|
Imituoti negalima dirbti. Kur dėti kablelį?
Arminas Mockevičius
Kai tik Lietuvoje įvyksta kokia nors problema, iš valstybės lyderių išgirstame stebuklingą frazę kursime darbo grupę. Jas reikėtų vadinti darbo imitavimo grupėmis, nes būtent tai jose ir vyksta. Dažniausiai viskas ir pasibaigia tos darbo grupės sukūrimu, o kai ji pateikia tam tikras rekomendacijas (jei spėja), jos jau niekam nebūna įdomios. Pavyzdžiui, vis dar sprendžiamos šildymo kainų, prekybos centrų antkainių ir alkoholio kontrolės problemos.
Problemos nuolat kartojasi, o valdžioje esantys apsimetinėja, kad jas ketina spręsti. Ar jie nežino, kad kiekvienais metais iš Lietuvos emigruoja po Marijampolės dydžio miestą, kad Lietuvoje žmonių psichinė sveikata yra ties sprogimo riba, kad kiekvienais metais nusižudo apie 1000 žmonių, kad sveikatos apsaugos sistemos Lietuvoje tiesiog nėra? Visa tai žino ir supranta eilinis Lietuvos žmogus, tačiau valdžiai tai kas kartą būna naujiena ir pretekstas kurti darbo grupes. Sunku net pasakyti, kiek valstybei kainuoja šių darbo grupių veikla, nes tokia informacija nėra pasiekiama, bet dar blogiau, kad taip nusimetama atsakomybė dėl problemų sprendimo.
Lietuvoje yra sukurta šimtai, o gal net tūkstančiai kiekvienos
problemos sprendimo būdų. Jais mielai naudojasi įmonės, spręsdamos
savo vidines problemas. O kas trukdo mūsų socialdemokratams, darbiečiams
ir tvarkiečiams? Jiems geriau sėdėti, nieko neveikti ir tikėtis,
kad viskas išsispręs savaime. Deja, taip nebūna. Dar A. Einšteinas
sakė, kad tų pačių veiksmų darymas, tikintis skirtingo rezultato,
yra beprotybė. Todėl logiška, kad mūsų valdantieji yra bepročiai.
Panagrinėkime, pavyzdžiui, priklausomybės nuo alkoholio problemos
sprendimą. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės pradžios valdžios žmonės
stengėsi liberalizuoti alkoholio kontrolę, vadovavosi alkoholio
pramonės siūlomomis priemonėmis. Ar pavyko išspręsti šią problemą?
Ar dingo šešėlis? Tikriausiai net pats drąsiausias alkoholio
pramonės atstovas nepasakys, kad pavyko. Tai buvo klaida, kuri kainavo
daug gyvybių, sugriovė daugelio žmonių gyvenimus, tačiau nereikia
ieškoti kaltų, o pasimokyti iš šios klaidos ir daryti tuos veiksmus,
kuriuos siūlo nepriklausomi šios srities ekspertai. Dabartinę situaciją
pavadinčiau lipimu ant to paties grėblio antrą kartą. Keista, kai
Sveikatos apsaugos ministrė abejoja statistika ir skleidžia tą pačią
žinutę kaip ir alkoholio pramonė.
Koks skirtumas, ar mes pirmi, ar treti pagal alkoholio suvartojimą, vis tiek tikriausiai visi suprantame, kad problema egzistuoja, o bandymas nukreipti dėmesį nuo jos tikrai neprisideda prie problemos sprendimo. Pasauliui seniai žinomos priemonės, kuriomis būtų galima sumažinti alkoholio vartojimą. Tai visiškas alkoholio reklamos draudimas, prieinamumo mažinimas, kainos didininimas (labiau nei infliacija). Pirmiausia reikia padaryti tai, kas visam pasauliui aišku, o ne bandyti išrasti dviratį iš naujo. Reikalingi drąsūs sprendimai, tačiau ši Vyriausybė nepajėgi tai padaryti, todėl atidėlioja, imituoja darbą ir tikisi, kad visi pamirš.
Gal alkoholizmo temą žmonės ir pamirš, tačiau tikrai žino, kad nedarbo lygis vis dar apie 9 % (labai keistai atrodo, kai Darbo biržos ataskaitoje tos teritorijos, kurios turi mažesnį nedarbo lygį nei 9 %, žymimos balta spalva lyg ten nebūtų problemų). Šios problemos apskritai nesprendžiama, o žmonės Lietuvoje balsuoja kojomis, t. y. emigruodami ir pasiųsdami valdžią toli toli... O valdžia ir toliau imituoja darbą, kalba apie mistinius pasiekimus tarptautiniuose reitinguose, pamiršta savo pažadus, kad, įsivedę eurą, gyvensime kaip rojuje. Deja, yra kitaip, žmonės nejaučia nei pagerėjimo, nei pablogėjimo. Gal tik biurokratai, kurie skraido į ES, turi mažiau problemų dėl valiutos keitimo.
O kur valdantieji turi politinės valios ir ryžto? Švęsti jie kupini noro, vėl siūloma padaryti dar vieną laisvą dieną Vėlines. Sutinku, imituoti darbą iš tiesų sunku, todėl socialdemokratams reikia ir pailsėti. Tačiau tai gali ne visi, o tik išrinktieji (prekybos centro darbuotojos, tikriausiai, negaus laisvos dienos). Švęsti valdžiai, kai yra daug neužbaigtų darbų socialinis modelis, priklausomybės nuo alkoholio problemos, nedarbo lygio didėjimas, nepažabota emigracija, yra tiesiog nepagarbos Lietuvos žmonėms rodymas. Kai nesugebi veikti, belieka tuščias kalbėjimas ir populistiniai siūlymai.
© 2016 XXI amžius
|
