|
Kam Dievas pašaukė moterį
Skaičiau knygą, kuri mane privertė patikėti, kad
neturiu teisės būti nelaiminga. Net jei būčiau moteris, po keliolika
valandų dirbanti triukšmingame gamybos ceche, o grįžusi namo, užuot
ramiai ilsėjusis, rūpinčiausi rytdienos pietumis vyrui ir vaikams.
Ir kaip vienintelio atlygio tesulaukianti grašių duonai ir priekaištų,
jog maistas buvo per sūrus, o mėgstamo dukros džinsinio sijonėlio
taip ir nespėjau išskalbti...
Prancūzų autorės Jo Croissant knygoje Moteris,
arba širdies kunigystė pasakojama apie nuostabų Dievo sumanymą
žmonijai padovanoti motiną, vyrui moterį, o tėvui dukrą. Remdamasi
daugelio moterų pasakojimais ir Šventojo Rašto citatomis J.Croissant
įtikėjusi tvirtina, kad vienintelė moters užduotis ir prasmė gyvenime
yra mylėti. Rūpintis ir globoti, patarti ir pabarti, palaikyti ir
drąsinti visus to reikalingus, visiškai atsižadant savęs, o savo
džiaugsmus ir rūpesčius, sėkmes ir nesėkmes, laimę ir skaudulius
aukoti Dievo šlovei vardan žmonijos Išganymo.
Moteris savo meilę išreiškia visų pirma būdama
gera dukra. Dukra savo gimdytojams ir dukra mūsų visų Tėvui. Santykis
su tėvu merginai yra lemtingas. Per jį ji tampa asmenybe, tai jis
ją išveda į visuomenės gyvenimą iš motinos rūpestingos globos, kartais
net perdėtos. Atsiduodama Dangiškojo Tėvo globai, mergina išmoksta
priimti ir mylėti save tokią, kokia ji yra, su visais savo trūkumais
ir netobulumais.
Ir tik tuomet, kai dukra tampa moterimi, suvokiančia,
kas esanti, ir kai jos kūnas, širdis, psichika yra pasirengę būti
dovana, ji gali tapti sutuoktine, ištikima savo vyro bendradarbe,
rėmėja ir sekėja. Jei moteris tam nėra pasirengusi, gresia pavojus
iš mažos mergaitės, kuri, norėdama įtikti tėveliams, stengiasi
patenkinti jų lūkesčius, virsti visapusiškai nuo vyro priklausoma
moterimi. Tapusi sutuoktine, moteris pasirengusi duoti gyvybę kitam
tapti motina, kantria, rūpestinga, mylinčia, jautria savo vaikų
skausmui.
Tačiau nevalia pamiršti, kad kiekviename santykyje
su žmonėmis reikia palikti vietos Dievui, nes kitaip visa sugrius.
Tik Aukščiausiasis yra tas, kuris teikia tvirtumo pamatams. Todėl
moterys, iš prigimties būdamos atviresnės ir imlesnės dvasinių dalykų
suvokimui nei vyrai, turi mylėti, kai, regis, niekas nebemyli, kad
įvyktų perkeitimas. Kad neiširtų sunkumus patyrusios šeimos, kad
jaunas ir senas jaustųsi reikalingas ir save realizuojantis, kad
žmogus taptų jautresnis humanizmui ir atviresnis Tėvo šaukimui.
Nors pirmoji nuodėmė buvo padaryta moters, tačiau
ji jos neišsižadėjo ir ją prisiėmė, nors galėjo kaltinti Adomą,
jog jam nederėjo sutikti valgyti uždraustą vaisų. Moteriai duota
galia atvesti žmoniją į Išganymą. Tai per moterį Kristus tapo žmogumi,
kad savo gyvybe atpirktų pasaulį. Todėl moteris, būdama skirtinga
nei vyras, turi gelbėti žmoniją.
J.Croissant iš tiesų priverčia patikėti, kad moteriai
skirta ypatinga misija. Tačiau šiandien, ypač jaunai išsilavinusiai
moteriai, sunku likti klusnia ir pavaldžia, tylia ir dažnai nematoma
vyro bendrininke. Juolab kad dažnai jai tenka kentėti dėl vyro neištikimybės,
vaikų nedėkingumo, patirti, kas yra moters ir jos veiklos, kuriai
ji atiduoda save visą, nuvertinimas. Turbūt todėl jai norisi daugiau
nei vien tik rūpintis namų kasdienybe ir įrodyti, kad ji pajėgi
būti aukščiau už vyrą.
Iš feministinių judėjimų gimę lygių galimybių
idėjos ir įstatymai, leidžia moterims realizuoti save profesinėje
veikloje, aprūpinti šeimą materialine gerove. Nemanau, kad tai blogai.
Bet užimdama postus moteris neturėtų pamiršti, jog ji pašaukta mylėti
ir kviesti meilei kitus. Ar ne daugiau drąsos, nei paaukoti gyvybę,
atliekant didvyrišką žygdarbį, reikia tam, kad atsižadėtum savęs
ir atiduotum savo gyvenimą kasdieninėse smulkmenose? klausia
J.Croissant.
Nelengva trapia laikomai moteriai sekti savo pašaukimą.
Bet kai užmirštame, ko nori iš mūsų Viešpats, jaučiamės nelaimingos,
nematome prasmės savo gyvenime, nesvarbu, ar mus puoštų aukso papuošalai,
ar nuo darbų suskeldėjusios rankos. Kenčiame ir kaltiname kitus,
nes nesijaučiame mylimos, galiausiai pačios užmirštame mylėti.
Moteris turi visados išlikti mylinti, kol pažadins
meilę kito širdyje toks jos pašaukimas.
Kristina Borkertaitė
© 2006 XXI amžius
|
