„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.8 (118)

2010 m. rugpjūčio 27 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Bažnyčia prieš homoseksualizmo ideologiją

Mindaugas BUIKA

Islandijos premjerė Johana
Sigurdartotir – pirmoji
homoseksuali vyriausybės vadovė

Nerimą keliantis socialinis reiškinys

Toliau įteisinant homoseksualų „santuokas“ (šiemet priimti tokie įstatymai Švedijoje, Portugalijoje, Islandijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Argentinoje, Meksikoje ir Kalifornijos (JAV) valstijoje) verta priminti Bažnyčios mokymą apie krikščionių politikų atsakomybę priešintis tokiai tendencijai. Kai kuriais atvejais gėjų ir lesbiečių sąjungos lengva ranka prilyginamos tradicinei santuokai tarsi neišvengiama žmonijos „progreso“ pasekmė. (Tiesa, kai kuriose šalyse, ypač katalikiškoje Lotynų Amerikoje, dėl to kyla įnirtingos diskusijos ir netgi manifestacijos.)

Pavyzdžiui, nedidelės, vos 320 tūkstančių gyventojų turinčios Islandijos parlamente (altinge) birželio mėnesį homoseksualų „santuokos“ buvo legalizuotos kone vienbalsiai: už įstatymo priėmimą pasisakė 49 deputatai, prieš nebuvo nė vieno ir tik 14 susilaikė. Tam, matyt, turėjo įtakos tai, kad šios Skandinavijos regiono šalies vyriausybei nuo 2009 metų vasario vadovauja lesbietė politikė Johana Sigurdartotir. Šiuo atžvilgiu tai galbūt pirmasis ir kol kas vienintelis atvejis Europos ir pasaulio praktikoje. (Socialdemokratų partijai priklausanti J. Sigurdartotir, kuriai dabar 67 metai, buvo ištekėjusi už Štenaro Johanesono, su kuriuo susilaukė dviejų sūnų. Po skyrybų 2002 metais ji sudarė civilinę sąjungą su dvylika metų jaunesne lesbiete rašytoja Jonina Leosdotir. Birželio mėnesį, įteisinus homoseksualų „santuoką“, jos tuoj pat formaliai susituokė, tapdamos pirmąja tos pačios lyties sutuoktinių pora Islandijoje.)

Ta proga norisi priminti Bažnyčios mokymo nuostatas, išdėstytas 2003 metais Tikėjimo mokslo kongregacijos „Pastabose dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“. Tuomet šiai Šventojo Sosto dikasterijai vadovavo kardinolas Jozefas Ratcingeris, dabartinis popiežius Benediktas XVI. Dokumente pranešama, kad su juo susipažino ir leido skelbti popiežius Jonas Paulius II, kuris dažnai cituojamas tekste. Tai ne tik tiesioginis kreipimasis į politikų „krikščioniškąją sąžinę“, bet ir atsakomybės priminimas, nes kalbama apie dalyką, susijusį su prigimtiniu dorovės įstatymu.

Jame pirmiausia prigimtiniai aspektai ir pabrėžiami nurodant, kad jokia ideologija negali iš žmogaus dvasios atimti tikrumo, jog santuoka būna tik tarp dviejų skirtingos lyties asmenų. Būtent šiai santuokai, kurioje vyras ir moteris yra kaip lygūs bei vienas kitą papildantys Viešpaties kuriamojo darbo dalyviai, Kristus suteikė sakramento kilnumą. Tokie atviri gyvybės pradėjimui santuokiniai ryšiai yra šventi, o homoseksualūs aktai netvarkingi pačia savo prigimtimi ir jų praktikavimas yra sunki nuodėmė.

Sąžinė reikalauja liudyti tiesą

Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumente pabrėžiama, jog visi, kenčiantys dėl homoseksualių polinkių, nėra už juos atsakingi, todėl tokių asmenų atžvilgiu privalu laikytis „pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti juos neteisingai atstumti“. Tačiau tai nepakeičia homoseksualių santykių, kaip didelio iškrypimo moralinio vertinimo ir vienintelis šį polinkį turintiems asmenims pateisinamas kelias – tai pašaukimo gyventi skaisčiai įgyvendinimas.

Tokiomis nuostatomis turi remtis ir laikysenos homoseksualiųjų sąjungų atžvilgiu svarstymas, ypač kada vedama ideologinė propaganda, siekiant jas teisiškai prilyginti santuokai. „Sąžinė bet kokiu atveju reikalauja liudyti visą dorovinę tiesą“, pabrėžiant „tokio pobūdžio sąjungų amoralumą“ ir jų teisinis pripažinimas sukeltų pavojų visam viešosios dorovės audiniui, aiškinama Vatikano dokumente. Tikėjimo mokslo kongregacija ypač akcentuoja „skirtumą tarp homoseksualaus elgesio, kaip privataus reiškinio (už šią nuodėmę atsakoma prieš Dievą) ir to paties elgesio, kaip įstatymiškai numatyto ir patvirtinto socialinio santykio, galinčio tapti viena iš teisinės sistemos institucijų“.

Juk pilietiniai įstatymai didele dalimi formuoja žmogaus gyvenimą, gali jį pakreipti gerąja ar blogąja vaga. Jie „vaidina svarbų, o kartais lemiamą vaidmenį, veikdami mąstysenos ir elgsenos modelius“, primenama dokumente. Iš tikrųjų, populiariai kalbant, vyrauja nuostata: jeigu įstatymas leidžia, vadinasi, tai yra gerai. Taip, pavyzdžiui, legalizavus abortą, labai išaugo nepagarba negimusiai gyvybei, o skyrybų įteisinimas prisidėjo prie tradicinės šeimos pagrindų irimo. Panašiai atsitiko ir su homoseksualių santuokų įteisinimu – tai „aptemdo pamatinių dorovinių vertybių suvokimą ir nuvertina pačią santuokos instituciją“.

Ypač neigiamai tai atsilieptų jaunosioms kartoms, kurios būtų pratinamos prie klaidinančios seksualumo santuokos ir šeimos sampratos. Tai, žinoma, skatintų ir patį homoseksualizmo ideologijos plitimą – tuo, matyt, suinteresuotos tam tikros asmenų grupės. Jeigu kartu su homoseksualių santuokų įteisinimu dar būtų legalizuota ir įsivaikinimo galimybė, tai reikštų prievartavimą labiausiai pažeidžiamų visuomenės narių, pasinaudojant jų silpnumu. Nes vaikai, atiduoti homoseksualų porų globai, „būtų įkeliami į aplinką, neskatinančią jų pilnavertės žmogiškos sklaidos“, kadangi jiems pritrūktų natūralios motiniškumo ir tėviškumo patirties.

Taigi, pats bendrasis gėris reikalauja, kad įstatymais, kaip šeimos pamatas ir pirminė visuomenės ląstelė, būtų pripažįstama, skatinama ir ginama tik vyro ir moters santuokinė sąjunga. O homoseksualų sąjungas pakeldama į santuokos ar šeimos lygmenį valstybė elgiasi savavališkai ir nesilaiko savo pačios, kaip teisingumo gynėjos, pareigų. „Prieštarauti homoseksualų sąjungų teisiniam pripažinimui įpareigoti visi tikintieji, ir dėl jiems tenkančios atsakomybės pirmiausia katalikai politikai, – daro išvadą Tikėjimo mokslo kongregacija. – Parlamentarui katalikui tenka moralinė pareiga aiškiai bei viešai pareikšti savo nepritarimą ir balsuoti prieš tokį įstatymo projektą. Balsuoti už bendrajam gėriui taip kenkiantį įstatyminį tekstą būtų labai amoralu“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija