„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.11 (84)

2007-iųjų lapkričio 16 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Ar pajėgsime apginti didžiausią
vertybę – šeimą?

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Lietuvos Respublikos Konstitucijos trečiojo skirsnio 38 straipsnis skirtas šeimos kaip vertybės apibrėžimui. Ten rašoma: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.

Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.

Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.

Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą“.

Jeigu šias eilutes atidžiai perskaitysime, nekils abejonių, kad šeima yra tokia svarbi vertybė, kad ją gina net Konstitucija – pagrindinis šalies įstatymas. Tačiau dažnai nutinka, kad ne visi valstybės piliečiai, netgi politikai, paiso įstatymų.

Ne vienas pastebėjome, kaip įnirtingai puolama ką tik parengta Valstybinė šeimos politikos koncepcija, kurią LR Seimas ketina svarstyti gruodžio pradžioje. Po svarstymų tikimasi parengti analogišką įstatymą.

Laimei, ne tik puolama. Spalio 12 d. LR Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisija, Narkomanijos prevencijos komisija ir Nevyriausybinių organizacijų vaikams konfederacija Vilniuje surengė tarptautinę konferenciją „Šeima besikeičiančioje visuomenėje“. Tą pačią dieną taip pat Vilniuje Krikščioniškosios profsąjungos Lietuvos darbo federacija, surengusi tarptautinę konferenciją „Socialiniai iššūkiai Lietuvoje“, vieną sesiją paskyrė šeimos politikos svarstymui, aptarė svarbiausias grėsmes ir iššūkius tradicinės šeimos sampratai. Tolesnis tekstas sukomponuotas iš abiejų konferencijų pranešėjų nerimą keliančių kalbų.

Europoje, o ypač Lietuvoje, jau kuris laikas pastebima savižudiška demografinė situacija. Nuo 1990 metų mūsų tėvynėje du kartus sumažėjo gimstamumas. Viena moteris vidutiniškai pagimdo 1,3 vaiko.

Dominuoja vieną vaiką auginančios šeimos. Kas antra šeima išsiskiria, vaikus dažniausiai augina vienos motinos. Trečdalis vaikų gimsta ne santuokoje. Tapo populiari vadinamoji neregistruota partnerystė. Nuo 2002 metų pastebimas socialinės rizikos vaikų skaičiaus didėjimas, – priskaičiuojama 16,4 tūkst. socialinės rizikos šeimų. Šių skaičių užtenka daryti išvadai: nusilpo šeimos prestižas.

Kaimyninėje Latvijoje dar prasčiau negu pas mus. Kaip pastebėjo Latvijos krikščioniškosios akademijos rektorė Skaidritė Gutmane, ten viena moteris pagimdo vidutiniškai tik vieną vaiką, ne šeimose gimsta du kartus daugiau vaikų. Tyrimais nustatyta, kad moterų religingumas ir jų pagimdytų vaikų skaičius yra tiesiogiai proporcingi. Religijos neišpažįstančios moterys gimdo mažiau vaikų. Latvijoje gyvena 40 proc. katalikų. Pastebėta, jog katalikų šeimos gimdo daugiau vaikų negu ten gyvenančios kitoms konfesijoms priklausančios šeimos.

Jeigu pasižvalgytume po toliau nuo mūsų esančias Europos Sąjungos šalis, pamatytume, jog ten šeimos institucija nusilpo dar daugiau negu pas mus. Iš Ispanijos atvykusi La Koruna universiteto profesorė dr. Carmen Garcimartin Montero kalbėjo apie „alternatyvias santuokas“. Ispanija yra viena iš šešių ES šalių, kur nuo 2005 metų įstatymu įteisinta dviejų tos pačios lyties žmonių „santuoka“, jai leidžiama įsivaikinti vaikus. „Homoseksualai ir heteroseksualai turi vienodas teises kurti šeimas“, – sakė profesorė. Nepatingėkime atsiversti „tarptautinių žodžių žodyną“. Ten rašoma: „homoseksualizmas (lot.), lytinis iškrypimas – lytinis potraukis savo lyties individui; heteroseksualizmas (lot.) – normalus lytinis potraukis priešingos lyties individui“. Taigi nebežinai kuo tikėti ir keli klausimą, ar Ispanijos ir kitų ES šalių parlamentarai nebeskiria tų dviejų sąvokų? Toliau dar gražiau. Keliama idėja įteisinti poligamiją (vieno vyro santuoka su keliomis moterimis arba vienos moters santuoka su keliais vyrais). Pasiūlymų įteisinti tokią „santuoką“ jau atsiranda internete.

Iš Suomijos atvykęs teisininkas dr. Alexander Havard, dirbęs įvairiose ES šalyse, pastebėjo, kad tradicinės šeimos institucija nėra priimtina ne tik homoseksualams. Ja bjaurisi, jos neapkenčia šiandieniniai Europos Parlamento politikai.

Bolševikų komisarė Aleksandra Kolontaj, 1918 metais kūrusi šeimos suardymo dekretus, buvo tikras angelas, palyginus su dabartiniais politikais, kurie nori sunaikinti Europos civilizaciją, įteisindami abortus, vyro ir moters partnerystę nesusituokus, homoseksualų „santuokas“, o ateityje ir poligamiją, sunaikinti šeimos instituciją, kuri suprantama kaip vyro ir žmonos pastovi sąjunga. Profesorius sakė: „Esu dvasinis Robero Šumano, vieno iš ES kūrėjų, sūnus. Ne tokią Europą jis kūrė. Jo idealas buvo išsaugoti Europos civilizaciją, apginti ją nuo kylančių kataklizmų, įveikti vertybių krizę, išsaugoti gamtos dėsnius. Už tai jis net nacių kalėjime sėdėjo. Dabartinis Europos Parlamentas su R.Šumano pastangomis nieko bendro neturi, nes neturi idėjos. Juk gyvenimas nesusituokus arba tos pačios lyties žmonių gyvenimas yra ne kas kita, kaip aistrų vergovė. Tik iš paviršiaus atrodo, kad tai laisvė. Iš tiesų tai vergovė ir asmenybės griūtis. Tai panašu į socialistinę vergovės sistemą arba į individualistinę liberaliąją sistemą, neturinčią idealų, siekiančią naudos visur, kur tik galima. Europos parlamentarai mano esą apsišvietę, į naująsias ES šalis žiūri iš aukšto, esą šios atėjo iš tamsos, neturi nei laisvės, nei demokratijos patirties. Žinokite: jums stengiamasi primesti svetimą ideologiją, jūs esate tarsi žaisliukai jų rankose. Strasbūro teisėjai jus verčia eiti prieš žmogaus prigimtį, įpareigoja kuo greičiau priimti lyties keitimo įstatymą. Kai su jais pasikalbi, jie aiškina, jog vykdo valstybės nurodymus, jie – tik funkcionieriai. Gaila, kad teisėjai nebeskiria, kur gėris, kur blogis, kad jie nebeturi sąžinės, nepuoselėja bendražmogiškų vertybių. Teisėjų pareiga turėtų būti kitokia: nepasiduoti valstybės spaudimui, vadovautis išmintimi ir protu. Kai numirsime, reikės duoti ataskaitą ne valstybei, bet Dievui“.

Dr. Alexander Hovard mus drąsino: „Turite rasti drąsos apsisaugoti nuo idėjų, sklindančių iš ES, tai yra nuo to, kas nukreipta prieš žmogaus prigimtį. Turite suprasti šeimos esmę ir prasmę. Šeima – tai misija į valstybės ateitį, tai sutuoktinių ištikimybė, tai vaikų ugdymas ir švietimas pačiose geriausiose sąlygose. Todėl šeimą reikia saugoti socialiniu ir teisiniu požiūriu“.

Šeimos institucijos griovimu susirūpinęs Tartu (Estija) ir Helsinkio (Suomija) universitetų doktorantas Varoo Vooglaid. Jo nuomone, dosnią pensijų sistemą Europoje gali prisieiti greitai keisti, nes mažėja jaunų dirbančių žmonių skaičius, kartu mažėja socialinės įmokos – išmokamų pensijų šaltinis. Ir toliau mažėjant gimstamumui Europoje, teks skatinti pigios darbo jėgos įvažiavimą. Kaip kitos rasės, kiti tikėjimai (musulmonai) paveiks mūsų kultūrą, niekas nežino. Nors šeima yra geriausia aplinka gimti ir augti vaikams, bet europiečiai vis labiau nelinkę kurti šeimų, gimdyti vaikų. Lytiniai iškrypimai, besaikis sekso garbinimas, vadų nebaudžiamumas sugriovė Romos imperiją. Dabar stebime tą patį.

V.Vooglaid kėlė tolerancijos ribų problemą. Neteisingai suprantama individo laisvė be jokių apribojimų – tai absurdas, anarchija, kurioje viršų ima džiunglių įstatymai. Kaip jau spėjome įsitikinti, anarchija yra laisvės priešingybė. Tuo tarpu tvarka – laisvės draugė. Mums tvirtinama, kad abortas – tai pasirinkimo laisvė. Bet įstatymai, leidžiantys abortus, įteisina visiškai bejėgių, negalinčių apsiginti žmogučių žudymą. Tai totalitarizmas. Kai kas sako, kad abortas – meilės aktas. Taigi visuomenė nebesusivokia, kokių „tiesų“ pasaulyje gyvena, todėl reikia kuo daugiau diskutuoti, kas gera, kas bloga. Pranešėjas sakė: „Visa Europa kenčia nuo šeimos krizės: daugėja nelaimingų žmonių skaičius, griaunama civilizacija. Šeimos instituciją galima išgelbėti tik tada, kada visuomenė suvoks, kad problema yra religinė, dvasinė, kai bus keliami klausimai, kas yra žmogus, kokia jo prigimtis. Nebijokime kalbėti apie tiesą. Nebijokime, kad kas nors pasijuoks iš mūsų“.

Šias mintis palaikė Mykolo Riomerio universiteto (Vilnius) kun. prof. Kazimieras Meilus. Tolerancijos idėjos toleruotinos tol, kol jos nežemina žmogaus. Tačiau jeigu jos nukreiptos prieš žmogaus orumą ir prigimtį, tokių idėjų toleruoti negalima.

Pasiklausius abiejose konferencijose skaitytų pranešimų, sutvirtėjo nuomonė, kad būtina stiprinti šeimos instituciją, propaguoti pozityvų požiūrį į šeimą, kurti palankesnę aplinką šeimoms, kuriose auginami vaikai. Juk šeimoje auga, plėtojasi, bręsta jausmai. Augantys vaikai mato tėvą ir motiną, suvokia jų išpažįstamas vertybes, stebi jų pastangas kurti taiką ir ramybę – patys mokosi gyventi. Taigi įstatymai turėtų skatinti gyvenimą šeimoje, šeimos instituciją laikyti prioritetu. Tuo grindžiama valstybinė šeimos politikos koncepcija. Būkime tvirti, neleiskime iš po kojų išmušti visuomenės pamato – šeimos, kaip vertybės, suvokimo. Tegul kitos ES šalys mokosi iš mūsų. Jei būsime vieningi, pajėgsime apginti šeimą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija