„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.4 (173)

2015 m. balandžio 17 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Pasipriešinti suokalbiui prieš gyvybę

Šv. Jono Pauliaus II enciklikai „Evangelium Vitae“ – 20 metų

Mindaugas Buika

Šv. Jonas Paulius II – gyvybės gynėjas

Eitynės už gyvybę Peru sostinėje Limoje

Bažnyčios ir šeimos ryšys neišardomas

Prisimenant neseniai paminėtas 10-ąsias šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II mirties metines, norisi aptarti dar vieną sukaktį, išskirtinai svarbią viso pasaulio gyvybės gynėjams – jo istorinės enciklikos „Evangelium Vitae“ („Gyvybės Evangelija“) paskelbimo dvidešimtmetį. Šį vieną reikšmingiausių Bažnyčios moralinio mokymo dokumentų, kuriame aptariamos santuokinio gyvenimo, aborto, kontracepcijos, eutanazijos, mirties bausmės ir kitos su gyvybės apsauga susijusios problemos, o meilė, tiesa, laisvė ir teisingumas išaukštinami kaip svarbiausios vertybės, Šventasis Tėvas paskelbė 1995 metų kovo 25 dieną, kai Bažnyčios liturgijoje švenčiamas Viešpaties apreiškimas Švč. Mergelei Marijai ir Jėzaus kūniškas pradėjimas. Nuo to laiko ši šventė daugelyje katalikiškų pasaulio valstybių, ypač Lotynų Amerikoje, yra minima ir kaip Pasaulinė gyvybės diena, organizuojant masines eitynes už gyvybę, kitus pastoracinius ir socialinius šio pobūdžio renginius, kuriuos lydi sveikinimai iš Vatikano. Štai ir šiemet kovo 25-ąją Peru sostinėje Limoje, vykstant didžiulėms eitynėms už gyvybę, kuriose dalyvavo daugiau kaip pusė milijono žmonių, tos šalies primui kardinolui Chuanui Luizui Siprianui Tornui (Juan Luis Cipriano Thorne) pasiųstoje telegramoje popiežius Pranciškus užtikrino, kad asmenine malda vienijasi su įsipareigojančiais ginti ir skatinti pamatinį gėrį ir žmogiškąją gyvybę nuo jos prasidėjimo iki natūralios pabaigos. Šventasis Tėvas, kuris per tik trečiuosius metus pradėjusį pontifikatą jau spėjo išgarsėti kaip vienas nuosekliausių gyvybės gynėjų, toje sveikinimo telegramoje vėl paragino katalikus drąsiai liudyti ir visuomet skelbti kiekvieno žmogaus, Dievo sukurto pagal Jo atvaizdą ir atpirkto Kristaus kryžiaus auka, sakralumą kiekviename gyvenimo tarpsnyje.

Taip jau sutapo, kad kovo 25-oji buvo trečiadienis, tradicinės bendrosios audiencijos Vatikane diena, ir tai popiežiui Pranciškui suteikė tinkamą galimybę išsamiau įvertinti prieš 20 metų paskelbtą jo pirmtako encikliką „Evangelium Vitae“. Audiencijos dalyviams, tarp kurių šį kartą buvo daug gyvybės gynimo sąjūdžių atstovų, apie minėtąjį dokumentą Šventasis Tėvas daugiau kalbėjo šeimos problematikos požiūriu, kadangi spalį įvyks jo sušaukta jau antroji šeimos sielovadai skirta Vyskupų Sinodo asamblėja, kuriai aktyviai rengiamasi. Jis pabrėžė, kad enciklikoje „Evangelium Vitae“ šeima yra svarbiausia tema, ir tai suprantama, nes ji yra žmogiškosios gyvybės gimda. Dievas palaimino sutuoktinių porą būti meilės ir gyvybės bendruomene, kuriai yra skirta nepakeičiama žmonijos atsinaujinimo misija. Sutuoktiniai krikščionys, švęsdami Santuokos sakramentą, įsipareigoja gerbti šį palaiminimą ir su Kristaus malone būti pasirengę gyvybės pradėjimui visą santuokinį gyvenimą. Bažnyčia įsipareigoja rūpintis šeima, kuri buvo pradėta kaip Dievo dovana visam gyvenimui – tiek džiaugsmų ir rūpesčių, tiek krizių ir išbandymų laikotarpiais. Pabrėždamas nuolatinės šeimos sielovados (kuri neturi pasibaigti parengiamaisiais sužadėtinių kursais) svarbą, popiežius Pranciškus sakė, kad ryšys tarp Bažnyčios ir šeimos yra sakralus ir neišardomas. Anot jo, Bažnyčia, kaip dvasinė motina, niekad neapleidžia šeimos, ypač, kai ji išgyvena sielvartą, yra įvairių aplinkybių žlugdoma ar netgi niekinama. Kai šeimos santuokos gyvenimas panyra į nuodėmės liūną, nutolsta nuo tikėjimo, Bažnyčios, sielovadinis rūpinimasis turi išlikti, darant viską, kas įmanoma, gydant žaizdas, skatinant atsivertimą ir susitaikinimą su Viešpačiu.

Religinė ir moralinė apsisprendimo reikšmė

Popiežiškosios šeimos tarybos iniciatyva enciklikos „Evangelium Vitae“ paskelbimo dvidešimtmetis buvo paminėtas įvairiose pasaulio diecezijose, pirmiausia didžiosiose Dievo Motinos šventovėse Romoje, Lurde (Prancūzija), Fatimoje (Portugalija), Gvadelupėje (Meksika) ir Nazarete (Izraelis), kovo 24-osios vakare surengiant specialų maldos budėjimą ir dokumento apmąstymą. Taip norėta išreikšti padėką Dievui už vaisius, kuriuos subrandino enciklika, šv. Jono Pauliaus II skirta ne tik dvasininkams ir krikščionims, bet visiems geros valios žmonėms, kuriems turi rūpėti žmogiškosios gyvybės gynimas dabartinių kontroversijų sąlygomis. Tame dokumente pabrėžiama, kad teisė gyventi yra viena pagrindinių atramų, ant kurių laikosi paskata kurti tikrai pilietinę visuomenę, humanišką valstybinę santvarką. Juk visuomenė neturi tvirto pamato, kai iškelia tokias vertybes, kaip asmens orumas, teisingumas ir taika, ir radikalai priešinasi joms, pateisindama ir toleruodama įvairius būdus (abortus, eutanaziją), kuriais žeminama, pažeidžiama ar tiesiog sunaikinama žmogaus gyvybė, ypač silpna, beginklė, atsidūrusi egoistinių interesų akiratyje. Tokią situaciją pavadinęs galingųjų karu prieš silpnuosius, arba suokalbiu prieš gyvybę, šv. Jonas Paulius II enciklikoje rašo: „Šiam suokalbiui priklauso ne tik asmeniniuose, šeimos ir grupės santykiuose dalyvaujantys individai; jis daug platesnis ir tarptautinėje plotmėje pažeidžia bei iškraipo tautų bei valstybių santykius“. Sekuliarizuoto Vakarų pasaulio bandymą mirties kultūros ideologiją primesti kitų regionų tautoms popiežius Pranciškus yra įvardijęs kaip naująją ideologinę kolonizaciją. Į tą suokalbį prieš gyvybę neretai įsijungia ir didžiosios tarptautinės organizacijos, skatindamos bei įgyvendindamos kampanijas už visuotinį kontracepcijos, sterilizacijos, abortų prieinamumą ar homoseksualumo, genderizmo ir agresyvaus feminizmo nuostatų plėtrą, nesibodėdamos jokių šantažo ir politinio terorizmo priemonių, grasindamos, kad bus nutraukta finansinė pagalba ir pan. Negalima paneigti, kad šiame suokalbyje dažnai dalyvauja ir laicistinės visuomenės informavimo priemonės, skatindamos pasitikėjimą mirties kultūra, ją pristatydamos kaip pažangos žymenį ir laisvės pergalę, dorą vaizduodamos kaip atsilikimą, pasipriešinimą progresui, o jos siekiančius vadindamos priešais ar fundamentalistais.

Šventasis popiežius Jonas Paulius II enciklikoje „Evangelium Vitae“ konstatuoja, kad tokios dramatiškos gėrio ir blogio, gyvybės ir mirties kultūrų konflikto aplinkybės svarbios mums visiems, visi tame dalyvaujame ir esame neišvengiamai atsakingi už tai, kad apsispręstume besąlygiškai ginti gyvybę. Tikintiesiems krikščionims šis besąlyginis apsisprendimas įgyja religinę ir moralinę reikšmę, kadangi niekas kitas nepadeda taip pozityviai pasirinkti vietos tarp gyvybės ir mirties vykstančiame konflikte, kuriame dalyvaujame, kaip tikėjimas Dievo Sūnumi, tapusiu žmogumi ir gyvenusiu tarp žmonių tam, „kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Tai – tikėjimas Prisikėlusiu Viešpačiu, kuris nugalėjo mirtį. Bažnyčia, tikėjimo šviesoje pabrėždama absoliučią ir nekintamą Dievo įsakymo „Nežudyk“ prasmę, susidūrusi su minėtais šiandieninės situacijos iššūkiais, vis aiškiau suvokia Viešpaties jai skiriamą malonę bei atsakomybę skelbti ir švęsti Gyvybės Evangeliją ir ištikimai jai tarnauti. Šis pastoracinis įsipareigojimas, anot vieno pagrindinių kovo 24-osios vigilijos organizatoriaus, Popiežiškosios šeimos tarybos darbuotojo, kunigo Chozės Gvilermo Gutjereso Fernandeso (Jose Guillermo Gutierez Fernandez), turi skatinti gilesnes „Evangelium Vitae“ studijas bei panaudojimą katechetiniuose užsiėmimuose, kad gyvybės sakralumo supratimas būtų dar labiau visaapimantis ir nuoseklus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija