„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.11 (84)

2007-iųjų lapkričio 16 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Tradicinės šeimos – tvirti tautos pamatai

Bronius VERTELKA

Panevėžio vyskupas
Jonas Kauneckas ir vilnietė
doc. dr. Asta Širinskienė

Generalvikarui
kan. dr. Robertui Pukeniui
netrūko konferencijos
dalyvių dėmesio

Vytauto Didžiojo universiteto
doktorantas Gedas Malinauskas
ir Panevėžio vyskupijos
Šeimos centro direktorė,
edukologijos magistrė
Jūratė Šaumanienė

Konferencijos dalyviai
pertraukos metu

Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas pasveikino susirinkusius į respublikinę mokslinę – praktinę konferenciją „Šeimos kaip vertybės samprata šiuolaikinėje visuomenėje“, lapkričio 10 dieną surengtą Vytauto Didžiojo universiteto Santuokos ir šeimos studijų centro ir Panevėžio vyskupijos Šeimos centro. Vyskupas iškėlė ir vieną svarbiausių konferencijos temų – „Ar galima laikyti šeima kartu gyvenančius du vyrus arba vienišą moterį, gimdančią vaikus nuo svetimų vyrų?“ Anot jo, tai pasaulio moralinis nuopuolis. Tragiška ir tokiose neva šeimose augančių vaikų padėtis. Lietuvoje kaip normalią šeimą norima įteisinti ir sugyventinius, tačiau tokia šeima yra labai trapi, bet kada gali išsiskirti. Dabar remiamos vienišos motinos, o gausios, normalios šeimos beveik visai neremiamos. Vyskupas ragino rašyti kiekvienam atskirai laiškus Seimui, Vyriausybei, Prezidentūrai. Ganytojas pabrėžė: Bažnyčia meldžiasi už tradicinę šeimą.

Audronė Grainienė, miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, pastebėjo, jog salėje sėdi daugiausiai moterys, vyrų vos vienas kitas. Be tėvo negali būti normalios šeimos. Savivaldybės atsakinga darbuotoja tiesiai pareiškė: tinkamai vaikus auginančios šeimos mažiausiai rūpi valstybei.

Konferenciją vedė Panevėžio vyskupijos šeimos centro darbuotojai – socialinių mokslų magistrantė Jolanta Peleckaitė ir filosofijos magistras Patrikas Skrudupis. Savo pranešime jis akcentavo, kad vyro ir moters sąjunga yra tradicinis šeimos modelis, kurį Lietuvoje įtvirtina ir Konstitucija. Bažnyčios politika visada buvo ir yra orientuota į šeimą kaip vertybę. J.Peleckaitė susirūpinusi, kad šeimos krizę liudija blogėjanti šalies demografinė situacija, kultūrinės aplinkos ir vertybių pokyčiai, socialinės ir ekonominės šeimos funkcionavimo, vaikų ugdymo ir visokeriopo saugumo užtikrinimo problemos ir kt. Prelegentė pabėrė virtinę skaičių: pernai susituokė 21 tūkstantis porų, per 11 tūkstančių išsiskyrė, be tėvo liko 10 tūkstančių vaikų. Lietuva sensta: pernai šalyje gyveno per 20 proc. žmonių, sulaukusių 60 ir daugiau metų, tuo tarpu vaikų iki 14 metų buvo tik 16 proc. Reaguojant į esamą situaciją šaliai reikalinga aiški, konkreti ir įsipareigojanti valstybės pozicija šeimos atžvilgiu. Šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas.

Temą „Laikinosios migracijos iššūkiai šeimai: pagalba užsienyje dirbančių tėvų vaikams“ gvildeno Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas Gedas Malinauskas, kuriam teko rinkti informaciją iš Kauno vaikų darželių, kiek jų auklėtinių tėvų uždarbiauja užsienyje. Jo atliktų apklausų duomenimis, tokių vaikų yra apie 4 procentus. Apie 40 proc. iš jų (iki 7 metų) augina seneliai arba tetos. Daugelis vyksta į užsienį norėdami greit praturtėti, bet negalvoja apie šeimą. Apie 50 proc. tėvų kalbėjo, jog grįžus sunku įsidarbinti Lietuvoje arba čia siūlo gerokai mažesnį atlyginimą, nei jį už tokį pat darbą gautų užsienyje. Tik 10 proc. sutuoktinių pripažino, jog šeimoje dėl to būta nesutarimų.

Konferencijos dalyvių dėmesio sulaukė Panevėžio vyskupijos generalvikaro kan. dr. Roberto Pukenio pranešimas tema „Demografinė krizė ir Lietuvos likimas“. Anot jo, meilė – tai proto, sielos ir širdies harmonija. Tarp jaunimo plinta hedonistinis požiūris į meilę, neišugdomas įsipareigojimas šeimos gyvenimui. Silpstant tikėjimui, žlunga ir šeimos. Skyrybų priežastys – dvasinio įsipareigojimo stoka, alkoholizmas. „Turime 20 tūkstančių asocialių šeimų. Ar jų vaikai pajėgs sukurti darnias šeimas?”- klausė pranešėjas. Pasak jo, atėjo metas susimąstyti apie Lietuvos likimą. Nuo 1994 metų šalyje nebėra natūralaus gyventojų prieaugio. Svarbiausias valstybės uždavinys turėtų būti šeimos stiprinimas ekonominiu, moraliniu, teisiniu pagrindu.

Skaudus smūgis tautai – piliečių emigracija. Per septyniolika nepriklausomybės metų iš Lietuvos į užsienį uždarbiauti išvyko vos ne pusė milijono žmonių, į tėvynę grįžo apie 80 tūkstančių.

Linkaučiuose kepantis duoną verslininkas sakė, jog jis negali mokėti tokio atlyginimo, koks yra išsivysčiusiose Europos Sąjungos šalyse. Lietuvoje nėra programos, kuri žadintų išvykusių sąžinę, kviestų ir patartų, kaip geriau ir saugiau įsikurti grįžus į Lietuvą.

Anot kan. dr. R.Pukenio, Lietuvai reikia Antrojo Sąjūdžio, apimančio intelektualų sluoksnius ir padedančio nustatyti valstybės modelį, kuris užtikrintų ekonomines ir moralines sąlygas žmogaus asmenybei ugdyti ir bręsti.

Vilniaus Mykolo Riomerio universiteto doc. dr. Agnės Širinskienės pranešimo tema – „Vaiko teisių ir šeimos apsaugos problemos taikant biotechnologijas“. Mokslininkė akcentavo, jog vertinant biotechnologijas reikia atsižvelgti, kokios jų pasekmės vaikui, jo sveikatai, šeimai bus ateityje. Pavyzdžiui, prigimtinės vaiko teisės žinoti biologinius savo tėvus realizavimas esant lytinių ląstelių donorystei; giminystės ryšių nustatymo problema legalizavus žmogaus klonavimą reprodukciniais tikslais; galimi tėvų sampratos pokyčiai leidus implantuoti į gimdą žmogaus ir gyvūno hibridus; biologinių ir socialinių tėvų vaidmuo įgalinant gimdos nuomą (surogaciją); tėvo ir motinos sampratos apibrėžimo pokyčiai atliekant dirbtinį apvaisinimą homoseksualams.

Kauno medicinos universiteto doktorantas gydytojas Danielius Serapinas pasakojo apie prenatalinio laikotarpio teorinius ir praktinius aspektus gydytojo genetiko darbe. Jeigu šeimoje yra vaikas, gimęs su įgimta liga ar sindromu, tai dar nėra nuosprendis šeimai nebesusilaukti sveikų vaikų ateityje. Dalies įgimtų raidos defektų (iki 10 proc.) priežastis gali būti žalingi aplinkos veiksniai embrioniniu laikotarpiu. Dėl to labai svarbu nepasitarus su gydytoju nenaudoti vaistų nėštumo metu.

Panevėžio vyskupijos Šeimos centro direktorė, edukologijos magistrė Jūratė Šaumanienė skaitė pranešimą tema „Homoseksualumas: mitai ir tikrovė“. Šešis vaikus auginanti panevėžietė prisipažino, kad rengdama šį pranešimą ne iš vieno išgirdo klausimą, ar nebijanti šia tema pasisakyti. Prelegentė nurodė įvairius visuomenėje egzistuojančius požiūrius į homoseksualumą. Vienas jų krikščioniškasis – meilė ir pagarba kiekvienam žmogui, nesvarbu, kokia jo lytis, amžius, tautybė, profesija ar rangas, pomėgiai ar net seksualinė orientacija. Tačiau tai nereiškia, kad visada galima taikstytis su blogu elgesiu ir toleruoti blogį. Neužtenka toleruoti homoseksualius asmenis – juos reikia mylėti ir padėti jiems, tačiau negalima toleruoti jų elgesio.

Šiandien nėra įrodymų, kad egzistuoja homoseksualumą koduojantys genai. Manoma, kad pagrindinės homoseksualumo priežastys yra tėvų meilės poreikis, priešingos lyties baimė, poreikis atrasti lyties tapatumą. Homoseksualumas – liga, tačiau pagydoma. Taigi mitas apie prigimtinį homoseksualumą išsklaidomas nesunkiai: psichoanalitikai ir psichoterapeutai sėkmingai pakeičia homoseksualią žmogaus orientaciją heteroseksualia.

Po pranešimų kilo nemažai klausimų (ne vieną jų pateikė ir vyskupas J. Kauneckas), į juos atsakinėjo doc. dr. A. Širinskienė ir doktorantas gydytojas D.Serapinas. Baigiantis konferencijai vyskupas padėkojo dalyviams už aktyvų dalyvavimą ir pakvietė visus sukalbėti „Tėve mūsų“.

Panevėžys

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija