Sunkūs ligoniai turi teisę į globą

Mindaugas BUIKA

Pacientai, kurie yra nuolatinės vegetacinės būsenos, turi teisę į maitinimą iki natūralios mirties, net jeigu maistu ir skysčiais jie yra aprūpinami dirbtinėmis priemonėmis, patvirtino kovo 17-20 dienomis Vatikane vykusio tarptautinio kongreso „Gyvybę palaikantis gydymas ir vegetacinė būsena: mokslinė pažanga ir etinės dilemos“ dalyviai. Jei šiems ligoniams nebetaikomos būtinos gyvybei palaikyti priemonės, tai yra tolygu eutanazijai, pabrėžė kongreso dalyvius audiencijoje priėmęs popiežius Jonas Paulius II. Susitikime, kurį suorganizavo Popiežiškoji gyvybės akademija ir Pasaulinė katalikų medikų asociacijų federacija (FIAMC), dalyvavo daugiau nei 400 mokslininkų, teologų, slaugos ir etikos ekspertų iš 49 šalių.

Maitinimas yra privalomas dėl žmogaus asmens orumo

Vegetacinė paciento būsena yra sunkios nervų sistemos traumos arba įgimto neišsivystymo pasekmė, kai veikia tik pagrindinės nervų sistemos funkcijos, kurios palaiko gyvybę. Tuo tarpu sąmonė ir dauguma kitų funkcijų, kuriomis žmogus palaiko ryšį su aplinka, yra sutrikusios arba sunykusios. Tokios būklės žmonės kartais gali išgyventi ištisus dešimtmečius, tačiau pastaruoju metu vis dažniau, taupant lėšas ar artimųjų pageidavimu, jų maitinimas nutraukiamas, ir taip nutrūksta gyvybė. Tai artimas eutanazijai veiksmas. Dar reikėtų pastebėti, jog neretai „nuolatinės vegetacinės būklės“ diagnozė pasirodo netiksli ir po kiek laiko ligonis gali visiškai atsigauti, tad tuo labiau dirbtinis gyvybės nutraukimas nėra pateisinamas.

Žinomas ne vienas kovos už vegetacinės būsenos paciento gyvybę atvejis. Štai jau keturiolika metų JAV Floridos valstijoje dirbtinai maitinama komos apimta Terė Šindler Skiavo. Pernai Terės vyras per teismą – kategoriškai prieštaraujant jos tėvams – buvo pasiekęs, kad jo žmonai būtų nutrauktas maisto medžiagų tiekimas. Tik po aktyvių Bažnyčios protestų ir įsikišus pačiam Floridos gubernantoriui Džebui Bušui (JAV prezidento Džordžo Bušo jaunesniajam broliui), Terei nebuvo nutrauktas maitinimas ir jos gyvybė buvo išgelbėta.

Pristatydamas minėto kongreso programą kovo 16 dieną surengtoje spaudos konferencijoje, žymusis Vatikano bioetikos ekspertas, Popiežiškosios gyvybės akademijos viceprezidentas vyskupas Elijas Sgrečia pastebėjo, jog, matant prie komos apimto žmogaus venų, nosies ir pilvo prijungtus vamzdelius, daugeliui kyla mintis, kad toks maitinimas ir hidratacija yra tam tikra išimtinė gydymo forma. Tačiau iš tikrųjų „ši intervencija yra paprasčiausia globa, kuri yra privaloma iki natūralios mirties momento“, sakė vyskupas. Taip pat yra atmestina nuomonė, jog jei asmuo praranda galimybę naudotis savo jausmais ir protu, tai jis nustoja būti asmeniu ir todėl neva pateisinama galimybė nutraukti maitinimą, dėl ko ištinka mirtis.

Tačiau Katalikų Bažnyčios mokymas pabrėžia, jog kiek ilgai žmogiškoji būtis išlieka gyva, tiek žmogus yra asmuo ir turi teisę, kad juo būtų rūpinamasi. „Kiek asmenyje yra gyvybės, šis asmuo lieka egzistuoti visu savo orumu, nes jis turi sielą“, - aiškino vyskupas E.Sgrečia, kuris dirba Romos Švč. Širdies universiteto Bioetikos centro direktoriumi. Jis nurodė, kad suteikti maitinimą ir patenkinti skysčių poreikį vegetacinės būsenos pacientui privaloma tiek etiniu požiūriu, -taip galima išsaugoti žmogiškosios gyvybės gėrį, - tiek ir mediciniu požiūriu, nes esant dabartiniam moksliniam lygiui neįmanoma iš anksto žinoti, kada šis ligonis pagis.

Pagarbos gyvybei neturi nulemti jos „naudingumas“

Spaudos konferencijoje Vatikane dalyvavęs Pasaulinės katalikų medikų asociacijų federacijos pirmininkas dr. Džianluidžis Džiljis sakė, kad maitinimo nutraukimas pacientams, kurie neturi sąmonės ir neatsiliepia kalbinami, tačiau jiems tiesiogiai negresia mirtis, būtų jų „terapinis apleidimas“. Jis pažymėjo, kad nuolatinės vegetacinės būsenos diagnozė „neturi nieko bendra su smegenų mirtimi“. Iš tikrųjų, kaip rodo tyrimai ir praktika, tokių žmonių smegenys išlaiko tam tikrą aktyvumą ir šis aktyvumas sustiprėja reaguojant į sukeltą skausmą. „Mes negalime atmesti, kad jie tam tikru būdu jaučia skausmą, todėl negalime sakyti, kaip kai kurie bando tvirtinti, kad tie pacientai nekentėtų, sustabdžius aprūpinimą maistu ir skysčiais“, - sakė FIMC vadovas, kuris dirba Neurologijos skyriaus vadovu Udinės (Italija) Santa Maria de la Misericordia ligoninėje.

Taigi žmonės, esantys komos būsenos, negali būti priskirti nepagydomų ir mirštančių pacientų grupei, kuriems gali būti nutrauktas dirbtinis ir beprasmiškas gydymas. Mokslinė šių atvejų analizė parodė, kad diagnozės apie „nuolatinę vegetaciją“ paklaida gali siekti netgi 43 proc. ir kad po ilgus metus užtrukusios tokios nesąmoningos būsenos jie gali atsigauti ir pagyti. Kai kuriais atvejais deontologiniu požiūriu šie pacientai, pasmerkti mirčiai iš bado ir troškulio, buvo nepateisinamai klasifikuoti kaip žemesnio lygio nei kiti pacientai.

Daktaras Dž.Džiljis žurnalistams priminė, jog Katalikų Bažnyčios mokymas neįpareigoja nei gydytojų, nei nepagydomų pacientų naudoti „neproporcingas priemones“ gyvenimui prailginti. Tačiau ligonių, esančių vegetacinės būsenos, maitinimas ir hidratacija nėra gydymas, todėl tam naudojamos sudėtingos technologijos nelaikytinos „neproporcingomis priemonėmis“, o tik pacientų globa. Ir išvis neįmanoma sudaryti jokios apibendrintos kriterijų sistemos, kuri aiškiai nusakytų, kada gydymas yra „neproporcingas“. Sprendimas turi būti priimamas kiekvienu konkrečiu atveju, aptarus visas esamos padėties aplinkybes. Tad bendra nuostata turėtų būti tokia: visuomenė, nerodanti solidarumo silpniausiems žmonėms, rizikuoja nupulti į barbariškumą.

O juk dabar stiprėja spaudimas apleisti pacientus, kurių galimybė atsigauti yra maža. Daugelis medicininių sprendimų jau priklauso nuo tų asmenų, kurie suinteresuoti sumažinti gydymo išlaidas. Todėl kuo pacientai darosi silpnesni, tuo didesnė grėsmė, kad jiems bus taikoma eutanazija. Kai kuriose šalyse netgi siūloma, o gal ir praktikuojama, vadinamoji pasyvioji eutananzija esant stiprios beprotybės (demencijos) arba insulto atvejams. Daktaras Dž.Džiljis silpnų pacientų maitinimo nutraukimą pavadino „Trojos arkliu“ ir aktyviąja eutananzija, nes viskas grindžiama ta pačia „filosofija“: pagarbą žmogaus gyvybei lemia jos naudingumas, o ne asmens prigimtinis orumas.

„Visuomenė kategoriškai atmetė eutanaziją, kurią praktikavo nacizmas, o dabar vis labiau priima eutanaziją kaip išlaisvinimo iš skausmo, užuojautos priemonę ar tiesiog galimybę laisvai pasirinkti, - sakė dr. Dž.Džiljis. – Kiek aš gyvensiu, iš visų jėgų kovosiu su šia tendencija“. Juk taip gyvybę norima prilyginti „disponuojamam daiktui“, kurio nauda ir gerumas priklauso nuo esamos kokybės. Jeigu mes tai priimsime, tai turėsime priimti, kad „yra gyvybė, kuri neverta gyvenimo“, ir tada pradės veikti nuostata: „ar nebūtų geriau, greičiau ir labiau gailestinga ją užbaigti nuodų injekcija“. Toks yra naujasis barbariškumas, kuris vis labiau plinta šiuolaikinėje sekuliarizuotoje visuomenėje.

Popiežius perspėja dėl eutanazijos pavojaus

Savo kalboje tarptautinio kongreso „Gyvybę palaikantis gydymas ir vegetacinė būsena“ dalyviams popiežius Jonas Paulius II taip pat pabrėžė, kad „vegetacinės būsenos“ pacientai nepraranda savo orumo ir teisių, todėl maisto ir vandens suteikimo jiems nutraukimas reikštų eutanaziją. Pripažinęs, jog klinikinė situacija, kuri vadinama „vegetacine būsena“, su jos moksliniais, etiniais, socialiniais ir pastoraciniai aspektais reikalauja gilaus apmąstymo bei vaisingo tarpdisciplinio dialogo, Šventasis Tėvas nurodė, jog čia pirmiausia reikia vadovautis krikščioniška nuostata, kad „kiekvienos žmogiškosios būtybės vidinė vertė ir asmeninis orumas nesikeičia, nepriklausomai nuo jos gyvenimo sąlygų“.

Jis taip pat priminė medicininėje literatūroje pasirodančius pranešimus apie neretas diagnostikos klaidas, todėl mokslininkai ir medikai turi gerai suprasti, kad teisinga diagnozė reikalauja „ilgų ir rūpestingų stebėjimų specializuotuose centruose“. Be to, reikia atsiminti, kad apibrėžimą „vegetacinė būsena“ daugiau nulemia statistika paremtas sutartinis prognostinis vertinimas, kai ši būklė trunka ilgiau nei metus. Tuo tarpu yra gerai dokumentuoti nereti atvejai, kai pacientai bent iš dalies atsigauna po gerokai ilgesnio „vegetacinio“ laikotarpio. „Todėl mes galime teigti, kad medicinos mokslas iki šiol nėra pajėgus iš tikrųjų numatyti, kurie iš šiomis sąlygomis egzistuojančių pacientų atsigaus, o kurie ne“,- sakė Popiežius.

Esant tokioms sunkioms sąlygoms, kada iškyla abejonių dėl pačios „žmogiškumo kokybės“, ir buvo pasitelktas apibrėžimas „vegetacinė būklė“, tai yra vos gyva, betikslė egzistencija, kuri pati savaime kelia abejonių, nes sumenkina asmens orumą ir vertę. Kad ir kaip ten būtų, „žmogus, net ir labai sunkiai sergantis arba neįgalus vykdyti savo pagrindinių funkcijų, vis tiek visada lieka žmogumi ir niekada netampa „augalu“ arba „gyvuliu“. Todėl mūsų broliai ir seserys, netgi ir būdami „vegetacinės būsenos“, klinikinėmis sąlygomis išlaiko visą savo žmogišką orumą, - pabrėžė popiežius Jonas Paulius II. – Mylintis Dievo Tėvo žvilgsnis lieka nukreiptas į juos, pripažįstant juos savo sūnumis ir dukterimis, ypač reikalingais paramos“.

Todėl gydytojai, medicininės slaugos personalas, visuomenė ir Bažnyčia turi prisiimti „moralines pareigas šių asmenų atžvilgiu“, kaip to reikalauja profesinė etika ir krikščioniškasis solidarumas. Žmogus, apimtas vegetacinės būsenos nepriklausomai nuo jo galimybių atsigauti, „turi teisę į pagrindinę sveikatingumo globą (maitinimą, hidrataciją, prausimą ir valymą, šilumą ir t.t.) bei į prevenciją tų komplikakcijų, kurios susijusios su ilgu gulėjimu“, - aiškiai nurodo Šventasis Tėvas. Jis dar kartą pabrėžia, kad maisto ir vandens suteikimas netgi dirbtinėmis priemonėmis (prijungus vamzdelius) „visada lieka natūraliomis gyvybės palaikymo priemonėmis, o ne gydymo veiksmais“. Taigi jų suteikimas visada iš principo yra įprastas ir proporcingas bei moraliai privalus iki pačios gyvenimo pabaigos. Sąmoningas maitinimo nutraukimas, įvertinus galimybių atsigauti iš vegetacinės būsenos minimumą, reikštų paciento mirtį iš bado ir troškulio, tai yra tikrąją eutanaziją, žmogaus nužudymą.

Popiežius priminė savo enciklikoje „Evangelium Vitae“ pateiktą eutanazijos apibrėžimą, kuri savo esme suprantama kaip veiksmai arba jų atsisakymas savo prigimtimi ar intencija sąlygojant žmogaus mirtį, „siekiant pašalinti visus kentėjimus“. Toks aktas visada yra „sunkus Dievo įstatymo pažeidimas, nes jis yra sąmoningas ir moraliai nepriimtinas žmogiškojo asmens užmušimas“. Be to, negalima iš anksto spręsti, taip pat paliudija medicininiai tyrimai, kad maitinimo bei aprūpinimo vandeniu nutraukimas nesukelia ligotam žmogui naujų kančių, nors jis gestais ar per autonominės nervų sistemos reakciją ir negali to parodyti.

Svarbu padėti pacientų šeimoms

Pastaruoju metu paplitę svarstymai apie „gyvybės kokybę“, kuriuos diktuoja psichologiniai, socialiniai ir ekonominiai kriterijai, negali būti precedentu nepaisyti bendrų žmogiško orumo gynimo principų. „Visų pirma nėra įvertinama kaina, kuri nusvertų žmogaus gyvybės fundamentalų gėrį“ ir pareigą ją saugoti. Be to, taikant išorinius gyvenimo kokybės vertinimo kriterijus, kurie ilgainiui gali keistis, ateityje tikriausiai neišvengiamai vyks diskriminacija visuomeniniuose santykiuose bei bus praktikuojamas eugenikos principas, ką netiesiogiai jau kartais galima pastebėti ir dabar.

Taigi toliau turi galioti bendrasis principas, pagal kurį „žmogaus gyvybės vertė negali būti subordinuota kitų žmonių jokiam vertinimui apie jos kokybę“. Remiantis tuo, būtini pozityvūs veiksmai, nukreipti prieš spaudimą nutraukti vegetacinės būsenos pacientų maitinimą, kad jų gyvenimas būtų dirbtinai užbaigtas. Taip pat reikia suteikti visokekriopą paramą šeimoms, kurių mylimi ir artimi žmonės yra tokios sunkios klinikinės būklės, nurodė popiežius Jonas Paulius II: „jos negali būti paliktos vienišos su sunkia žmogiška, psichologine ir finansine našta“. Visuomenė turi sutelkti turimus resursus šiai paramai konkrečiomis iniciatyvomis, pavyzdžiui, per reabilitacines programas, specializuotą gydymą, savanorių lankymą ir pan.

Būtų dar didesnė tragedija, jeigu psichologinės ir moralinės įtampos sąlygomis iškiltų tokių nelaimėje atsidūrusių šeimų „suirimo“ pavojus. Todėl ir Bažnyčiai išlieka dvasinės ir pastoracinės paramos suteikimo uždavinys, kad šeimos neliktų izoliuotos, apimtos desperacijos bei nesutarimų ir joms būtų vėl parodyta tikroji žmogaus egzistencijos prasmė.

Drąsindamas šiuos bažnytinės ir medicininės paramos veiksmus, Popiežius aukštai įvertino profesionalus ir dvasininkus, „kurie kartais didelės aukos ir kasdienio atsidavimo kaina“ vykdo mokslinius ir sielovados uždavinius, kad būtų pagerintos diagnostinės, terapinės ir reabilitacinės galimybės pacientų, dėl savo neįgalumo „turinčių visiškai remtis tais, kurie jais rūpinasi ir jiems padeda“.

© 2004 "XXI amžius"