„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.5 (150)

2013 m. gegužės 24 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Prieš 85 metus Vydūno pateikti sveikatos patarimai aktualūs ir šiandien

Šiais, Sveikatingumo, metais prisiminkime sveikatingumo idėjų puoselėjimo mūsų šalyje pradininkus, pasidomėkime filosofo, rašytojo, publicisto, kultūros veikėjo, studijavusio filosofijos, religijos, kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslus, sanskrito, anglų ir prancūzų kalbas, leidusio keturis žurnalus, ypač atidžiai nagrinėjusio tautos autentiškumo, atsparumo klausimus, beje, net pristatyto Nobelio premijai Vilhelmo Storostos, labiau žinomo Vydūno slapyvardžiu, sveikatos saugojimo ir atstatymo patarimais. Jo prieš 85 metus išleistą knygelę „Sveikata, jaunumas, grožė“ (1928) drąsiai galima vadinti pirmu sveikos gyvensenos vadovėliu Lietuvoje. Pasak ne vieno Lietuvos sveikuolių sąjungos entuziasto, nebijantiems skaityti kiek senovinės lietuvių kalbos ji liudija, kad žmogus nėra vien tik materija.

O pačiam Vydūnui, kuris mirė prieš 60 metų, šiemet būtų sukakę 145 metai.

Privertė sunki liga

Jaunystėje Vilhelmas Storosta (Vydūnu pasivadinęs tik artėdamas prie keturiasdešimties) susirgo plaučių tuberkulioze. Ši liga tada laikyta neišgydoma. Ragainės mokytojų seminariją baigęs jaunas mokytojas, išmintingo seno gydytojo patartas, darė kvėpavimo pratimus, vaikščiojo po pušynus, domėjosi sveika gyvensena, tapo vegetaru – noras pasveikti davė rezultatų.

Kaip Vydūnas įveikė tą sunkią inteligentus „šienavusią“ ligą? Šis klausimas daugeliui to meto žmonių liko neaiškus. Galima spėti, kad be medikų ir artimųjų pastangų įveikti plaučių tuberkuliozę ir visiškai pagyti padėjo imuninės sistemos ir organizmo savigydos galių sustiprinimas. Tam pasitarnavo indų vedų studijos, sveika mityba ir specialios kvėpavimo bei fizinio aktyvumo praktikos. Pasak Vydūno, svarbiausias dalykas sveikti yra sąmonėjimas, kuris tarsi prožektoriaus šviesa tamsoje gali parodyti kelią į išeitį.

Verta įsidėmėti Vydūno mintį, kad Žmogus serga, kai nepaiso gyvenimo įstatymų.

Pirmiausia svarbu suprasti žmogaus esmę, žmoniškąją sielą-dvasią, esančią aukščiau žmogaus asmens ir net jo asmenybės, aukščiau gyvenimo ir net aukščiau amžiaus. Esą aplinka neįstengtų sugriauti žmogaus sveikatos, jeigu jo viduje nebūtų tam sąlygų: geidulių, aistrų, keršto, pavydo, pykčio, baimės, neleidžiančių ramiai gyventi, siekti kilnių tikslų, kukliai maitintis, pakankamai ilsėtis. Taigi, siekdamas dvasinės ramybės, pakankamo fizinio aktyvumo ir naudodamas tik sveiką maistą, kiekvienas galime gyventi taip, kad nesusirgtų. Juk mūsų organizmas turi sveikatos palaikymo sistemas, jas tereikia nuolatos stiprinti.

„Norint sąmoningai rūpintis sveikata, reikia ją kitaip negu lig šiol suprasti“, – teigė Vydūnas.

Jis ne viename veikale aprašė sveikatos tausojimo principus, akcentuodamas neabejotiną minčių, jausmų ir žmogaus sveikatos ryšį, paliko suformuotą savitą sveikos gyvensenos ideologiją.

Patarimus jis rašė ne vien remdamasis patirtimi, bet ir vedų studijomis, daugybe mokslininkų. Knygos „Sveikata, jaunumas, grožė“ įžangoje išvardijo tuos, kurių žinios jam labai pravertė, prisipažino negalįs visų išvardinti – knygyną susikrovęs tokių raštų.

Sveikatos, jaunumo, grožės dermė

Pasak Vydūno, visi vienu metu pageidauja sveikatos, jaunumo, grožės, o tai yra taip glaudžiai sujungta, kad sunku ką nors išskirti, nes „ nėra grožės be sveikatos, o jaunumas savaime yra sveikata bei grožė“.

Kaip teigė Vydūnas, įsižiūrint į grožę ir jaunumą, labai aiškėja ir sveikata. Grožė ten pastebima, kur dvasinis arba nors gyvybės pradas yra aukščiau už materinį. Grožė gali būti vadinama dvasios įsivyravimu.

Pasak Vydūno, sveikata visuomet saistosi su šviesa, kvapu, tyru oru ir švara, niekuomet – su tamsa, dvokimu ir purvu. Žmogus serga, kai nepaiso gyvenimo įstatymų. Šie daro visa, kad išliktų žmogaus sveikata, žmogui reikia vien saugotis ir jiems nenusižengti. „O kiekvienas geidulys, kiekvienas ūpas temdo sąmoningumą, telkia žmogaus gyvenime visokių prieštaringumų ir griauna sveikatą. Tūluose viršų turi vien geiduliai, tūluose – vien protas. Žmogaus gyvenime turėtų vyrauti protas ir išmintis, o ne geiduliai“.

„Norėdamas sveikas būti, Žmogus turi būtinai gyventi protingai ir išmintingai. Išmintingas yra tas, kuris gyvena žmoniškai. Tada jis visą savo gyvenimą tvarko iš savo esmės, iš dvasios-sielos. O tai yra vyriausiasis sveikatos pagrindas“, – teigė Vydūnas pastebėdamas, kad, jei sunku yra išmintingai gyventi, tai dar sunkiau susirgus pasveikti.

Svarbu žinoti, kiek melas ir žodžio nelaikymas kenkia žmogaus esmės tvirtybei. Meluodamas žmogus veikia prieš išmanymą, išmintį ir sąžinę, taip žudo tikrąjį savo žinojimą ir savo esmę.

Gamtos dėsniai

Mąstytojas pabrėžė, kad kūnas gyvena gamtos dėsniais. Jam reikia poilsio tikru laiku (nemiegotos naktys yra sveikatos griovimas), gryno oro ir pakankamai judėti (kai žmogus pradeda vangėti, tingėti, kūnui artėja senatvė), tinkamo maisto. Būtina vengti visko, kas gali kūną naikinti. Senatvėje kūnas neįstengia gintis nuo visų senėjimo veiksnių, jame nebėra to, kas jį stiprina, kas jam leidžia augti ir būti sveikam.

Pasak Vydūno, sveikata yra pusiausvyros (lygšenos) būsena. Tai supratę, žinome ir tai, kas yra liga.

„Kuomet ko nors per daug ar per mažai nei kūnui teikia, ir lygsvara griūna, ir tampa ligotas“, – teigia Vydūnas, pabrėždamas, kad daugiau negu aplinkos jėgos sveikatą gali griauti paties žmogaus vidaus jėgos.

Svarbiausias sveikatos požymis yra judesys. Žmogaus kūnas, asmuo ir visa asmenybė yra judesys, yra augimas, įspūdžių priėmimas ir atsiliepimas, veikimas toliau.

Mąstytojas pabrėžė, kad, norint sveikam būti, reikia maisto. Bet aišku, kad žmogus negyvėja, kuo daugiau suvalgo ir išgeria. Priešingai, jis tada kuo dažniau ir sunkiau serga. Žmonės gali būti sveiki ir drūti, valgyti maždaug trečią dalį to, ką daug kas dabar pripratęs valgyti.

„Tūli ūpai kaip kerštas, pavydas, nekanta, supykimas paveikia kūną, kad nedirba tikslingai. Supykimas, pavyzdžiui, padaro, kad tulžis savo sulčių perdaug lieja į kraują ir taip jį gadina“.

Gyvenimo baimė, rūpestis dėl išmitimo naikina endokrininę sistemą, net, jei to ir nedarytų, kūno protas, būtent instinktas, „yra ūpų bangų svaiginamas ir žudomas“.

Svarbu žinoti, kiek melas ir žodžio nelaikymas kenkia žmogaus esmės tvirtybei. Ką nors žadėdamas žmogus ryžtasi tai tesėti, o to nedarydamas naikina savo ryžtą, savo valią ir pagaliau esmę. Ir taip palengva nyksta asmens žmoniškumo pradas, jo sveikata griūva. Yra žmonių, kurie dorai gyvena, nieko blogo nedaro, bet trokšta ypatingų galių. „Kiekvienas žmogus turi būti įrankis ir priemonė pasaulio Kūrėjo valios“.

Kvėpavimas – „kūno gyvenimo bylai“

Kūnas skirtas žmogui tarnauti, jis – žmogaus priemonė panašiai kaip automatas. Žmogui reikia rūpintis, kad kūnas atliktų savo uždavinius, kad nebūtų sugadintas, kad būtų žmoniškai naudojamas. Kūno negalės paprastai yra įrodymai, kad žmogus jo neprižiūrėjo, nesinaudojo juo kaip reikiant. Todėl liga yra beveik visuomet tikra žmogaus gėda.

Pasak Vydūno, nesunku kūną išlaikyti sveiką. Jis aptaria du „kūno gyvenimo bylai“ labai svarbiausius dalykus – kvėpavimą ir mitybą. Norint kvėpuoti pilnai, reikia traukti oro, kiek tiktai galima. Traukti iš lengvo, skaičiuojant 1, 2, 3, 4, tada kiek luktelėti skaičiuojant 1, 2, ir vėl palengva iškvėpti skaičiuojant 1, 2, 3, 4. Ir skaičiuojant 1, 2 luktelėti ir vėl traukti orą. Pasak Vydūno, geriausia išmokti pilnai kvėpuoti, pirma visą orą pilnai iškvėpus ir tada jį pamažu įtraukiant. Reikia visus plaučius užpildyti oru, pirmiau apatiniąją jų dalį, tada viduriniąją, o paskui viršutiniąją, palučių viršūnes. Tai turi vykti be trūkčiojimo, vientisai.

Giliu kvėpavimu turėtų prasidėti kiekviena diena. Kvėpuojant visą dėmesį reikia kreipti, kaip oras plūsta į plaučius ir koks jis gaivus ir skanus.

Labai svarbu taip kvėpuoti ir prieš atsigulant 6–8 min. Svarbu, kad miegant būtų gryno oro. Todėl ir žiemą miegamajame langą reikėtų palikti atvirą.

Jis aprašė įvairių tikslų kvėpavimą: raminantį, apsivalymo, sušilimo, gaivinantį, pabrėždamas didžiausią bėdą, kad žmonės nekvėpuoja pakankamai, vos pildo plaučius oro.

Mityba „kūno bylai“

Filosofas rašė, kad be oro žmogus negali gyventi nė valandėlės, vanduo jam irgi būtinai reikalingas. Kiti maisto dalykai nėra tokie svarbūs. Jis aiškino, kad baltymai reikalingi kūno statymui-augimui, jo nuostolių papildymui. Kita kam baltymų nereikia. Yra prietaras, kad suaugusiam žmogui kasdien reikia 120 g baltymų, bet visiškai užtenka 20–40 g. Baltymai yra sunkiausiai virškinami, o nesuvirškinti kūną nuodija, todėl valgyti daug baltymų yra žalinga. Kai jie suskaidomi į elementus, tik tada kūnas gali juos padaryti gyva savo dalimi. Jeigu taip neįvyksta, baltymai pradeda rūgti ar net pūti, ir kraujas, tais raugais ir puvėsiais prisisunkęs, tirštėja ir apsinuodija.

Riebalai, miltai ir saldumynai reikalingi „kūno gyvenimo bylai“, leidžia jam pasigaminti jėgos ir šilumos. Su saldumynais reikia elgtis atsargiai. Baltasis cukrus gadina kūną. Jam virškinti reikia visokių medžiagų, kurios iš kūno traukiamos, taip dantys ir kaulai gadinami.

„Žmonės tiki, kad sergančiam reikia stiprių valgių. Tai, deja, yra didis kvailumas. Stipriam valgiui suvirškinti reikia daug jėgos. Kur kūnas jos gaus, kad jis valgiais dar apsunkinimas ir todėl dar labiau silpninamas? Kūnas stiprėja tik tuo, ką gerai suvirškina. Vienas svarbiausių patarimų visiems, kurie nori būti sveiki ir gražūs: „Nevalgykime daug, valgykime žmoniškai. Žmonės per daug, per dažnai ir per daug viso valgo, stačiai žudo save maistu“, – rašo Vydūnas aiškindamas, kad žmonės gali būti sveiki ir drūti valgydami maždaug trečią dalį to, ką yra pripratę valgyti. Esą valgis pasilieka skrandyje 1–4 valandas, plonojoje žarnoje dar 3 val., o storojoje – 12 val., kol neišmetama, kas kūnui nereikalinga.

Labai svarbu, kad kūnas valytųsi kasdien bent kartą. Nesuvirškintas maistas rūgsta ir genda bei pūva, o žarnos traukia iš tų puvėsių į kraują nuodus.

Norint būti sveikiems ir gražiems, reikia rūpintis kūno apsivalymu. Tam nereikia vartoti visokių varančių žolių, priemonių ir t.t. Geriau yra žarnyną plauti, pilvą masažuoti sukamais judesiais pagal laikrodžio rodyklę, daryti mankštos pratimus. Vidurių pūtimas ir dujų susidarymas – aiškus įrodymas, kad maistas yra žalingas. Sveikai maitinantis viso to nėra.

Valgant būtina galvoti vien apie tai, koks skanus yra valgis ir kaip gerai kramtomas.

Be valgio praleisti 1–2 dienas yra geriausias gydymas.

Mitybos sezoniškumas

Mąstytojas patarė nevalgyti greitai, tai sveikatai žalinga, nes maistas nėra burnoje gerai sukramtytas, seilių permirkytas ir todėl sunkiai virškinamas. Geras valgio sukramtymas yra labai svarbus valgio tinkamumui įrodyti. Netinkamas valgis, ilgai kramtomas, pasidaro nepriimtinas, neskanus. Tai galima išmėginti paėmus gabalą mėsos ar kiaušinį. Ilgai kramtant valgį, galima atprasti ir nuo rūkymo, alkoholio.

Augmenija suteikia gyvenimui pagrindą, gyviams ir žmonėms teikia maistą. Ir jis tinkamiausias tam laikui, kurį augmenija atneša. Rudenį augmenija teikia žmogui visa, ko teikia. Čia lengva pasirinkti, kas tinkama, tik nereikėtų tų dovanų darkyti ugnimi. Daržovės, vaisiai skaniausi, kokius juos duoda gamta.

Pavasarį reikės atsižvelgti į sprogstančią žalumą. Tada visokie lapai ir pumpurai tinka. Vasarą tinka visokios uogos, ankstyvieji vaisiai ir daržovės.

Kiekvienu metų laiku reikia labiausiai valgyti tai, kas tada gamtos teikiama. Kiekvienas daiktas, kuris žalias yra skanus, žalias turėtų būti ir valgomas.

Virti valgiai nėra tokie vertingi, kaip nevirti. Sunkiai virškinami valgiai dažnai kietina vidurius. Geriau valandą prieš valgį gerti tyro vandens ar kito sveikatai tinkamo skysčio. Vydūnas knygoje pataria, ką reikėtų valgyti norintiems suliesėti, liesiesiems ir silpniesiems. Štai kamuojamiems reumatinių ligų jokiu būdu negalima valgyti visokių rūšių mėsos, ypač kepenų ir blužnies, žuvies, sparnuočių, kiaušinių, žirnių, pupų, lęšių, žemės riešutų, mėsos sriubos, gerti alkoholio, kavos. Jiems labai žalingi dribsniai, druska, saldumynai.

Pasiūlytas takelis į vegetarizmą

Vegetaras Vydūnas teigė, kad tik „menko žmoniškumo žmonės maitinasi dvėseliena“. Tie, kurie gyvena geidulių aistrų gyvenimą, negalės mesti mėsos ir visokių erzinančių saldumynų. Tik protavimo žmonės galės priprasti prie augalinio maisto. Pirmiausia jiems reikės mažinti mėsos kiekį ir valgyti daugiau daržovių, vaisių, grūdų, pieno valgių. Užuot kasdien valgius mėsą, pakaks tai daryti kas antrą, trečią dieną, kartą per savaitę, paskui visai nevalgyti mėsos, tenkintis kiaušiniais ir tuo, kas iš pieno pagaminta, augaliniu maistu. Vėliau žmogus galės gyventi ir be pieno, kiaušinių, vien tuo, ką augalija duoda. Riešutai turės atstoti pieną. Duona, iš stambių miltų kepta, bus geriausias jo valgis. Paskui svarbu mažinti miltinių valgių, tenkintis kitais – daržovėmis, riešutus, vaisiais, uogomis. Dar vėliau žmogus ims gyventi be ankščių, grūdų – žirnių, pupų, be smulkiųjų miltų, – valgys mažai grūdų valgių, dar kiek bulvių, bet labiausiai – žalias daržoves, riešutus, vaisius, uogas.

Grūdų miltai sunkiau virškinami nei bulvės. Iš grūdų dar tiks sutrinti ir gruzdinti kviečiai, gal dar avižos ir duona iš stambių kviečių miltų. Tada, kaip minėta, galima maitintis visai žaliais valgiais – riešutais, daržovėmis, vaisiais, uogomis. Iš jų galima visokių skanių valgių sutaisyti, tik nereikia perdaug visko sumaišyti. Pagaliau žmogus galės maitintis vien saldžiais vaisiais ir riešutais.

„Bet nereikia iškart siekti šios mitybos. Minėtiems laiptams reikėtų septynerių metų“, – teigia mąstytojas.

Dar žiupsnelis patarimų

Pasak Vydūno, „iš pagrindo gydytojas apsiriks, jei į žmogų žiūrės kaip cheminių elementų junginį“ arba kaip į gyvulį. Norintiems sveikiems būti, reikia rūpintis, kad gimties jėgos būtų natūralios, nebūtų pirma laiko sužadintos. Lyčių santykiavimas turėtų atsirasti iš vienas kito gerbimo ir būti jaučiamas kaip didis gyvenimo slėpinys. Geriausios kūno jėgos niekais paverčiamos slaptame lyčių santykiavime.

Vydūnas minėjo jau ir gydymą mintimis, prancūzo Kue siūlomą „autosugestiją“, saviįtaigą. Esą formulė: „Man kiekvienu atžvilgiu kiekvieną dieną vis geriau ir geriau“, – daug ką gali pakeisti žmogaus gyvenime.

Kokie vertingi šie patarimai, akivaizdžiai rodo ir Vydūno įveikta tuberkuliozė ir labai vaisingi 85 gyvenimo metai. Pasimokykime!

Parengė Daiva Červokienė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija