„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.4 (137)

2012 m. balandžio 13 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Mums rašo

„Eretiko“ pamąstymai apie tikinčiuosius

Straipsnio „Negimę vaikai“ pabaigoje („XXI amžiaus“ priedas „Pro vita“, 2010 06 26) skaitytojai buvo kviečiami pasisakyti šia svarbia ir skaudžia tema. Tokių skaitytojų neatsirado (bent jau atsiliepimų nebuvo spausdinta). Negi ši tema žmonėms nerūpi? Ar visi tiesiog nenori kalbėti šia tema, nes ją giliai slepia – patys nuo savęs? O gal nenori, kad jų pavardes pamatytų pažįstami? Keista, bet tyli net tikintys į Dievą. Ką gi, pamėginsiu „užeiti iš kitos pusės“. Siunčiu Jums „Eretiko“ pamąstymų pirmą dalį, gal vėliau ir abortai į paviršių išplauks. Siunčiu, nors mano duktė ir marti sakė, kad jie yra per daug ginčytini. O aš ir siekiu ginčo – juk ginčuose gimsta tiesa.

Taigi „Eretiko“ pamąstymai apie tikinčiuosius. Man be pagrindo tikintis žmogus (nebūtinai į Dievą) yra minios žmogus, nes jis nemąsto. Jis tiki aklai. Jis, kaip ir minia, noriau paklūsta vadui. Ir nesvarbu, ar Stalinui, ar Hitleriui, nes jis juo tiki aklai. Paklusdamas tartum nusiima nuo savęs atsakomybę už tai, ką padarė. Jis tiki ir tais, kurie save sudievina, arba aiškina, kad vykdo Dievo valią. O vadai tokie būna – mėgstantys save sudievinti.

Kuo tai baigiasi? Minioje atsiranda fanatiškai tikinčių vadų. Jiems vadas – Dievas. Įvairiais būdais jie priverčia minią paklusti. Dažniausiai aiškindami, kad veikia vado nurodymu. Ir minia paklūsta. Paklūsta, nes patiki, kad tokia vado valia. Paklūsta, nes bijo dėl savęs ir artimųjų. Yra ir tokių, kuriuos pavadinčiau maitėdomis. Tie paklūsta noriai ir būna uoliausi vado valios vykdytojai, nes iš to turi naudos. O kas būna tiems, kurie nepaklūsta fanatikams ar bent turi savo nuomonę? Prisiminkime inkviziciją, viešai deginamas laužuose „raganas“, „velnio apsėstus“, iš kurių inkvizicija velnią varė specialiais metodais. Prisiminkime hitlerininkų „Got mit uns“, Osvencimą, holokaustą ir kitus nusikaltimus žmonijai. Prisiminkime „tėvo ir mokytojo“ Stalino lagerius, milijonus Sibire, pavergtas Rytų Europos tautas.

Tad kuo skiriasi tikintys nuo įsitikinusių? Tikinčiajam nereikia įrodymų – jis tiki aklai. Nesvarbu, ar Dievu, ar Stalinu, ar Hitleriu. Kad žmogus būtų įsitikinęs, jam reikia įrodymų. Juos jis gauna per patirtį – savo ar kitų žmonių. (Ta patirtis gali būti labai skaudi.)

Todėl viskuo, ko pats nepatyrei, abejok. Argi Dievas gali būti toks kvailas, kad norėtų aklo žmonių tikėjimo? Netikiu tuo, nes tada jis nebūtų Dievas. Manau, kad Dievui svarbiau yra mąstantis, o ne aklai tikintis žmogus. Jei žmogus aklai tiki Dievu, jis gali patikėti bet kuo. Ypač jei tas tvirtins, kad „vykdo Dievo valią“.

Kuo baigiasi aklas kai kurių moterų tikėjimas kai kuriais vyrais (gan dažnai) visi žinome. Nenumanantiems pasakysiu – negimusiais vaikais. Tais negimusiais vaikais, kurie norėjo ir galėjo gimti.

Aklai tikintys suprimityvina Dievą. Dievas – tai Protas, o tai reiškia, kad jam nusispjauti į tai, tiki tu Juo ar ne. Svarbu, kad tu, žmogau, elgiesi dieviškai, t. y. kitiems bloga nedarai. O dar dieviškiau, kad kitiems gera darai.

Valdemaras PETROKA

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija