„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2017 m. balandžio 21 d., Nr. 1 (62)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Kvietimas atsiversti iš Tre Fontano

Brunonas Kornačiolis

Karlas, Džianfrankas ir Isola

Grota Tre Fontane

Prieš 70 metų apsireikšdama Tre Fontane, Romos (Italija) priemiestyje, Dievo Motina pasakė, kad, jeigu bus bevaisis kvietimas atsiversti, tai tada iš rytų pusės ateis tauta, didžiai atitolusi nuo Dievo ir savo kelyje sunaikins švenčiausius dalykus.

Pirmą kartą Dievo Motina Brunonui Kornačioliui (Brunon Cornacchioli) apsireiškė 1947 metų balandžio 12 dieną Tre Fontane, Romos priemiestyje. B. Kornačiolis gavo žinios dovaną, kuria buvo įspėta Katalikų Bažnyčia. Jai grėsė demoralizacija, ateizmas, islamas. Iki pat mirties, 2001 metų, jį nuolat aplankydavo Dievo Motinos vizijos ir pranašystės. Jo užrašai liudija apie jau išsipildžiusias pranašystes. Tarp jų yra popiežiaus Pijaus XII mirtis ir kito popiežiaus – Pauliaus VI – išrinkimas 1963 metais, Jom Kipuro karas 1973 metais (Izraelio karas su Egipto ir Sirijos koalicija), Italijos premjero Aldo Moro pagrobimas ir nužudymas 1978 metais, pasikėsinimas į popiežių Joną Paulių II 1981 metais, Černobylio reaktoriaus sprogimas 1986 metais, bombos susprogdinimas 1993 metais Laterane, prieš Šv. Jono baziliką, teroristinės atakos prieš Pasaulio prekybos centrą 2001 metais. Yra dar daugybė pranašysčių, kurios laukia žmonijos, jeigu nebus atsivertimo.

Kas buvo Brunonas Kornačiolis?

Brunonas Kornačiolis gimė 1913 m. gegužės 9 d. Romoje, labai vargingoje šeimoje. Jo vaikystė buvo labai sunki, dažnai teko kęsti badą ir girto tėvo išpuolius. Vedė būdamas 23 metų. Tuo metu užmezgė ryšius su pogrindine Italijos komunistų partija. Netrukus po vedybų išvyko į Ispaniją, kad ten vykusiame pilietiniame kare galėtų kovoti komunistų pusėje. Per trejus metus buvo daug kruvinų įvykių. Ten susipažino su protestantų tikėjimo vokiečiu kareiviu, kuris nekentė Katalikų Bažnyčios. Brunonas noriai klausėsi jo tiesų apie Jėzaus Meilę ir pomirtinį gyvenimą, apie Eucharistijos ir išpažinties beprasmiškumą, kaip kunigų išgalvotą priemonę. Jis Katalikų Bažnyčią pavadino blogio šaltiniu, šėtono irštva. Brunonas, turėdamas menkai žinių apie Katalikų Bažnyčią, nuoširdžiai tikėjo vokiečių kareiviu. Nuo to laiko jo širdyje sudygo neapykantos sėkla Katalikų Bažnyčiai, Popiežiui ir dvasininkams. Būdamas Tolede jis nusipirko peilį, tvirtai pasiryžęs nužudyti Popiežių. 1939 metų birželį grįžęs į Romą B. Kornačiolis savo namuose sunaikino visą religinę atributiką, kryžius ir šventųjų paveikslus. Nuolat lankėsi evangelikų  liuteronų pamaldose. Po kelerių metų perėjo į adventistų tikėjimą. Visada rodė neapykantą kunigams ir Katalikų Bažnyčiai.

Tre Fontanas

1947 m. balandžio 12 d., šeštadienį, B. Kornačiolis su trimis savo vaikučiais išsiruošė į didžiąją Tre Fontano grotą, esančią netoli Trapistų vienuolyno. Šioje vietoje 67 metais buvo nukirsdintas šv. apaštalas Petras, o po 250 metų, Dioklecijano valdymo laikotarpiu, 10 tūkstančių Romos kareivių mirė nukankinti už tikėjimą į Jėzų Kristų. Šioje vietoje Brunonas ruošėsi prakalbai, demaskuosiančiai katalikiškąjį mokslą apie Dievo Motiną. Jo vaikai – Džianfrankas, Isola ir Karlas – žaidė su kamuoliu. Berašydamas B. Kornačiolis pastebėjo, kad jo jauniausias sūnus Džianfrankas atsiklaupė ir pamaldžiai sudėjęs rankas vis kartojo: „Graži ponia, graži ponia“. Netrukus ir kiti jo vaikai, Isola bei Karlas, padarė tą patį – suklaupė ir tiesiog mechaniškai kartojo tuos pačius žodžius: „Graži ponia, graži ponia“. Toks vaizdas labai sunervino Brunoną. Jis bandė vaikus pakelti jėga, bet pastangos liko bevaisės. Vaikai stūksojo tarsi uola, tvirtai stovinti ant žemės. Vaikučių žvilgsniai buvo nukreipti į grotą, su jais nebuvo galima bendrauti. Kietai suspaustais kumščiais Brunonas ėmė rėkti grotos link: „Ar yra ten kas? Išeik, pasirodyk!“ Grotoje nieko nebuvo. Brunonas jau verkdamas vaikų prašė tuoj pat keltis, bet jie tarsi nieko negirdėjo. Ir tada B. Kornačiolį apniko baimės jausmas. Staiga intuityviai širdies gilumoje jis pradėjo maldauti Dievo pagalbos. Tada išvydo dvi baltas rankas, kurios pamažu tiesėsi link jo veido. Pirštai palietė akis ir jis pajuto nuo jų kažką nuimamą. Pats Brunonas puolė ant kelių, maldingai sudėjęs rankas ir ėmė karštai melstis. Tada jį aplankė toks didis džiaugsmas, kokio lig tol nebuvo patyręs. Staiga grotos tamsybėje sušvito mažytė švieselė, kuri vis didėjo ir ryškėjo. Iš šios šviesos išplaukė neapsakomo grožio Dievo Motinos figūra. Marija buvo baltu apsiaustu, atrodė apie 25 metų, 165 cm ūgio. Dešinėje rankoje laikė knygą, o kaire rodė prie kojų gulintį juodos gelumbės gabalą, primenantį sutaną, jo, grįžusio iš Ispanijos 1939 metais, suniokoto kryžiaus fragmentus. Dievo Motina pasakė jam, kad yra Apreiškimo Mergelė. Pokalbis su Ja vyko apie valandą. Su juo kalbėjo kaip karštai mylinti motina. Brunono vaikai matė Ją, bet nieko negirdėjo. Dievo Motina išreiškė troškimą, kad būtų garbinama kaip Apreiškimo Mergelė ir nepagydomųjų Motina. Supeikė Kornačiolį už ankstesnį Jos persekiojimą, priklausymą kito tikėjimo Bažnyčiai, su meile prašė grįžti į katalikų tikėjimą. Pažadėjo palaiminti ir pagydyti tuos, kurie su tikėjimu ateis į Apreiškimo grotą ir apsibarstys žemėmis iš šios vietos. Prašė nuoširdžiai ir kantriai melstis už netikinčiuosius. Pasibaigus Apsireiškimui, Brunonas su savo vaikais nuėjo į artimiausią bažnyčią Tre Fontane. Klūpodamas vaikučiams parodė tabernakulį ir pasakė: „Atmenate, kad jums sakiau, jog nėra Jėzaus eucharistinėje duonoje, bet dabar sakau: Jėzus iš tikrųjų yra joje“. Žinia apie šį Apsireiškimą pasklido žaibiškai. Adventistų pastorius ir jo aplinkos žmonės, kolegos iš komunistų partijos pradėjo neapkęsti ir persekioti B. Kornačiolį.

Tre Fontanas ir popiežiai

Turime priminti tai, kas įvyko 1987 m. balandžio 12 d. Tre Fontane. Taigi Luidžina Sinapi (Luigina Sinapi) kaip piligrimė tada buvo nuvykusi į trapistų vienuolyną Tre Fontane. Bevaikštinėdama eukaliptų giraitėje, moteris sustojo prie grotos. Tuo metu jai pasirodė Dievo Motina ir pasakė čia sugrįšianti po 10 metų. Ji pasinaudos žmogumi, kuris šiuo metu aršiai kovoja su Katalikų Bažnyčia ir ruošiasi nužudyti Popiežių. Marija jai liepė nueiti į Šv. Petro aikštę. Ten sutiks moterį, kuri ją nuves pas kardinolą Eugenijų Džovanį Pačelį (Eugenio Giovanni Pacelli), kad galėtų jam pranešti greit tapsiant Popiežiumi. L. Sinapi išpildė Dievo Motinos prašymą. 1939 m. kovo 2 d. kardinolas E. Pačelis tapo Popiežiumi. 1947 metais Pijus XII, sužinojęs apie apsireiškimus, panoro pats artimiau su tuo susipažinti. Tų pačių metų liepos 22 dieną Brunonas buvo pakviestas į asmeninę audenciją pas popiežių Pijų XII. Labai sujaudintas to susitikimo jis Šventajam Tėvui perdavė Dievo Motinos kreipimąsi. B. Kornačiolis kalbėjo, kad Mergelė Marija davė jam suprasti, jog Fatimos kreipimasis yra toliau vykdomas Tre Fontane.

1947 m. spalio 5 d., minint Dievo Motinos Rožinio šventę, Romoje pravesta didžiausia Bažnyčios istorijoje Rožinio procesija. Ji pajudėjo iš Šv. Petro aikštės ir nuvilnijo iki grotos Tre Fontane. Vežimas, traukiamas trijų porų baltų arklių, vežė nemažą Apreiškimo Mergelės statulą. Ją palaimino popiežius Pijus XII. Jis davė sutikimą garbinti šį kultą ir pavedė pranciškonams konventualams rūpintis piligrimais, atvykstančiais į apsireiškimo vietą.

Turėtume žinoti, kad ir Šventajam Tėvui Pijui XII kelis kartus buvo duota regėti ženklus iš dangaus. Skelbdamas dogmą apie Dievo Motinos dangun ėmimą Popiežius 1950 m. lapkričio 1 d. vaikščiodamas Vatikano parke regėjo saulės stebuklą (1950 m. spalio 30, 31 ir lapkričio 1–8 dienomis), labai panašų į 1917 metų spalio 13 dieną, įvykusį Fatimoje. B. Kornačiolis ne kartą viešėjo pas kitus popiežius: 1959 m. liepos 8 d. privačioje audiencijoje lankėsi pas Joną XXIII, 1973 m. spalio 17 d. buvo priimtas popiežiaus Pauliaus VI. Šventasis Jonas Paulius II privačioje audiencijoje irgi kalbėjosi su B. Kornačioliu. Šv. Jono Pauliaus II dėka 1994 m. kovo 17 d. kardinolo Kamilijaus Ruinio (Camilio Ruini) dekretu Apsireiškimo vietoje pradėta bažnyčios statyba. 1997 m. balandžio 2 d. popiežius Jonas Paulius II jau pastatytai bažnyčiai suteikė Šventosios Marijos Trečiojo Tūkstantmečio Tre Fontane titulą.

Stebuklingi atsivertimo ir pasveikimo ženklai

Pirmojo apsireiškimo metu Dievo Motina pasakė, kad Jos stebuklams paklus labiausiai užkietėję nuodėmingieji. Yra daugybė liudijimų apie atsivertimus ir išgijimus. Vienas iš atsivertusiųjų – garsus italų aktorius Karolis Kampaninis. 1948 metais jis atvyko į Apsireiškimo grotą Tre Fontane ir čia patyrė didelį stebuklą – atsivertimą. Tuoj pat apsilankė pas tėvą Pijų nuodėmių išpažinti. Nuodėmių išrišimui jam buvo paskirta piligriminė kelionė į Tre Fontaną. „Betgi aš ten buvau – ir kaip tik iš ten mane Dievo Motina siuntė pas Jus, tėve Pijau“. „Žinau apie tai, taigi keliauk Jai padėkoti“. Tre Fontane buvo tokia gausybė nepagydomų ligų išgijimo atvejų, kad 1947 metais teko sudaryti medikų komisiją tai įvertinti moksliniu pagrindu. Komisijai vadovavo dr. Albertas Alinėjus (Alberto Allinej), anksčiau atstovavęs tokiai pačiai komisijai tirti Lurdo stebuklams. Iš keleto šimtų pagijimo atvejų 1952 metais dr. A. Alinėjus tyrimams atrinko keturiolika pačių neįtikėtiniausių, moksliškai niekaip nepaaiškinamų atvejų.

1979 m. lapkričio 7 d. karštai besimelsdamas grotoje, B. Kornačiolis gavo ypatingą apreiškimą. Išgirdo tada, kad atsivertimas remiasi nuolankumu, visišku paklusnumu Dievui, apreiškimo tiesos įgyvendinimu, kantrumu persekiojimo ir niekinimo atveju, geru dvasiniu ir gyvu savo gyvenimo pavyzdžiu. Vėliau, 1980 m. balandžio 12 d., Marija pasakė, kad sukanka 33 metai nuo jos pirmo apsilankymo grotoje, ir pažadėjo daugybę malonių dvasiai ir kūnui visiems tiems, kurie su tikėjimu ir meile jos to prašys: „Tą dieną parodysiu didžius ženklus saulėje, kad tuo galėčiau netikinčius pakviesti gyvam tikėjimo stebuklui“. 1980 m. balandžio 12 d. prie grotos susirinko didžiulė minia žmonių. Prieš Eucharistiją Rožinio kalbėjimui vadovavo Brunonas. Šv. Mišių metu po „Tėve mūsų“ prasidėjo neįtikėtinas saulės stebuklas, trukęs pusę valandos, lygiai toks pat, kaip ir įvykęs 1917 m. spalio 13 d. Fatimoje. Saulė pradėjo sukiotis, ritinėtis, priartėdavo prie žemės, siuntė įvairių spalvų spindulius. Saulėje matėsi daugybė mums pažįstamų vaizdų: raidė „M“, kryžius, žvaigždėmis apjuosta širdis, Kristaus monograma IHS, pamaldžiai sudėtos rankos, Šventoji Šeimyna, Apreiškimo Mergelė. Visi šie ženklai ir stebuklai yra išskirtinis būdas, kuriuo Jėzus Kristus skatina atsiversti, išeiti iš nuodėmių žabangų. Kartu ragina priimti Jo besąlygišką, nesibaigiančią meilę ir atrasti kelią į Katalikų Bažnyčią. Pats B. Kornačiolis, skelbdamas katechezę, visada užduodavo tokį klausimą: „Kodėl man, išpažįstančiam protestantų tikėjimą, apsireiškė Dievo Motina ir prašė sugrįžti į šventąją Avidę? Taigi galėjo pasakyti likti pas adventistus, ten irgi mane pasieks išganymas“. Brunonas išaiškino, kad tik suvienijus visų religijų išpažinėjus vienoje katalikiškoje, apaštališkoje Bažnyčioje, sulauksime lauktojo išganymo. Jėzus sako mums: „Kas tiki mane, bus išganytas“, o ne tas, kas užsibūna savo religijoje. Vienintelis išganytojas mums yra Jėzus Kristus, kuris mus moko, atleidžia visas nuodėmes ir skiria save visą, įkūnytą šventoje Eucharistijoje, suteikiamoje Katalikų Bažnyčioje.

Kvietimas atsiversti

Visi kreipiniai, kuriuos Dievo Motina perdavė B. Kornačioliui, kruopščiai surašyti sąsiuvinyje. Tai – apsireiškimų tęsinys, pradedant 1830 metų Paryžių, La Saletą, Lurdą ir Fatimą. Savo apsireiškimuose Marija sielvartauja dėl nuvertinto tikėjimo, nuodėmingo gyvenimo, kuris veda nelaimių link. Toks gyvenimas neturi išganymo ateities. Meilingu ir rūpestingu žodžiu Marija prašė nebūti mirtinoje nuodėmėje, tik tučtuojau atlikti išpažintį. Kvietė sakydama: „Nenusidėkite, mano vaikai, nenusidėkite. Telkitės apie Jėzaus Širdį, Jo Motinos Marijos Širdį, ir būsite išlaisvinti iš slegiančių nuodėmių ir jus aplankys didis džiaugsmas. Dievas savo begaline meile atleidžia nuodėmes, tik tereikia ateiti pas Jėzų, jas išpažinti ir Atgailos sakramente pasižadėti daugiau nenusidėti bei pasitaisyti. Stebuklingasis Jėzus suteiks nuodėmių atleidimą ir išlaisvins iš šėtono žabangų“. Marija sakė: „Galvokite apie tikrąjį gyvenimą danguje, stenkitės tapti šventaisiais, kad mirties atveju galėtumėte pro siaurus vartus įžengti į amžinąjį gyvenimą danguje“.

Dievo Motina patikino, kad yra visada su mumis kaip gynėja nuo pragaro galybių. Velnias stengiasi daryti viską, kad tik juo būtų patikėta. Jis iškreipia Dievo atvaizdą, vadindamas blogį gėriu. Dievo Motina prašė nežiūrėti žeminančių spektaklių ir neskaityti netinkamų publikacijų, neatsiverti dvasios blogiui per okultistines praktikas, spiritizmą, amuletų nešiojimą, nesinaudoti burtininkų ir magų, įvairių esą gydančių žmonių paslaugomis. Marija kartu kreipėsi į dvasininkus: „Mokykite žmones išėjimo iš šio pasaulio tiesų: kas yra mirtis, Dievo teismas, pragaras ir dangus, amžinybė. Pragaras yra ta vieta, kurioje sau randa vietą atmetę Dievo gailestingumą“. Toliau Dievo Motina Marija sakė: „Savo motiniška širdimi stiprinu jūsų širdis ir teikiu drąsos. Pamažinsiu bausmę už nuodėmes ir apgydysiu jūsų žaizdas. Neapleiskite mano Eucharistinio sūnaus ir šildykite Jį savo meile. Jis laukia jūsų, kad galėtų pamaitinti. Maitinantis Juo ir gyvendami Jame turėsite amžinąjį gyvenimą. Nepamirškite Rožinio, kuris yra šventumo brandintojas. Kalbėdami „Sveika, Marija“, darykite tai su tikėjimu ir meile. Rožinis – vienas iš pagalbininkų, vedančių išganymo link. Tai yra didelė vertybė, kurią žmogus turėtų saugoti. Kalbėdamas Rožinį sustiprinsi savo tikėjimą ir kovoje su pragaro jėgomis tapsi nugalėtoju. Daug melskitės ir atgailaukite – toks būtų mano Sūnaus prašymas. Savyje nenešiokite neapykantos niekam, visada ir visiems atleiskite, neatsilyginkite už blogį blogiu. Atgaila, kurios prašo Jėzus, – artimo meilė, gero pavyzdžio parodymas. Melskitės, mano vaikai, malda yra žmogaus dvasia, kurios pagalba leidžiame Dievui veikti. „Sveika, Marija“, kurią kalbate su tikėjimu ir meile, turi auksinių strėlių galią, pasiekiančią pačią Jėzaus širdį“. Marija prašė melsti Šventosios Dvasios dovanų, nuolankumo kiekvieno širdyje.

Kartu Dievo Motina kreipėsi į dvasininkus, kad jie būtų gilaus tikėjimo žmonėmis, drąsiai skelbtų Evangeliją ir patys atsivertų tikėjimo tiesoms. Tik tada jie netaps blogiu tikintiesiems, neskatins atšalimo nuo Dievo. Savo kreipiniuose Marija akcentavo, kad dvasininkai turi turėti skaisčias širdis, būti švarios sielos pradininkais ir ją propaguoti. Jie turi būti stiprūs savo pašaukime, visa esybe siekti šventumo ir likti Popiežiaus, vyskupo ir kunigų vienybėje. „Būkite paklusnūs Popiežiui, atgailaukite skaisčia širdimi, nuolankia meile, daug melskitės ir tuo sumažinsite persekiojimus ir kančias. Viską nugalinti Dievo meilė atvers netikinčius ir sugrąžins juos į tikėjimo kelią. Gėris nugalės blogį, neapykanta netemdys meilės. Lieka tik vienas išganymo kelias ir jis yra Jėzus Kristus, Jo katalikiškoji, apaštališkoji Bažnyčia kartu su Romos popiežiumi, Jėzaus Kristaus patikėtiniu žemėje. (...) Be Katalikų Bažnyčios nėra tikros taikos, nėra meilės ir išganymo“. Vienas iš Dievo Motinos prašymų buvo tas, kad Tre Fontano vienuolynas taptų tikra nuodėmių atleidimo vieta, atitinkanti skaistyklą. Kiekvienas, kuris čia atliks išpažintį ir atgailaus, priims Šventąją Komuniją ir nuoširdžiai melsis, bus apvalytas nuo nuodėmių naštos, o Dievo Motina maldas nuneš Jėzui Kristui. Tik Jo galioje yra atleisti nuodėmingąjį nuo skaistyklos kančių.

Kun. Miečislavas Piotrovskis (Mieczysław Piotrowski) TChr

Šaltinis – Saverio Gaeta, Il Veggente, Il segreto delle Tre Fontane.
Iš žurnalo „Miłujcie się!“
(2016, nr. 5), leidžiamo lenkų kalba,
vertė Pranciška ABROMAVIČIŪTĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija