|
Kodėl Lietuvoje mažėja vaikų?
Nors dauguma Lietuvos katalikų, nuolat lankančių
bažnyčią, yra sulaukę brandaus amžiaus, tačiau ir jiems turi rūpėti
vis didesne grėsmę kelianti padėtis dėl mažėjančio vaikų gimstamumo
Lietuvoje. Lietuvoje mažėja vaikų tokią skaudžią žinią rodo statistiniai
duomenys. Per pastaruosius šešiolika metų vaikų sumažėjo beveik
trečdaliu, o per šešerius metus -152,5 tūkst., arba vidutiniškai
po 25,4 tūkst. kasmet. Per 2005 metus jų sumažėjo 27,5 tūkst. Tiesa,
yra ir paguodžiančių žinių: dvylika metų nuolat mažėjęs gimstamumas
pastaraisiais metais stabilizuojasi pernai gimė 30,5 tūkst. vaikų,
arba 122 vaikais daugiau nei 2004 metais. Mažėjant vaikų gimstamumui,
sparčiai mažėja besimokančio jaunimo skaičius. 2005-2006 mokslo
metais visose mokymo įstaigose mokėsi 783 tūkst. vaikų ir jaunuolių,
ir tai buvo 22 tūkst. mažiau nei 2004-2005 mokslo metais. Bendrojo
lavinimo mokyklose 2000-2001 mokslo metais mokėsi 604 tūkst. mokinių,
o 2005-2006 mokslo metų pradžioje jau tik 539 tūkst. mokinių.
Pirmokų per pastaruosius penkerius mokslo metus sumažėjo 12 tūkst.,
t.y. ketvirtadaliu.
Tokie nedžiuginantys duomenys žada lėtą Lietuvos
mirtį. Ne veltui kai kurie demografiniai duomenys rodo, kad po 300
metų Lietuvoje vietinių gyventojų teliks apie 100 tūkst., t.y. maždaug
tiek, kiek dabar gyvena Panevėžyje, o po 500 metų mirs paskutinis
lietuvis.
Tarp blogos demografinės padėties priežasčių svarbiausia
yra ta, kad didelė mūsų visuomenės dalis, formaliai išpažįstanti
katalikų ar kitą krikščionišką tikėjimą, iš tikrųjų lengva ranka
atsisako krikščioniškų nuostatų. Pirmiausia tai jaunų šeimų nenoras
turėti daugiau nei vieną vaiką, taip paminant katalikišką požiūrį
į galėsiantį gimti naują vaiką be didelių skrupulų nusprendžiama
jį nužudyti, t.y. atsikratyti jo pasidarant abortą. Abortą pasirinkusios
šeimos tai pateisina labai lengvai: mums bus sunku išlaikyti du
ar daugiau vaikų, kam mums vargti jaunystėje, be to, abortas (išvalymas)
nieko nereiškia. Bet prisiminkime: mūsų seneliai ir proseneliai
gyveno be automobilių, be radijo ir televizorių, be laukus įdirbti
padėjusių traktorių ir kombainų, jie dirbo žymiai primityviau ir
sunkiau, tačiau nebijojo to vargo, kurio bijomės mes, XX amžiaus
antroje pusėje gimusieji ir XXI amžiuje gyvenantieji, auginti
daugiau vaikų. Argi mums, katalikams, kiekvieną sekmadienį klausantiems
Evangelijos, savo kunigo pamokslo apie moralę, apie Dievo įsakymus,
negali nerūpėti tai, kad nuo 1957 metų, kai Sovietų Sąjungoje (ir
Lietuvoje) buvo įteisintas abortas ir iki šiol nė kiek neapribotas,
mūsų tauta prarado apie du milijonus naujų žmonių? Jie, tie du milijonai,
buvo nužudyti tiesiogine to žodžio prasme. Nužudyti per daug nesusimąsčius.
Daug tų galėjusių gimti vaikelių buvo nužudyti vien dėl to, kad
gimdyti jas turėjo netekėjusios mergelės, t.y. pasimylėjus vien
dėl lytinio potraukio, neturint jokių įsipareigojimų būsimai gyvybei.
Tad čia jau galime kalbėti apie kitą svarbią mūsų gimstamumo mažėjimo
priežastį: jaunimo, ypač vyriškosios jo pusės, nepasirengimą būsimam
šeimos gyvenimui, neatsakingumą gyvybe teikiančiai jaunai motinai
ir netgi jo, vaikino, infantiliškumą (nesuaugimą, nesubrendimą žmogiškiems
santykiams). Tad nereikėtų smerkti tas mergaites, kurios, padarusios
nuodėmę prieš skaistybę, nenužudo pradėtos gyvybės, pagimdo ją ir
toliau augina sunkiomis sąlygomis. Aišku, jokiu būdu nesinorėtų
ir to nelinkime, kad tai taptų masiniu reiškiniu, kas dabar įgauna
vos ne visuotinę tendenciją, nes nepilnoje šeimoje augantis vaikas
negali išvystyti visų iš Dievo galimų jam įsigyti žmogiškųjų savybių.
Bet ar ne mes, vyresnieji, tėvai, seneliai, dėdės
ar tetos, pamirštame ar nemokame auklėti mūsų jaunimo? Ar ne mes
neparengiame jaunimo atsakingam gyvenimui? Vien materialinių vertybių
parūpinimas jaunimui nedaug ką jam duoda ir nesuteikia tikros laimės.
Negalvokime kiekvienas atskirai: mano vaikų ar vaikaičių bėdos
svarbiausios, ir tegul niekas čia man nenurodinėja. Juk tie mūsų
kiekvieno atskirai reikalai tampa visos tautos reikalais, jie
susilieja į tuos tūkstančius ir milijonus prarastų gyvybių, veda
į mūsų tautos nykimą ir galiausiai į mirtį.
Blogėjantys demografiniai duomenys kelia didelį
rūpestį Katalikų Bažnyčios vadovui popiežiui Benediktui XVI. Neseniai
jis neįprastai atvirai išsakė susirūpinimą dėl gimstamumo mažėjimo
Europoje ir kituose žemynuose, nurodydamas, jog tai veda į pavojingą
visuomenės senėjimą ir kad šio proceso pagrindinės priežastys yra
dvasinės ir moralinės. Pavasarį rašytame laiške jis pažymėjo, kad
visos planetos lygmeniu ir ypač išsivysčiusiose šalyse mes stebime
dvi ryškias ir tarpusavyje susijusias tendencijas: viena vertus,
gyvenimo amžiaus ilgėjimą ir, kita vertus, gimstamumo mažėjimą.
Todėl, kaip sakė Popiežius, daugelis tautų bei jų grupių patiria
jaunų žmonių stygių savo gyventojų skaičiui atnaujinti.
E.Š.
© 2006 XXI amžius
|
