|
Paliatyviosios pagalbos diena
Džiuljeta Kulvietienė
|
|
Kun. Artūras Kazlauskas
|
|
|
Prof. Arvydas Šeškevičius
|
Spalio 8-ąją paminėta Pasaulinė hospisų ir paliatyviosios pagalbos diena, spalio 11-ąją Pasaulinė paliatyviosios pagalbos diena. Bendru renginiu šias dienas minėjo ir Vytauto Didžiojo bei Kauno medicinos universitetų bendruomenės.
Mūsų kelias prasideda su Jėzumi. Pirmiausia, žvilgsnis į Jėzaus mirtį. Per mirties vartus praeiti sudėtinga, bet viską paaiškina vėlesni įvykiai ir faktai. Sąlyga Jėzaus patikimumas. Dievas ne tik yra kiekvieno mirtyje, jis kartu su tavimi pereina per mirtį, kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojas ir Kauno medicinos universiteto (KMU) kapelionas kun. Artūras Kazlauskas. Kai prieš keletą dešimtmečių VU buvo atlikta religinių studijų apklausa ir tyrimas apie krikščionių tikėjimą, pamatėme, kad labai didelė mūsų krikščionių dalis, sekmadienį lankančių bažnyčią, netiki mirusiųjų prisikėlimu. Amžinu gyvenimu gal, pasakojo kun. A. Kazlauskas. Jėzaus istorija leidžia mums žiūrėti į mirtį ne kaip į pabaigą, bet kaip į perėjimą. Dauguma mūsų esame auklėti ir mokyti, kad mirties valandą kūnas ir siela atsiskiria. Šis požiūris yra graikiškas ir pagoniškas, kurio Biblijoje, deja, bet nėra. Yra teologų mąstančių apie mirtį, kaip apie vienintelį pirmą žmogiškumo aktą: mirtis, kaip pirmasis visiškai laisvas nuo žmogaus nesugebėjimo, nuo bevalingumo, nuo tingumo ir pačių įvairiausių nuodėmės pasekmių, aktas susitikti su Dievu. Mirtis tarsi žmogaus pasakymas: taip, aš noriu apsikabinti su Tavimi.
Paliatyviosios medicinos pradininke laikoma Jungtinės Karalystės gydytoja Sesilė Saunders 1967 metais Londone atidariusi Šv. Kristoforo paliatyviosios pagalbos ligoninę. 2005 m. Pasaulio paliatyviosios pagalbos asociacija paskelbė spalio 11-ąją Pasaulio paliatyviosios pagalbos diena. Ja siekiama atkreipti valstybių vyriausybių ir visuomenės dėmesį į tai, kas neišvengiama, kas laukia visų. Europos paliatyviosios pagalbos asociacija kas dveji metai organizuoja mokslines konferencijas, podiplomines studijas, kvalifikacijos kursus. Beveik visuose pasaulio universitetuose vyksta paliatyviosios medicinos studijos.
2007 metais Lietuvoje išleistas įsakymas dėl paliatyviosios pagalbos paslaugų teikimo. Paliatyvioji pagalba nauja sritis Lietuvoje, bet jau yra vietų, kur galima dėl jos kreiptis. Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos prezidentas KMU profesorius Arvydas Šeškevičius kalbėjo apie paliatyviosios paliatyviosios pagalbos sampratą.
Paliatyviosios medicinos esmė mažinti kančią, kontroliuoti simptomus, bandyti keisti ligos eigą taip, kad ligonis kuo ilgiau gyventų pilnavertį gyvenimą, būti dėmesingu gydant ir slaugant mirštantį. Tai svarbu, nes užtikrina garbingą ir orų išėjimą. Paliatyvioji medicina subtili tema, skatina apmąstyti gyvenimo prasmę, atsisukti į dvasines vertybes ne tik ligonius, bet ir sveikus. Jos tikslas padėti kęsti nepagydomos ligos skausmus, palengvinti likusias gyvenimo dienas. Malšinamas skausmas, pykinimas, kiti nemalonūs pojūčiai. Medikams tenka padėti pacientui susitaikyti su mintimi, kad artėja mirtis, skatinti džiaugtis likusiu gyvenimu. Dažnai sergantys nepagydoma liga pradeda labiau vertinti gyvenimą nei kiti, nes jie gyvena šia diena, vertina kiekvieną akimirką, kiekvienoje smulkmenoje mato grožį, jautriau užuodžia kvapus. Iš jų verta mokytis besiskundžiantiems...
Hospisas paliatyviosios pagalbos slaugos namai, kur sergantys nepagydoma liga gali kilniai, oriai ir ramiai numirti. Hospiso tikslas visapusiškas komfortas. Hospiso idėja naikina religinį, socialinį ir bet kokį kitą skirtumą.
Apie hospisus ir paliatyviąją pagalbą kalbama nedaug. Minint Pasaulinę hospisų ir paliatyviosios pagalbos dieną Lietuvoje norėta atkreipti dėmesį į problemas dėl hospisų ir paliatyviosios pagalbos mūsų šalyje. Paliatyvioji medicina priešprieša eutanazijai. Paliatyvioji medicina orientuota ne į kiekybę, bet į žmogaus gyvenimo kokybę iki paskutinio atodūsio.
Paliatyvioji pagalba ligonio, sergančio pavojinga gyvybei, nepagydoma, progresuojančia liga, ir jo artimųjų gyvenimo kokybės gerinimo priemonės, užkertančios kelią kančioms ar jas lengvinančios, padedančios spręsti fizines, psichosocialines ir dvasines problemas. Paliatyvioji medicina ir priežiūra aktyvi ilgai sergančių nepagydoma liga sveikatos priežiūra, nukreipta į bendrą poreikių tenkinimą nepriklausomai nuo ligos pobūdžio. Tokiais atvejais ligos diagnozė aiški, numatyta gydymo eiga, tad gydytojas specialistas tampa jau lyg ir nelabai svarbus ar reikalingas, pagrindinės veiklos imasi paliatyviosios priežiūros paslaugų teikėjai. Paliatyviosios medicinos atstovams labiau už ligos diagnozę rūpi simptomai, sindrominis, biopsichosocialinis požiūris į ligonį. Kreipiamas dėmesys ne tik į sergančio fizines kančias, ne tik į ligą, bet ir į visa, kas su ja susiję: psichoemociniai ir socialiniai pokyčiai, dvasiniai išgyvenimai, net kančios.
Paliatyvioji pagalba teikiama ir sergančio šeimai, kuriai teks išmokti įveikti netektį.
Autorės nuotraukos
© 2009 XXI amžius
|
