„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.5 (150)

2013 m. gegužės 24 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Gydytojas

Dauguma Žemės homo sapiens patvirtins, kad sveikatos aktualijos yra bene pačios svarbiausios ir reikalingiausios, apie tai rašoma kiekviename dienraštyje, žurnale. Nėra svarbesnių rūpesčių kiekvienoje šeimoje už rūpestį savo artimojo, vaiko, sesers ar brolio, žmonos ar vyro, tėvo ar motinos sveikata. Mes iki žilos senatvės prisimename savo pirmąją ar geriausiąją mokytoją, atvedusią mus į užburtą knygos pasaulį, išmokiusią skaityti ir rašyti. Daug yra dar kitų gerų, būtinų ir privalomų, svarbių šioje žemėje profesijų, specialybių. Visos jos reikalingos ir svarbios, jei padeda gerais darbais visiems žemės gyviams, augmenijai, žmonėms, gamtai.

Žmogus žmogui, darbas darbui nelygus. Žinia, kiekvienas darbas garbingas, ypač, jei nuoširdžiai atliekamas. Dirbant pieštuku, kompiuteriu, adata, kastuvu ar kitu prietaisu atsiradęs brokas yra pataisomas. Žmonių, vilkinčių baltus chalatus, – gydytojų – darbas griežtai reglamentuotas. Tik nuo nuoširdaus gydytojo požiūrio į žmogaus gyvybę priklauso jo egzistencija ir tobulėjimas šioje planetoje.

Prieš daug metų Lietuvoje demonstruotas fantastinis tarybinis kino filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko ukrainietis kino aktorius Sergejus Bondarčiukas. Tai buvo Žemės gyventojo (S. Bondarčiukas) susitikimas su kitos galaktikos mokslininko dukra, kuriai su savo kolegomis, vykstant pro mūsų Žemę, dėl kosminio laivo gedimo teko nusileisti mūsų planetoje. Mes sužinojome, kad vidutinis jų žmogaus amžius siekė 150 metų. Tačiau, jeigu viena ar kita jų labai svarbi asmenybė, pavyzdžiui, tėvas mokslininkas, dar reikalingas, tai tos planetos gyventojų prašomas pratęsti gyvenimą, taigi pastarajam jau 250 metų. Kada pasitrauks iš gyvenimo? Kai pavargs, pajus, kad jau viską atidavė ir padarė, ką galėjo ir privalėjo. Ir mūsų žemėje fantastika virsta tikrove. Šiame kino filme pagrindinis dėmesys – žmogaus gyvenimo amžiui ir paskirties prievolei. Sveikatos būklės reguliavimu siekiama gyventi tiek, kiek norima, kol įmanoma suvokti savo paskirtį, suprasti reikalingumą savo artimiesiems, Valstybei.

O kas šia didžiausia aktualija rūpinasi mūsų planetoje, šalyje, mieste, rajone, kaime? Inžinierius, mokytojas, vadovas, menininkas, politikas? Visų profesijų žmonės reikalingi, svarbūs, bet svarbiausia profesija – gydytojas, kai žemėje mažėja natūralių gamtos išteklių, reikalingų mokslui ir gamybai, vis daugiau chemijos pramonės „dėka“ atrandama pakaitalų. Šios pramonės šakos dėka labai sparčiai išvystėme gamybą, tačiau kartu didėja ir „gumbo“ ligų skaičius, reikalaujantis vis daugiau ir daugiau žmonijos aukų.

Kas stoja chemijos pramonės džinui ir slibinui skersai kelio? Gydytojas onkologas. Kuri bus nuoširdžiausia moteris? Į kurią kryps akys? Į tą, kuri užsidėjusi „spadnyčią“ su begale deimantų, o galvoje neaišku kas, ar į tą, kuri vilki baltą, švarų ir kuklų mediko chalatą, o vietoje deimantų šviečia tik nerūdijančio plieno įrankėlis, o galvoje ne „košė“, bet medicinos enciklopedija ir tūkstančių onkologine liga įtariamų ar sergančių „klipatėlių“ žvilgsniai. Akys, pasiruošusios žiūrėti dieną ir naktį į tos nuoširdžiausios Kauno moters Gydytojos akis, ir viltys.

Ne veltui sakoma, kad sutinkame vertindami aprangą, palydime pagal protą, pagal tai, ką padarė gero ir kaip nuoširdžiai padėjo žmogui, pagelbėjo ir išgelbėjo ne vieną, o šimtus, tūkstančius ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje.

Bet kuris Lietuvos ar Kauno miesto pacientas, įtariamas „kandidatu“ į baisiausią planetoje ligą, pirmiausia peržengia Kauno Onkologinės ligoninės priėmimo skyriaus vedėjos gydytojos onkologės Almos Brazdienės vadovaujamo skyriaus ar jos asmeninio kabineto slenkstį.

Žmogui brangiausias turtas – ne popierinė pažyma, rūbas, įrankis, pinigai, auksas, rūmai, bet spindinčios akys, sveikata be lazdos ir gulto, žingsniai ne tik pavasarį, bet ir rudenį, delnų šiluma vaikui žiemą ir žemuogėlė vasarą, nes, įžengus į šį kabinetą ir iš jo išėjus, visa tai gali tapti niekuo. Problemos išnyks rūke, bus nevertos nei sudilusio skatiko, o deimantų kalnas ir žydintys sodai – tuščia vieta. Peržengusiųjų šio kabineto slenkstį ir ištarusiųjų „Ačiū“ nesutalpintum Kauno Rotušės aikštėje. Žmogui svarbiausia, ką ir kaip pasakys gydytoja, į kurios kabinetą pirmiausia ateina pacientas. Ar ji atnaujins ir vėl papuoš jo gyvenimą geresne sveikata, kuria dar galės džiaugtis žmona, vaikai, anūkai, o gal ir proanūkiai? O ji žino, kaip pagelbėti, paguosti, kur nukreipti. Ji sugeba, ji – pionierė ir pranašė kiekvienam įėjusiam ir vedlė tolimesnio gyvenimo kelyje. Ji – gydytoja, ji – nuoširdi gelbėtoja – Alma Brazdienė.

Ar gali būti mieste garbingesnė ir labiau reikalinga patekusiam į didžiausią neviltį žmogui, kai atgimsta viltis gyventi, kai niūrią rudens dieną purvinas takelis ir šlapias be lapų medelis pasipuošia vaivorykštės spalvomis, o su jais ir Laisvės alėja, Ąžuolynas, Senamiestis ir visas Kaunas tampa nuostabus ir mielas dėka šios kuklios, o kartu ir nepaprastos šviesių akių Moters? Nėra kitos tokios. Ją galime lyginti tik su sava Motina. Jos ir tokių kaip Ji nuotraukos turėtų dažnai puošti dienraščių ir žurnalų pirmuosius puslapius. Ji ne „grand asaba“, bet jos žodį išgirstų tūkstančiai gyvųjų ir jau prie užmaršties ribų esantys, jei prisikeltų.

Kas didesnis už kalną? Žmogus. Kas brangesnis už deimantus? Sveikata!

Kieno nuoširdus, padrąsinantis žodis, švelnia ranka prisilietimas ir palydėjimas iki durų teikia vilties gyventi? Kas mus saugo? Gydytojas!!! Jis – taip pat žmogus. Tik gydytojas pagelbės vaikui, artojui, statybininkui, kariui, močiutei ir senoliui.

Jei nebus Lietuvos valstybės, nereikalingi bus prezidentai, ministrai ir generolai. Gydytojas padeda ateiti į šią žalią gėlių ir miškų, upių ir ežerų pasaulio kraštelyje mūsų protėvių saulėtą ir mielą Lietuvos žemelę.

Gydytojas – dažnai ir paskutinę akimirką tavo palydovas, nes ir gyvenimas – tik akimirka, kuri padeda ramiai nulipti nuo „pjedestalo“.

Vienintelė ir didžiausia žmonių pagarba mūsų planetoje buvo, yra ir bus Gydytojui, nors jis – taip pat Žmogus. Bet po motinos, jam iš visos širdies dėkojame.

Alfredas Jankūnas,
Lietuvos Laringektomuotų asmenų draugijos „Naujas balsas“ pirmininkas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija