Interpretacijos kentėjimų akivaizdoje

Apie padėties Ukrainoje minėjimą Havanos deklaracijoje

Šventasis Tėvas ir Maskvos patriarchas apsikeičia dovanomis

Popiežius Pranciškus ir Ukrainos Rytų katalikų didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas

Popiežiaus Pranciškaus ir Maskvos patriarcho Kirilo susitikimas. Dešinėje – Maskvos patriarchato užsienio santykių departamento vadovas metropolitas Ilarionas

Vatikano delegacija Kubos sostinės Havanos stačiatikių pamaldose. Tarp tikinčiųjų – daugiausia kubiečių ir rusų mišrių santuokų vaikai T. Igorio Palkino (patriarchia.ru) nuotraukos

Popiežiaus Pranciškaus ir Maskvos patriarcho Kirilo susitikimas Kubos sostinėje Havanoje bei jų pasirašyta bendra deklaracija susilaukė prieštaringų komentarų Ukrainoje. Šventajam Tėvui grįžtant iš apaštalinės kelionės Meksikoje vasario 18 dieną lėktuve surengtoje spaudos konferencijoje Prancūzijos žinių agentūros AEP korespondentas jam uždavė tokį klausimą: „Susitikimas su Rusijos stačiatikių patriarchu Kirilu ir bendros deklaracijos pasirašymas visame pasaulyje buvo priimtas kaip istorinis žingsnis. Tačiau dabar Ukrainoje Rytų apeigų katalikai jaučiasi išduoti ir jie kalba apie tą (deklaraciją) politinį dokumentą, kuris remia Rusijos politiką. Toje srityje įsivyravo tikras žodžių karas“. Prieš išsamiau pristatant popiežiaus atsakymą į šį prancūzų žurnalisto Žano Lui de la Veserio (Jean Louis de la Vaisserie) pastebėjimą dėl kritiškos ukrainiečių Rytų katalikų didžiojo arkivyskupo Sviatoslavo Ševčiuko nuomonės, verta apžvelgti kai kuriuos to „žodžių karo“ bruožus tiek Ukrainos, tiek ir Rusijos pusėje.

Mindaugas Buika

Lvovo pseudosinodo pasekmės

Priešprieša tarp Ukrainos Rytų apeigų katalikų ir  Maskvos patriarchato buvo akivaizdi dar prieš vasario 12 dieną Havanoje įvykusį istorinį Bažnyčių „viršūnių“ susitikimą. Pranešdamas apie jo rengimo aplinkybes bei neutralios vietos parinkimo priežastis, Maskvos patriarcho ryšių su užsieniu departamento vadovas metropolitas Ilarijonas sakė, kad Europoje negalima buvo susitikti dėl to, kad šis žemynas yra paženklintas katalikų ir stačiatikių konflikto. Jis ypač nurodė Rusijos Stačiatikių Bažnyčios nusistatymą, kad, neva, iki šiol neišspręsta Ukrainos Rytų apeigų katalikų Bažnyčios problema arba vadinamoji „unija“, kuri yra didžiausia kliūtis Romos ir Maskvos susitaikymui. Kalbama apie sudėtingą ukrainiečių katalikų istoriją, kurioje vienybė su Roma, kuri yra tapusi ukrainiečių tautos tapatumo bei laisvės siekio ženklu, ne kartą buvo bandoma panaikinti ar sukompromituoti. Ukrainos Rytų apeigų Katalikų Bažnyčia susikūrė po to, kai tuometinis Kijevo stačiatikių metropolitas Michailas (Rohoza) ir dauguma jo Bažnyčios vyskupų nusprendė susijungti su Katalikų Bažnyčia, 1596 metais sudarydami Lietuvos Brastos (Bresto) uniją, pagal kurią, būdami vienybėje su Roma, pasiliko savo bizantiškąją liturgiją. Tuomet, Ukrainai, esančiai Lietuvos ir Lenkijos valstybės (LLV) sudėtyje, šios Bažnyčios veikimas buvo daugiau ar mažiau normalus, tačiau po LLV padalinimo XVIII amžiaus pabaigoje, ypač carinėje Rusijoje, buvo bandoma ją „susigrąžinti“ į Maskvos patriarchatą, taikant diskriminacijos formas. Paskutinis toks bandymas įvyko 1946 metais, kai Stalino nurodymu sovietų saugumo policija NKVD (KGB) surengė Lvovo pseudosinodą, kuriame tariamai Rytų apeigų katalikų Bažnyčia susinaikino įsijungdama į Rusijos Stačiatikių Bažnyčią, tuomet aktyviai bendradarbiavusią su režimu. Tame Lvovo pseudosinode nedalyvavo nė vienas ukrainiečių katalikų vyskupas, nes jie sovietų buvo nužudyti arba ištremti į Sibirą. Visą tolesnį sovietinį laikotarpį Ukrainos Rytų apeigų katalikų Bažnyčia su 5 milijonais narių buvo didžiausia pasaulyje pogrindyje veikianti tikinčiųjų bendruomenė.

Tik 1989 metų pabaigoje po popiežiaus Jono Pauliaus II ir Michailo Gorbačiovo susitarimo Ukrainos Rytų apeigų katalikų Bažnyčia atgavo laisvę, susigrąžino Maskvos patriarchatui stalinistų perduotas šventoves ir kitą turtą ir vykdė sparčią pažangą savo bažnytiniame gyvenime. Šios permainos ir teisingumo atstatymas Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovybės buvo įvardinta kaip jos vyskupijų Vakarų Ukrainoje užgrobimas ir ekumeninių santykių su Roma įšaldymas. Tai, kad ši problema, Maskvos nuomone, iki šiol neišspręsta, patvirtino ir metropolitas Ilarijonas vasario 5 dieną surengtoje spaudos konferencijoje. Jis dar apkaltino Ukrainos Rytų apeigų katalikų Bažnyčią, kad ji, neva, neteisėtai savo centrą perkėlė (faktiškai sugrąžino) iš Lvovo į sostinę Kijevą, kad savo misijų veiklą plėtoja Ukrainos rytinėse ir pietinėse teritorijose, kurios yra „stačiatikių žemės“ ir kad nori gauti iš Romos patriarchato statusą, kurį turi dauguma kitų Rytų apeigų katalikų Bažnyčių. Metropolitas Ilarijonas priekaištavo ukrainiečiams katalikams, kad jie bendrauja su „schizmatikais“ – nepriklausoma Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia, kuri atskilo nuo Maskvos patriarchato, paskelbus nepriklausomą Ukrainos valstybę 1991 metais. Be abejonės, neapseita ir be kaltinimų „rusofobija“. Tai turbūt reikia suprasti kaip Maidano atneštų permainų palaikymą siekiant integruotis į Europą bei dabartinės šalies vyriausybės siekį atstatyti šalies teritorinį vientisumą po Rusijos remiamų separatistų veiksmų. Kitą dieną, vasario 6-ąją, savo pareiškime žiniasklaidai Ukrainos Rytų apeigų katalikų Bažnyčios didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas pastebėjo, kad Maskvos patriarchato kaltinimai ir teiginys, kad „unija“ yra svarbiausia kliūtis ekumeniniam dialogui, nėra nauji,. Jis priminė, kad susitikimas Havanoje vyksta Lvovo pseudosinodo 70-mečio minėjimo išvakarėse, ir apgailestavo, kad šio smurtinio Rytų apeigų katalikų Bažnyčios likvidavimo fakto Maskvos patriarchatas iki šiol nepasmerkė. Reikšdamas viltį, kad Romos popiežiaus ir Maskvos patriarcho susitikimas „sukurs naują kontekstą judėjimui link istorinio teisingumo“, arkivyskupas S. Ševčiukas pripažino sąžiningo ir atviro dialogo poreikį.

Istorinis unijos vertinimas

Arkivyskupas S. Ševčiukas sakė, jog Havanoje neišvengiamai turėjo būti kalbama apie susidariusią padėtį Ukrainoje, ir linkėjo, kad popiežius Pranciškus, kuris visada gina nuskriaustuosius, „taps balsu ukrainiečių, kovojančių už savo šalies vienybę ir vientisumą“ ir meldė Dievo, kad patriarchas Kirilas turėtų įtakos savo Bažnyčios tikintiesiems ir vyriausybei, „kad greičiau būtų nutraukta Rusijos agresija ir įsitvirtintų teisinga taika“. Kaip jau rašyta „XXI amžiuje“ (2016, nr. 7) publikuotoje popiežiaus Pranciškaus ir Maskvos patriarcho pasirašytos Havanos deklaracijos apžvalgoje, tik trys to dokumento punktai iš 30 yra skirti Ukrainai. Viename iš jų reiškiant viltį dėl ekumeninio stačiatikių ir Rytų apeigų katalikų susitaikymo primenamas Tarptautinės katalikų ir stačiatikių komisijos 1993 metų sprendimas, vadinamoji Balamando deklaracija, kurioje pabrėžiama, jog istorinis unijos procesas dabar nėra tinkamas krikščionių vienybės siekimui. Tačiau tame dokumente pripažinta, kad tos bažnytinės bendruomenės, kurios sudarė vienybę su Roma praeityje, taigi ir Ukrainos Rytų apeigų katalikų Bažnyčia, turi teisę egzistuoti. Ir reikia daryti viską, kas būtina tų Bažnyčių tikinčiųjų dvasinių poreikių patenkinimui taikiai sugyvenant su savo kaimynais. Patvirtinę šią nuostatą dėl stačiatikių ir Rytų apeigų katalikų susitaikymo bei darnaus sambūvio abipusiškai priimtinu būdu, popiežius Pranciškus ir patriarchas Kirilas jau Havanoje pasirašytoje deklaracijoje reiškia viltį ir dėl pačių atsiskyrusių stačiatikių Ukrainoje sugrįžimo į vienybę laikantis esamų kanoninių normų. Jie linki, kad „visi stačiatikiai krikščionys Ukrainoje (jie dabar pasidalinę maždaug per pusę tarp Maskvos ir Kijevo patriarchatų) gyventų taikoje ir darnoje ir kad katalikų bendruomenės prie to susitaikymo prisidėtų, taip realizuojant tikrą krikščionišką brolybę. Pagaliau, palietus karinį konfliktą Ukrainoje su apgailestavimu pripažįstama, kad dėl jo kilo priešiškumas, gili ekonominė ir humanitarinė krizė, žuvo daugybė žmonių. Romos popiežius ir Maskvos patriarchas paragino visas dalyvaujančias puses parodyti išmintį, solidarumą bei pastangas taikos atstatymui. „Mes kviečiame savo Bažnyčias Ukrainoje darbuotis dėl visuomenės darnos, susilaikyti nuo dalyvavimo konfrontacijoje ir neremti jokios tolesnės konflikto eigos“, – tvirtinama Havanoje pasirašytoje deklaracijoje.

Jau po popiežiaus Pranciškaus ir patriarcho Kirilo susitikimo ir Havanos deklaracijos paskelbimo tai komentuodamas žiniasklaidai duotame interviu arkivyskupas S. Ševčiukas su išankstiniu nusistatymu pastebėjo, kad tradiciškai sakoma, jog, „kada Vatikanas ir Maskva organizuoja susitikimus ir pasirašo bendrus dokumentus, sunku laukti ko nors gero“. Jis pripažino, kad iš abiejų Havanos deklaracijos signatarų pasisakymų, vos tik ją pasirašius, matyti, kad jie tarsi turi skirtingą to įvykio ir dokumento supratimą. Šventasis Tėvas tai priėmė kaip dvasinę apraišką ir Šventosios Dvasios veikimą, o Maskvos patriarchas pirmiausia pabrėžė rūpinimąsi „pasaulio likimu“ – visuomeniniais ar net politiniais reikalais. Vertindamas patį deklaracijos tekstą ukrainiečių katalikų ganytojas sakė, kad iš principo jis yra teigiamas, ypač kalbant apie bendruosius katalikų ir stačiatikių ekumeninio bendradarbiavimo perspektyvų klausimus. „Tačiau dėl nuostatų, susijusių su Ukraina ir konkrečiai su Ukrainos Rytų apeigų katalikų Bažnyčia, dokumentas iškelia daugiau klausimų, nei duoda atsakymų“. Arkivyskupas S. Ševčiukas, pastebėjo, kad rengiant deklaraciją iš Katalikų Bažnyčios pusės dalyvavusi Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba, matyt, nebuvo pakankamai kompetentinga kai kuriais tarptautinės politikos klausimais. Pavyzdžiui, joje nebuvo eksperto Rusijos agresijos Ukrainoje klausimu, ir tuo pasinaudojo Maskvos patriarchato užsienio santykių departamentas, neva primesdamas savo požiūrį. Ukriniečių katalikų ganytojas priminė, kad jis pats dar popiežiaus Benedikto XVI paskirtas į Popiežiškąją krikščionių vienybės tarybą, tačiau jo, kaip šios Vatikano dikasterijos nario, niekas nepakvietė pasidalinti nuomone rengiant tą deklaraciją. Jis pripažino, kad dokumente gana pagarbiai kalbama apie Ukrainos Rytų apeigų katalikų Bažnyčią, pripažįstant ją kaip ekumeninį subjektą tarpbažnytiniuose katalikų ir stačiatikių santykiuose. Taigi, Maskvos patriarchas tarsi daugiau nebesipriešina Ukrainos Rytų apeigų Katalikų Bažnyčios teisei egzistuoti, nors anksčiau, vadovaujantis 1993 metų Balamando deklaracija, jis reikalaudavo, kad Vatikanas uždraustų ar bent apribotų ukrainiečių unitų veikimą.

Buvimas savo žmonių pusėje

Arkivyskupas S. Ševčiukas išreiškė viltį, kad po tokio Maskvos patriarchato nuostatų pasikeitimo dėl Ukrainos Rytų apeigų katalikų Bažnyčios (nors ar gali viena Bažnyčia spręsti apie kitos Bažnyčios egzistavimo teisę?) gal mažiau bus priekaištų dėl jos veikimo vadinamoje Stačiatikių Bažnyčios „kanoninėje teritorijoje“. Tai svarbu Rusijos Federacijai, kurioje gyvena milijonai ukrainiečių ir, pavyzdžiui, kalbant apie aneksuotą Krymą, kuriame po 2014 metų okupacijos Rytų apeigų katalikų bažnytinės struktūros praktiškai buvo likviduotos.

Taigi, iš esmės Havanos susitikime paskelbtos deklaracijos tekste pateiktas pripažinimas, kad „stačiatikiams ir rytų katalikams reikia susitaikyti abipusiškai priimtinomis sambūvio formomis“ yra padrąsinantis, sakė arkivyskupas S. Ševčiukas. Didžiausią susirūpinimą, anot jo, kelia dokumento punktas, kuriame kalbama apie Ukrainoje vykstantį karinį konfliktą. Jame Ukrainos Bažnyčios raginamos darbuotis dėl socialinės darnos, susilaikyti nuo dalyvavimo konfrontacijoje, nepalaikyti tolesnės konflikto eigos. Bet kadangi pats Maskvos patriarchatas atkakliai atsisako pripažinti savo dalyvavimą tose kovose atvirai palaikydamas Rusijos agresiją, tai patriarcho Kirilo kartu su popiežiumi Pranciškumi pasirašyta deklaracija tarsi apeliuoja tik į Rytų apeigų katalikų Bažnyčią. Arkivyskupas S. Ševčiukas pabrėžė, kad jam abejonių kelia kovų Ukrainoje, kaip „pilietinio konflikto“, įvardijimas, nes tai gali reikšti atsisakymą pripažinti išorės agresijos prieš kaimyninę šalį faktą. Juk visame pasaulyje aiškiai patvirtintas Rusijos karių buvimas Ukrainos žemėje, masyvus ginkluotės tiekimas separatistams ir pan. O juk kaip tik tokio pripažinimo ukrainiečiai ir laukė iš Havanoje paskelbtos deklaracijos signatarų. Tai būtų reiškę tikrą solidarumą su kenčiančia tauta ir aktyvų siekį atstatyti taiką. Rytų katalikų ganytojas aiškino, kad Ukrainos Bažnyčios (tiek katalikai, tiek ir stačiatikiai) niekada nepalaikė karo ir siekia atstatyti taiką. Nors Maskvos patriarchatas nuolat kaltina „unitus ir schizmatikus“, neva, dalyvavimu karo veiksmuose Rytų Ukrainoje, o jų pilietinę poziciją, paremtą Bažnyčios socialiniu mokymu, priima tarsi vienos iš kariaujančių pusių (Ukrainos vyriausybės) palaikymą.

„Šiuo atžvilgiu aš noriu pareikšti, kad Ukrainos Rytų apeigų katalikų Bažnyčia niekada nepalaikė ir neskatino karo, bet visada rėmė Ukrainos žmones, – sakė arkivyskupas S. Ševčiukas. – Mes niekada nebuvome agresoriaus pusėje ir visada likome su savo žmonėmis, kai jie buvo Maidane, kai jie buvo žudomi „rusiškojo pasaulio“ skleidėjų“. Katalikų kunigai niekada neėmė į rankas ginklų ir protestavo, kai tai darė kita pusė. „Mūsų kapelionai, kaip taikos statytojai, kenčia šaltį su kariais fronto linijose, ant rankų iš mūšio lauko išnešdami sužeistuosius, nušluostydami ašaras žuvusių vaikų gedinčioms motinoms“, – kalbėjo ganytojas. Jis tvirtino, kad „dabarties išbandymų sąlygomis ukrainiečių tauta teisėtai laukia pagalbos ir dvasinės globos pirmiausia iš savo Bažnyčios, todėl būtent pastoracinė sąžinė skatina mus būti tautos balsu ir žadinti globojamos krikščionių bendruomenės sąžinę“, nors kai kurių Bažnyčių vadovai gali ir neatsiliepti į šį šauksmą. Paklaustas, ar tai, kad minėtas abejones keliantį dokumentą pasirašius apaštalo šv. Petro įpėdiniui nebus pakenkta Ukrainos Rytų apeigų katalikų Bažnyčios vienybei su Roma, arkivyskupas S. Ševčiukas pripažino, kad nepasitenkinimas tarp sąmoningų Ukrainos piliečių tikrai yra didelis. Jį pasiekė daug skambučių ir žinių iš kitų šaltinių, kuriuose buvo teigiama, kad, neva, Vatikanas išdavė Ukrainą, netiesiogiai parėmė Rusijos agresiją. Tačiau, suprantant tuos jausmus, tikintieji neturėtų perdėtai dramatizuoti deklaracijos svarbos Bažnyčios gyvenimui. „Mes esame patyrę žymiai daugiau skausmo nei tas pareiškimas, ištversime ir šį“, – tikino ganytojas. Jis priminė, kad Ukrainos Rytų apeigų katalikų bendrystė su Šventuoju Tėvu yra ne politinė sutartis ar diplomatinis kompromisas, bet tikėjimo pasekmė. Ši vienybė su Apaštalų Sostu dar labiau buvo sutvirtinta XX amžiaus kankinių ir išpažinėjų krauju, todėl minint liūdnąsias 70-ąsias Lvovo pseudosinodo metines, reikia semtis jėgų iš to herojiško liudijimo ir aukos.

Broliška bendrystė ir supratimas

Ukrainos Rytų apeigų katalikų Bažnyčios vadovo vertinimus savaip komentavo Maskvos patriarchato užsienio santykių departamento pirmininkas metropolitas Ilarijonas, kuris apkaltino arkivyskupą S. Ševčiuką tarpbažnytinių santykių politizavimu. Anot metropolito Ilarijono, Havanoje paskelbta deklaracija stengtasi iškelti ekumeninės sąveikos galimybę, kad, susilaikant nuo kivirčų, būtų atvertas kelias į brolišką bendrystę. Tačiau ukrainiečiams katalikams, kurie, neva, nenori išgirsti ne tik Maskvos patriarcho, bet ir savo Popiežiaus balso, „matyt, viso to nereikia. Jų retorika lieka agresyvi, priešiška, atpalaiduota ir aiškiai kontrastiška deklaracijos turiniui, jame išreikštai pastoracinei žiniai ir susitaikymo dvasiai“, – sakė Maskvos patriarchato atstovas Rusijos žinių agentūros „Interfax“ perduotame pranešime. Tuo tarpu popiežius Pranciškus, kuris jau anksčiau yra nurodęs, kad Havanoje pasirašytas dokumentas nėra teologinis, bet ir ne politinis, o daugiau pastoracinė dviejų Bažnyčios vadovų nuomonė, todėl galimos įvairios interpretacijos, tas pačias nuostatas patvirtino ir lėktuvo skrydyje iš Meksikos į Romą vykusioje spaudos konferencijoje. Atsakydamas į minėtą prancūzų žurnalisto klausimą Šventasis Tėvas aiškino, kad arkivyskupą S. Ševčiuką gerai pažįsta dar iš bendros tarnystės Argentinos sostinėje Buenos Airėse, kur ukrainiečių katalikų hierarchas dirbo išeivių sielovadoje iki išrinkimo didžiuoju Ukrainos Rytų apeigų katalikų Bažnyčios arkivyskupu 2012 metais. Prieš sugrįždamas į tėvynę Ukrainą jis tuometiniam Buenos Airių kardinolui Chorchei Marijui Bergoljui (Jorge Mario Bergoglio) – dabartiniam popiežiui Pranciškui – padovanojo Dievo Motinos ikoną, kurią Šventasis Tėvas iki šiol laiko ant savo darbo stalo. Kalbėdamas apie arkivyskupo S. Ševčiuko išsakytą kritiką tai Havanos deklaracijos daliai, kurioje kalbama apie karą Ukrainoje ir ypač, kad kai kurie ukrainiečiai dėl to dokumento jaučiasi nepatenkinti ar net išduoti, popiežius Pranciškus pripažino, kad tai jį „šiek tiek sujaudino“. Šventasis Tėvas sakė, kad apskritai jis patenkintas susitikimu su broliu Kirilu ir pasirašytu dokumentu, kuris yra geras ir skatina žengti į priekį ekumeninio bendradarbiavimo kelyje, o Ukrainos katalikų ganytojo pastabas reikia priimti kaip asmeninę nuomonę, kurią irgi galima suprasti toje šalyje vykstančių kovų kontekste. „Ukrainoje esant dabartinei karo situacijai daug kentėjimų ir daug interpretacijų“, popiežius Pranciškus priminė, kad jis daug kartų viešai išsakė savo artumą ukrainiečiams savo maldose ragindamas nutraukti kovas. Tą patį jis pabrėžė ir priėmęs abiejų šalių, Rusijos ir Ukrainos, prezidentus, laikydamasis Šventojo Sosto pozicijos, kad būtų įgyvendinti Minsko paliaubų susitarimai. Romos Bažnyčia į Ukrainą siunčia karitatyvinę pagalbą, taikdariškai ten veikia apaštališkasis nuncijus. Paklaustas, ar Havanos susitikime patriarchas Kirilas pakvietė apsilankyti Maskvoje, popiežius Pranciškus sakė, kad nenori atskleisti dvi valandas trukusio privataus pokalbio detalių, bet abu buvo patenkinti rezultatais. Galima pastebėti, kad patriarchas Kirilas nėra visiškai laisvas ir jaučia stiprų radikalių jėgų spaudimą savo Bažnyčioje.

© 2016 „XXI amžius“