Tauta, šeima, Bažnyčia Lietuvos visuomenėje

Marius KUNDROTAS

Tauta, šeima ir Bažnyčia – trys fundamentalios bendruomenės, kiekviena savaip atskleidžiančios, įtvirtinančios ir įprasminančios žmogiškąją būtį.

Laiko požiūriu šeima yra pirmapradė ir fundamentaliausia bendruomenė. Čia viskas prasideda ir viskas į ją sueina. Šeima ne tiktai socializuoja žmogų: šeima jį reprodukuoja. Šiuolaikinėje visuomenėje reprodukcija nepelnytai nuvertinama. Ko gero, tai kyla iš paradoksalios postmodernistinės sąmonės, kuri, viena vertus, remdamasi pseudodvasiniais kriterijais, nureikšmina vienus materialiosios būties aspektus, antra vertus, perdėtai sureikšmina kitus. Tarkime, lytinis gyvenimas suvedamas į malonumą, „užmirštant“ pirmapradę, nors ir ne vienintelę, lytiškumo funkciją. Ši funkcija – žmogiškosios būties atgaminimas – yra viena įstabiausių žmogiškosios kūrybos formų, kartu – neatsiejama nuo pareigos. O pareigų šiuolaikinės vartojimo „kultūros“ išlepintas žmogus nemėgsta: jam kur kas mielesnės laisvės ir teisės. Ir ne tiktai lytiniame gyvenime, bet ir visame gyvenime apskritai. Nenuostabu, jog šiame kontekste nyksta ir šeimos institucija, užleisdama vietą laisviems, neįpareigojantiems, dažnai – vienadieniams santykiams, jau nekalbant apie absoliučiai vartotojiškas ir iškreiptas jų formas: prostituciją, pornografiją, homoseksualizmą ar netgi lytinę prievartą.

Sąmonės atžvilgiu išskirtinis vaidmuo žmogiškosios socializacijos procese tenka tautai. Ši bendruomenė vienija žmones iš karto keliais aspektais: kilmės, kalbos, kultūros ir savimonės pagrindais. Biologinis tęstinumas šiuo atveju netgi nėra svarbiausias; šis prioritetas neginčijamai lieka šeimai. Tuo labiau jog tautos kontekste šis tęstinumo aspektas nėra absoliutus. Neretai žmonės, atėję iš vienos tautos, įsitvirtina kitoje. Lietuvių tautai, stovinčiai daugybės tautų kryžkelėje, šie atvejai gerai pažįstami iš savos patirties. Viena vertus, ištisų amžių tėkmėje patyrėme drastišką nutautėjimą, dėl kurio mūsų tautos arealas susitraukė mažiausiai tris kartus. Kita vertus, turime gausybę sėkmingos integracijos pavyzdžių. Grafaitė Emilija Pliaterytė, gana menkai temokėjusi lietuvių kalbą, savo gyvybę atidavė už Lietuvą, nors visa jos giminė kilusi iš vokiečių. Didikai Oginskiai ir Tiškevičiai įnešė žymų indėlį į mūsų tautos kultūrą, nors jų protėviai kilę lyg iš ukrainiečių, lyg iš baltarusių. Netgi škotas Tomas Ramzis iš gausios Kėdainiuose apsigyvenusios škotų bendruomenės ilgainiui virto lietuviu Tomu Ramza. Žinoma, kilmė – vienas fundamentaliausių savimonės pagrindų, tačiau vis dėlto ne vienintelis. Ir anaiptol – ne statiškas.

Kur kas svarbesnis ir fundamentalesnis vaidmuo tautiniame kontekste tenka kultūrai ir kalbai. Iš esmės visą pasaulį atrandame, pažįstame ir suvokiame kalbos pagrindu. Tai suteikia tautai, kaip kalbinei bendruomenei, ypatingą vietą ir svarbą visos žmogiškosios būties prasme, lygiagrečiai su kultūra. Tiesa, kalbos veiksnys taip pat nėra absoliutus: kai kurios tautos kalba kitų tautų kalbomis. Airiai, škotai, žydai – tiktai keletas pavyzdžių. Užtai šiose tautose sąlyginį kalbinį vakuumą su kaupu atsveria kultūrinis tapatumas ir itin stipri savimonė. Žvelgiant į žydų pavyzdį, šiandieniniam lietuviui yra ko pavydėti. Žinoma, „baltu“ pavydu, vedančiu vis pirmyn, siekiant neatsilikti. Iš esmės tautiškumas – ganėtinai daugialypė kategorija: aiškinti ją vieninteliu – kalbos, kilmės, kultūros ar savimonės aspektu – ko gero, būtų nedovanotinas redukcionizmas. Greičiau reikėtų kalbėti apie skirtingus šių aspektų derinius bei proporcijas. Tai tiktai patvirtina tautinio faktoriaus universalumą. Kiekviena tauta ne tiktai savaip išreiškia buvimą žmogumi, bet ir buvimą tauta. Tauta suteikia žmogui gerokai platesnį tęstinumą laike bei erdvėje nei šeima. Šeimai tenka pirmenybė gamtinės egzistencijos atžvilgiu, tautai – sąmonės ir savimonės prasme. Šeima neabejotinai eina pirmiau; tauta – neabejotinai plačiau.

Galiausiai religija žmogiškajai būčiai suteikia aukščio ir gylio perspektyvą: absoliučiosios tiesos, gėrio ir dorovės horizontus. Galima abejoti, ar religija – vienintelis įmanomas moralinis imperatyvas. Tam prieštarautų tiek logika, tiek ir faktai. Daugelis iškiliųjų moralės filosofų – Konfucijus, Sokratas, Seneka, Imanuelis Kantas, mūsų Vincas Kudirka – nebuvo itin religingi. Religija ir moralė nėra visiškai tas pats, nors šie veiksniai ir susiję. Religija apibrėžia žmogaus santykį su dievybe ir tai – jų tarpusavio reikalas. Niekas neturi teisės į tai kištis. Tuo tarpu moralė apibrėžia žmonių tarpusavio santykius ir tai jau yra kiekvieno žmogaus ir visuomenės reikalas. Vis dėlto religija – neabejotinai svarbus moralinis imperatyvas daugybei žmonių: istorija liudija, jog visuotinai sunykus religijai – kaip ir tautiškumui – dažniausiai sunyksta ir dora, ir artimo meilė, ir šeima. Įvairūs žmogiškosios būties aspektai yra glaudžiai susiję, tuo labiau tokioje srityje kaip atsakomybė. Ištvirkintai vartotojų visuomenei atsakomybė – didžiausias baubas: jai labiau norėtųsi „meilės be pasekmių“. „Meilės“, kuriai kažkas kažką duotų ir kuri nieko neduotų kitiems. Nenuostabu, jog visos įpareigojančios kategorijos – religija, moralė, politika – vis labiau praranda savo populiarumą.

Žinoma, tai nereiškia, jog bendruomenės reikšmė šiandien yra absoliučiai sunykusi. Kad šitaip nėra, aiškiai rodo daugybė pavyzdžių: nuo jaunatviškų subkultūrų iki įvairių lobistinių bei kriminalinių klanų. Tiktai šias bendruomenes jungia jau ne meilė ir tuo labiau ne pareiga, bet įgeidžiai ir interesai.

Tautinių, dorovinių ir šeimos vertybių nykimą įprasta sieti su individualizmu, tačiau tai – ganėtinai skubota ir paviršutiniška išvada. Individualizmo vizijos ir perspektyvos gali būti labai įvairios, kaip ir nacionalizmo – tautinio tapatumo ir juo pagrįstos pasaulėžiūros. Savastis ir tarpusavio santykiai dažnai turi tiek šviesiąją, tiek tamsiąją pusę. Kai tariame „aš“, tai gali reikšti „aš vardan kito“ arba „kiti vardan manęs“.

Šeimos ir tautos pakeisti kuo nors kitu neįmanoma. Tai – fundamentalios bendruomenės. Kosmopolitinis nihilizmas gali pakeisti silpnesnes tautas į stipresnes, tačiau negali sunaikinti tautiškumo, kaip reiškinio. Antropologiniai, kalbiniai ir kultūriniai ypatumai išlieka ir toliau jungia žmones netgi labiausiai kosmopolitinėse visuomenėse. Juo labiau neįmanoma pakeisti šeimos. Tai – esminis visuomenės ir žmonijos išlikimo laidas. Kad ir kokias naujas šeimos formas ar pakaitalus prasimanytų postmodernistinių naujovių mėgėjai – nuo daugianarių komunų iki tos pačios lyties asmenų „santuokos“, tai negali sukurti ir išugdyti visaverčio žmogaus.

Vargiai kuo nors pakeisime ir religinį fenomeną. Sunykus vienoms religinėms formoms, iškyla kitos. Ir, kaip akivaizdžiai regime, ne visuomet geresnės. Žmogiškosios esybės siekis ieškoti tiesos už savosios būties ribų – toks pat fundamentalus kaip ir pati žmogiškoji būtis. Gal netgi labiau. O jeigu taip – ar verta išradinėti dviratį?

Tauta, šeima ir Bažnyčia ištisus šimtmečius vedė žmogų pirmyn, gilyn ir aukštyn. Dėl jų žmonės gyveno, dėl jų mirė, kad kiti galėtų gyventi vertingesnį gyvenimą. Jei visa tai būtų tiktai sentimentai, jie vargiai galėtų išlikti taip ilgai: juk jausmai – nepastovūs. Tautiškumo, šeimos ir tikėjimo vertybes išlaiko jų etinė ir egzistencinė reikšmė. Kad šios vertybės – bendražmogiška prasme – išliks tol, kol gyvuos žmonija, nėra abejonių. Lieka kitas klausimas: ar be jų išliksime mes?

© 2006 „XXI amžius“