|
Gyvybės stebuklas
Marytė GUSTAINIENĖ,
sociologijos magistrė
Žmogaus gyvybė yra stebuklas. Moters misija yra
duoti pasauliui gyvybę ir džiaugsmą savo šeimai bei visuomenei.
Deja, gyvenimas modernėja ir nyksta kai kurios vertybės. Keičiasi
ir pats žmogus. Šiandienė moteris trokšta gyventi laisviau, siekia
būti savarankiška. Kasmet mažėja vaikų gimstamumas, daugėja abortų.
Moteris, Kūrėjo pakviesta gimdyti, žudo. Savo neišmintingą pasirinkimą
dažniausiai užglaisto daugybe priežasčių. Skaudi šių dienų tikrovė,
nes dažniau renkamasi partnerystę, laisvą lytinį bendravimą, o ne
motinystės stebuklą.
Verta prisiminti nuostabią senovės graikų legendą
apie motinos išdidumą. Tai legenda apie Niobę, Tėbų karaliaus žmoną,
mirtingą moteriškę, kuri atsisakė aukoti Apolono ir Artemidės motinai
deivei Lėtojai. Karalienė manė, kad jai, septynių sūnų ir septynių
dukterų motinai, toji dieviška garbė labiau pritiktų. Dievai žiauriai
jai atkeršijo už tai užsirūstinę Artemidė ir Apolonas vieną po
kito nukovė visus Niobės vaikus. Net suakmenėjusi iš skausmo Niobė
neatsižadėjo savo žodžių, kad ji, motina, esanti už deives prakilnesnė.
Tai graži legenda, užrašyta labai seniai, papasakota dar tais laikais,
kai motinos džiaugėsi kiekvienu į pasaulį atėjusiu vaikeliu.
Krikščionybėje taip pat teigiama, kad kiekviena
gyvybė yra Dievo dovana ir ją reikia saugoti, ja didžiuotis. Tuo
tarpu šiais laikais vis dažnesni yra abortai. Teisinamasi įvairiai:
sunki socialinė būklė, vienišos motinos problema, moraliniai aspektai,
sunki liga, gresianti motinos gyvybei, ir pan. Daugybė pasiteisinimų
ir tiek pat priežasčių, kodėl vaikelis negali išvysti šio pasaulio.
Statistikos duomenys rodo, kad Lietuvoje daugiau
nužudoma kūdikių abortų metu, negu jų gimsta. Išgyvename stebėtiną
paradoksą: šalyje nėra mirties bausmės nusikaltėliams (tam Bažnyčia
pritaria), bet pateisinamas nekaltų žmonių žudymas. Kitas paradoksas
yra tas, kad nerasime šalies, kur nebūtų baudžiama už tyčinę žmogžudystę,
tuo tarpu daugelyje šalių žudomi negimę kūdikiai. Taip yra todėl,
kad užsimezgusi motinoje nauja gyvybė nėra laikoma žmogumi. Tačiau
žmogaus gyvybė negali egzistuoti atskirai nuo žmogaus. Gyvybė yra
stebuklas, bet gal žmogaus protas nesuvokia jos didingumo?
2002 metų gegužės mėnesį Lietuvos vyskupų kreipimesi
cituojama Mato evangelijos eilutės: Pasigirdo šauksmas Ramoje,
garsios dejonės ir aimanos tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas
jau jos nepaguos, nes jų nebėra (Mt 2, 18). Iš tiesų moteris, nusprendusi
daryti abortą, labai daug emociškai išgyvena. Tiek internete, tiek
spaudos puslapiuose galima rasti daugybę išpažintinių moterų laiškų.
Abortas palieka gilią žaizdą visam gyvenimui. Deja, įvairios priežastys
sąlygoja tokio baisaus kelio pasirinkimą.
Manyčiau, kad negalima kaltinti vien moterų. Atsakyti
turi abu vyras ir moteris, nes jie abu ir pradėjo gyvybę. Pasitaiko,
kad vyras atsisako prisiimti atsakomybę, ir moteriai tenka karti
gyvenimo taurė. Ji priima žiaurų nuosprendį nužudyti gyvybę, kuri
dar tik rengiasi plazdėti po jos širdimi. Įvairūs socialiniai veiksniai
lemia tokį pasirinkimą. Kaip dažnai moterys kenčia smurtą nuo savo
vyro ar sutuoktinio, kaip dažnai šiais laikais moterys būna šeimos
(taip pat ir vyro) maitintojos. Žinoma, yra nemažai moterų, kurios
mėgaujasi su vyrais degtinės taurele, pučia cigaretės dūmus ir smagiai
leidžia laiką ieškodamos meilės. Visada sukasi du ratai šviesusis
ir tamsusis. Tačiau nemanau, kad kuriai nors moteriai po aborto
buvo lengva. Naktiniai košmarai, depresija, nesibaigiantis liūdesys
juk moteris neteko dalies savęs, savo širdies.
Kaip teigiama Lietuvos vyskupų kreipimesi (2002),
abortas niekada neišsprendžia problemų, bet sukuria naujų: fiziškai
ir dvasiškai suluošina moteris, jas padaro nevaisingas, neretai
išyra šeimos ir pan. Statistikos duomenimis, Lietuvoje per pastaruosius
dešimtmečius moterų vaisingumas sumažėjo 20 proc. Vienai vaisingo
amžiaus moteriai tenkantis vaiko vidurkis sumažėjo nuo 2,4 iki 1,9
vaiko. Natūralus gyventojų prieaugis per XX amžiaus paskutiniuosius
tris dešimtmečius buvo 0,7 proc. Nuo 1994 metais Lietuvoje nebėra
natūralaus gyventojų prieaugio, o 2000 metais jis siekė jau grėsmingą
ribą net 1,3 proc. Gimstamumas naujojo mūsų amžiaus pradžioje
sumažėjo net 18 proc.
Pastebėta šeimų skaičiaus mažėjimo tendencija.
Mieste daugėja šeimų, kurias sudaro tik du žmonės (dažniausiai sutuoktiniai
arba neįregistravę santuokos asmenys). Kaime mažėja dviejų ir trijų
asmenų šeimų, tačiau nežymiai daugėja keturių ir penkių ar daugiau
asmenų šeimų. Bet dažniausiai tokios daugiavaikės šeimos yra probleminės
ir jose daug vaikų yra tik dėl kelių priežasčių. Viena jų yra ta,
kad tėvai galės gauti už vaikus pašalpas ir jas iššvaistys girtuokliaudami.
Kita priežastis vaikai reikalingi, kad padėtų šeimai atlikti žemės
ūkio darbus. O kur meilė vaikams?
Vaikams reikia daug meilės, kitaip jie neužaugs
dvasiškai stiprūs. Gražiai rašo italų rašytojas Brunas Fereras,
cituodamas mergytės gyvenimo recepto žodžius: Kad išgyventume,
reikia keturių apkabinimų per dieną; kad įstengtume eiti į priekį,
reikia aštuonių apkabinimų per dieną; kad augtume, reikia dvylikos
apkabinimų per dieną. Vaikams reikia nuolatinės motiniškos ir tėviškos
meilės, supratimo.
Deja, tik pasižvalgykime aplinkui, pavartykime
spaudos puslapius, įsijunkime televizorių. Vėl statistika smurtas
prieš vaikus, išnaudojimas. Patys tėvai skriaudžia savo vaikus.
Vienos motinos neleidžia gimti kūdikiams, o kitos juos po truputį,
diena po dienos, skriaudžia, alina, uja, muša.
Šiandien daugelio žmonių gyvenime visas dėmesys
koncentruojasi į savąjį Aš, visiškai nepaisant, kaip šis egoistinis
nusistatymas paveiks artimą, visuomenę. Net ir į vaiką žiūrima kaip
į nepageidaujamą būtybę, kurios reikia kratytis visomis priemonėmis.
Svarbiausias dalykas kovojant su abortais yra moralinis visuomenės
parengimas, išmokymas žiūrėti į dar negimusį kūdikį kaip į tikrai
žmogišką būtybę, turinčią klestėti ir augti, kuri yra didžiausias
šeimos papuošalas arba brangenybė. Gimęs vaikas turi teisę pasiimti
iš pasaulio tai, kas jam reikalinga: gėrį, tėvų meilę, švelnumą.
Jis visomis savo jėgomis ir skverbiasi į tą pasaulį, tačiau nesitiki,
kad bus nuskriaustas, paniekintas, nubaustas. Čia ir yra didžioji
meilės paslaptis. Nepaprasta duoti pasauliui gyvybę, dar sunkiau
užauginti žmogų, išpuoselėti jo dvasią, išmokyti mylėti, dalyti
gėrį.
Taigi, norint išvengti baisių pasekmių, susijusių
su žmogaus gyvybe, reikia gydyti žmonių dvasios žaizdas, o jos šiuo
metu tikrai gilios, atvirai kraujuoja. Katalikų Bažnyčios katekizme
rašoma, kad žmogaus gyvybė turi būti absoliučiai gerbiama ir saugoma
nuo pradėjimo momento. Jau nuo pirmos žmogaus egzistavimo akimirkos
turi būti jam pripažintos asmens teisės, tarp kurių ir nepažeidžiama
kiekvienos nekaltos būtybės teisė gyventi.
© 2006 XXI amžius
|
