebūtų nugalėtas. Kartu su visais susirinkusiais sukalbėjęs „Tėve mūsų“ maldą ir prieš suteikdamas apaštalinį palaiminimą popiežius Pranciškus dar kartą linkėjo: „Vieningai ženkite į priekį ir neleiskite, kad velnias mus padalintų“.

Išgelbėto jėzuito liudijimas

Asunsjono priemiesčio Banjado varguomenę sielovadiškai globoja tėvai jėzuitai, tarp kurių yra ir vyresnio amžiaus kunigas Chozė Luizas Karavijasas (Josė Luis Caravias), kuris žiniasklaidai papasakojo istoriją, kaip jo gyvybę 8-ajame dešimtmetyje išgelbėjo tuometinis Argentinos jėzuitų provincijolas tėvas Chorchė Marijus Bergoljas (Jorge Mario Bergoglio), dabartinis popiežius Pranciškus. Iš Andalūzijos provincijos Ispanijoje kilęs jėzuitas kunigas pasakojo, kad į Lotynų Ameriką jis atvyko kaip savanoris ir kaip misionierius darbavosi tarp vietinių neturtingų valstiečių (campesinos) ir pats užsiėmė žemdirbyste. Rūpindamasis vargšų teisėmis įstojo į Agrarinę krikščionių lygą. Tai labai nepatiko Paragvajų nuo 1954 metų perversmo kelis dešimtmečius valdžiusio generolo Alfredo Stresnerio (Alfredo Strossner) diktatūrai. 1972 metų gegužę dvasininką pagrobė diktatoriui ištikimų sukarintų būrių smogikai, kurie grasino susidoroti kaip ir su kitais kunigais žmogaus teisių gynėjais. Jam, kaip užsieniečiui, buvo liepta kuo greičiau išvykti iš šalies, todėl kunigas Ch. Karavijasas persikėlė į Čako regioną Argentinoje pasienyje su Paragvajumi ir darbavosi tarp medkirčių,gerai mokėdamas labiausiai paplitusią indėnų guaramų kalbą.

Vėliau persikėlė į Buenos Aires. Tuometinis provincijolas tėvas Ch. Bergoljas jam suteikė galimybę apsistoti San Migelio jėzuitų kolegijoje ir sielovadiškai aptarnauti vargingiausius Argentinos sostinės kvartalus. Tuomet ir Argentiną po 1976 metais įvykusio karinio perversmo valdė generolų diktatūra, o jos saugumo policija kartu su ištikimais smogikais stengdavosi „antikomunistinės kovos“ pretekstu susidoroti su kovotojais už demokratiją ir socialinį teisingumą. Tarp aukų buvo dvasininkų, o pagrobtieji ir nužudytieji buvo įvardijami kaip „derapare cėdos“ (be pėdsako eliminuoti asmenys). Kunigą Ch. Karavijasą bandyta suimti ir įkalinti, tačiau po išankstinių tėvo Ch. Bergoljo perspėjimų ir tarpininkavimo, pavyko saugiai išvykti į gimtąją Ispaniją, todėl jis dėkingas Popiežiui už faktinį gyvybės išgelbėjimą. Dabar tėvas Ch. Karavijasas yra sugrįžęs į demokratizuotą Paragvajų ir gyvena tarp Asunsjono varguomenės savo kunigiškoje tarnystėje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija