Svarstymai dėl kovos prieš AIDS metodų

Sveikinasi 16-osios Tarptautinės AIDS konferencijos Toronte dalyviai

JAV eksprezidentas Bilas Klintonas konferencijoje buvo ypač populiarus, nors reiškė abejotinos vertės nuostatas

Mindaugas BUIKA

Liūdna didžiosios nelaimės statistika

Rugpjūčio viduryje Kanados mieste Toronte vykusi 16-oji Tarptautinė AIDS konferencija paskatino katalikiškos žiniasklaidos apžvalgininkus, medicinos ekspertus, sielovadininkus bei socialinės paramos organizacijų atstovus apsvarstyti šios didžiosios šiandienos pasaulio nelaimės ištakas bei kovos su ja būdus. Naujausioje 2005 metų Jungtinių Tautų padalinio, skirto mobilizuoti globalinėms pastangoms, kad būtų sustabdyta AIDS epidemijos plėtra, ataskaitoje „AIDS Epidemic“ teigiama, jog šiuo metu pasaulyje yra daugiau kaip 40 milijonų asmenų, turinčių imunodeficito viruso ŽIV infekciją arba jau sergančių kol kas nepagydoma AIDS liga. Per vienerius metus į šios nelaimės „uždarą ratą“ buvo įtraukta apie 5,5 milijono žmonių ir daugiau kaip trys milijonai prarado savo gyvybes.

Kaip jau žinoma, ši nelaimė ypač skaudi pietinėje Afrikos dalyje: toje teritorijoje gyvena apie 10 procentų planetos gyventojų, tačiau ten užfiksuota beveik du trečdaliai (64 proc.) visų žinomų pasaulio ŽIV ir AIDS atvejų. Jeigu Europoje arba Šiaurės Amerikoje ši nelaimė labiausiai asocijuojasi su homoseksualais bei narkomanais, tai Afrikoje, į pietus nuo Sacharos, ji yra masiškai palietusi ištisas šeimas, ypač moteris ir vaikus. Toje pačioje ataskaitoje nurodoma, kad du milijonai afrikiečių vaikų, jaunesnių nei 15 metų amžiaus, turi ŽIV infekciją ir tai yra 90 proc. visų pasaulyje vaikų, gyvenančių su šiuo virusu. Taip pat pranešama, jog 75 proc. visų pasaulyje ŽIV užkrėstų moterų gyvena Afrikoje, kur jos sudaro daugumą (60 proc.) vietinių AIDS pacientų.

Pavojingą AIDS plėtrą pietinėje Afrikoje taip pat ženklina atskirų regiono šalių statistiniai duomenys. Štai Botsvanoje 2005 metais ŽIV buvo užkrėsti 24,5 proc. suaugusių gyventojų, tuo tarpu nėščių moterų šio imunodeficito viruso infekciją buvo patyrę net 38,5 proc. Tų pačių 2005 metų statistika byloja, kad Pietų Afrikos Respublikoje iš visų suaugusių vietos gyventojų ŽIV viruso paliesti buvo 18,8 proc., tuo tarpu tarp kūdikio laukiančių motinų, prenatalinių klinikų duomenimis, užkrėstų ŽIV buvo 29,5 proc. Ši krizinė situacija, kelianti grėsmę pačiai kai kurių tautų ir valstybių Afrikoje egzistencijai, taip pat ir katalikiškuose sluoksniuose atnaujino diskusiją dėl galimo kontraceptikų (prezervatyvų) naudojimo santuokiniame gyvenime, kai vienas iš sutuoktinių turi ŽIV infekciją.

Prieštaringos teologų diskusijos

Katalikiškasis mokymas dėl kontraceptikų naudojimo, kad būtų užkirstas kelias naujos gyvybės pradėjimui, gerai žinomas: Bažnyčia priešinasi bet kokių dirbtinės kontracepcijos priemonių naudojimui, – įskaitant prezervatyvus, nes kiekvienas santuokinis aktas turi būti atviras gyvybei, kaip to reikalauja žmogiškoji prigimtis. (Moraliniu atžvilgiu pateisinamas tik natūralus šeimos planavimas.) Apie šiuos santuokinio gyvenimo pagrindus kalbama popiežiaus Pijaus XI 1932 metų enciklikoje „Casti connubii“ bei popiežiaus Pauliaus VI 1968 metų enciklikoje „Humanae vitae“. Pažymėtina, jog čia kalbama apie seksualinius santykius būtent santuokoje, Bažnyčios dokumentuose nesvarstomi klausimai dėl kontraceptikų naudojimo nesantuokiniuose seksualiniuose santykiuose. Tai ir suprantama, nes moraliniu atžvilgiu tokie santykiai yra blogis ir jokiu atveju nėra priimtini.

Kaip pažymi Jungtinių Valstijų katalikų žinių agentūros CNS apžvalgininkas Maiklas Svenas, Bažnyčia kol kas nėra išsakiusi savo oficialios pozicijos dėl kontraceptikų (prezervatyvų) naudojimo pačioje santuokoje, siekiant užkirsti kelią ŽIV viruso perdavimui. (Enciklikų „Humanae vitae“ ir „Casti connubii“ rengimo metu apie imunodeficito fatališką AIDS ligą dar nebuvo žinoma.) Kaip tik šių metų pavasarį Vatikane buvo pranešta, kad Popiežiškosios sveikatos apsaugos sielovados tarybos pirmininkas kardinolas Chavjeras Losanas Baraganas buvo paprašytas organizuoti riboto pobūdžio teologines bei medicinines studijas dėl prezervatyvų leidžiamumo santuokoje, kad sustabdytų ŽIV sklaidą. Pats kardinolas Ch.Losanas balandžio mėnesį pranešė, kad šio tyrimo išvados neturės Bažnyčios magisteriumo statuso: jos bus tik informacinio pobūdžio ir galės būti naudojamos rengiant atitinkamus dokumentus, turinčius gauti Popiežiaus patvirtinimą.

Be abejonės, šiose teologinėse diskusijose kalbama apie nedarnaus santuokinio gyvenimo poras, kurių vienas iš sutuoktinių buvo užkrėstas ŽIV virusu dėl privalomos santuokinės ištikimybės nesilaikymo. Tačiau pastoraciniu atžvilgiu čia svarbu jau ne tai, kaip vienas iš santuokos partnerių gavo infekciją, bet ar Bažnyčia gali tokiai sutuoktinių porai leisti tarpusavio santykiuose naudoti kontraceptikus, kad kitas partneris būtų apsaugotas nuo mirtino AIDS pavojaus, ar tik raginti sutuoktinius visiškai susilaikyti nuo tolesnės seksualinės sueities. Vienų teologų įsitikinimu, čia turi galioti tas pats „santuokinės skaistybės“ principas, nes kiekvienu atveju kontraceptikų naudojimas būtų prieš prigimtinį Dievo įstatymą, tai yra neleistinas. Tačiau kitų manymu, ypač atsižvelgiant į dramatišką situaciją Afrikoje, reikia suvokti realią vedusių žmonių padėtį, kai visišką abstinenciją santuokoje faktiškai išlaikyti sunku. Kontraceptikų (prezervatyvų) naudojimu santuokiniame gyvenime, kai vienas iš sutuoktinių turi ŽIV infekciją, pirmiausia būtų siekiama išsaugoti kito santuokinio partnerio gyvybę, o ne užkirsti kelią naujos gyvybės galimam pradėjimui. Šiuo atžvilgiu galbūt moraliai teisingas poveikis – esamos gyvybės apsaugojimas – proporcingai nusveria moraliai neteisingą poveikį – sukliudymą naujos gyvybės galimam prasidėjimui.

Pragaištinga kontraceptikų kompanija

Žinoma, šie svarstymai neturi nieko bendra su populiaria sekuliaristų prielaida, kad visuotinis palaidumas su atsitiktiniais nesantuokiniais seksualiniais santykiais yra tapusi realaus gyvenimo norma, ir todėl žmones visiškai aprūpinti kontraceptikais AIDS problema bus išspręsta. Tokia pastarųjų keliolikos metų politika būtent Afrikoje patyrė visišką nesėkmę ir atvirkščiai – tose žemyno šalyse, kuriose valstybiniu mastu kovai su ŽIV ir AIDS skleidžiama ikisantuokinės seksualinės abstinencijos nuostata bei santuokinė partnerių ištikimybė visam gyvenimui, infekcijos ir susirgimo atvejų gerokai sumažėjo.

Aptardamas susidariusią padėtį JAV katalikų žurnalo „Crisis“ apžvalgininkas Šju Elinas Brauderis rašo, kad nuo 1989 metų iki šiol į pietinius Afrikos regionus buvo nusiųsta daugiau kaip keturi milijardai (!) prezervatyvų ir kaip tik tuo laikotarpiu ŽIV infekcija bei mirčių nuo AIDS skaičius išaugo iki epideminio lygmens. Š.Brauderis, remdamasis statistiniais duomenimis, daro išvadą, kad tose Afrikos šalyse, kuriose vidutiniškai vienam gyventojui išplatinta daugiausia prezervatyvų, patyrė didžiausią ŽIV infekcijos lygį. Štai Pietų Afrikos Respublikoje nuo 1994-ųjų iki 1998 metų vykdant nacionalinę kampaniją, nemokamai išplatintų „sargių“ per metus skaičius išaugo nuo šešių milijonų iki 198 milijonų. Tačiau 2005 metų statistika atskleidė, kad 1997-2002 metais mirčių nuo AIDS atvejų išaugo netgi 57 proc. Kaip pažymi darydamas išvadą žinomas AIDS fenomeno tyrinėtojas amerikietis Džozefas d’Agostinas, „pastarieji du dešimtmečiai pornografija paremto seksualinio švietimo ir gausus prezervatyvų platinimas šimtus milijonų jaunų afrikiečių per anksti nuvarė į kapus“.

Sėkmingas Ugandos pavyzdys

Visai priešingą kovos su AIDS kampaniją, paremtą krikščioniškais ikisantuokinio susilaikymo nuo seksualinių santykių ir tvirtos santuokinės ištikimybės principais, surengė Ugandos prezidento Joverio Musevenio vadovaujama vyriausybė. Šios politikos pasekmėje nuo 1991 iki 2002 metų ŽIV infekciją turinčių suaugusių ugandiečių dalis sumažėjo nuo 30 iki 8 proc., o tuo virusu apkrėstų nėščių moterų dalis sumažėjo nuo 21 iki 6 proc. Dalyvaudamas ankstesnėje 2004 metais Tailando sostinėje Bankoke vykusioje Tarptautinėje AIDS konferencijoje, prezidentas J.Musevenis sakė, kad prezervatyvų populiarinimo politika yra atsakinga už daugybės afrikiečių mirtį, nes skatino juos seksualiniam palaidumui ir klaidingam saugumo pojūčiui. Jo įsitikinimu, kovodama prieš AIDS visuomenė turi skatinti ištikimybę santuokoje, „santykius, grindžiamus meile ir pasitikėjimu, o ne patvirtinti nepasitikėjimą, kuris tampa įprastas prezervatyvo naudojimo atveju“.

Žinoma, toks priėjimas piktina tuos „kovotojus“ prieš AIDS, kurių veikimo ideologija remiasi principu „daugiau sekso ir daugiau prezervatyvų“. Būtent jie priešinasi tokiam jaunimo švietimui, kuris pabrėžia ikisantuokinio seksualinio susivaldymo svarbą. Jų teigimu, atidėliojimas vaikų „seksualinio debiuto“ mažina prezervatyvų naudojimą, tuo pačiu neva didina ŽIV infekcijos pavojų. Kaip tik šio argumento šalininkas, atrodo, yra ir dideliu kovotoju prieš AIDS save keliantis buvęs JAV prezidentas Bilas Klintonas, kuris išgarsėjo seksualiniu nesivaldymu prezidentavimo metais. Dalyvaudamas praėjusioje Toronto konferencijoje, jis delegatams aiškino, kad ikisantuokiniu susilaikymu paremtas auklėjimas vaikams yra pavojingas.

Abejonės dėl konferencijų naudingumo

Kanados gyvybės gynėjų žinių agentūros „Life Site News“ apžvalgininkė Hilary Vait pažymi, jog į Torontą susirinkusių 24 tūkstančiai delegatų kartu su AIDS nelaimės medicininių aspektų aptarimu bei antiretroviralinio gydymo galimybėmis taip pat išgirdo argumentus dėl prostitucijos legalizavimo bei narkotikų vartojimo skatinimo naudojant valdžios nustatytas ir išlaikomas injekcijos vietas. Pastaruoju metu tarp krikščionių kovotojų prieš AIDS didėja pesimizmas dėl tokių tarptautinių konferencijų naudingumo. Jos reikalingos daugiau pačiai „AIDS industrijai“, kuri suinteresuota ne tiek pačios epidemijos įveikimu, kiek jos stabilizavimu ir valdymu, nes iš to gauna didžiulį pelną.

„Tai daug milijardų dolerių pelną gaunanti industrija su farmacijos gigantėmis, prezervatyvų gamintojais, jų naudojimo aiškintojais ir platintojais (milijoninį atlyginimą gaunančiais), reklaminių agentūrų ir fondų vadovais“, – aiškino žinomiausias sėkmingos kovos prieš AIDS Ugandoje autoritetas Martinas Sempa, kuris atsisakė dalyvauti Toronto konferencijoje, nes nenorėjo „tuščiai leisti laiko“ ir pinigų ištaigingiems viešbučiams bei brangiems valgiams restoranuose. M.Sempos ir daugelio kitų ekspertų įsitikinimu, panašios konferencijos tik atitraukia dėmesį nuo realios padėties Afrikoje bei kitose AIDS sunkiai paveiktose pasaulio dalyse ir tampa priemone kairuoliškos, liberalios bei feministinės ideologijos plėtrai pasinaudojant turtingu filantropu gausiais įnašais. Čia netgi AIDS sirgdamas gali tapti „žvaigžde“, jeigu aktyviai reklamuosi jų abejotinas nuostatas.

„Mūsų programos tose konferencijose yra puolamos surogatinių žmogaus teisių grupių, kurios teigia, jog bandymas atitraukti žmones nuo seksualinio palaidumo yra jų teisių pažeidimas, – apgailestavo M.Sempa. – Toms grupėms žmogaus teisės reiškia prezervatyvus“. Jis taip pat pažymėjo, kad paaštrėjusi polemika dėl AIDS tampa patogia priemone politiniams išpuoliams. „Jeigu kam nepatinka Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas Bušas, gali kritikuoti jo vyriausybės finansiškai remiamą krikščionišką kovos su AIDS programą Afrikoje, grindžiamą seksualine abstinencija, – aiškino M.Sempa. – Jeigu nemėgsta Popiežiaus ar Katalikų Bažnyčios, gali kritikuoti jų mokymą dėl kontraceptikų pragaištingumo“. Bet tai nėra sprendimas sunkios AIDS krizės, palietusios visus šiandienos gyvenimo aspektus.

Popiežius Benediktas XVI ką tik pasibaigusio vizito Vokietijoj metu rugsėjo 11 dieną Miunchene aukotų šv. Mišių homilijoje priminęs, jog „visuomenės problemos neatskiriamos nuo Evangelijos“, AIDS atveju sakė, jog „kovoje su šia nelaime turi būti realiai atsižvelgta į jos dvasines priežastis“, kartu su meile rūpinantis visais pacientais.

© 2006 „XXI amžius“