„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.8 (301)

2017 m. rugpjūčio 25 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Belgijos katalikiškose psichiatrinėse ligoninėse – gėdinga eutanazija

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus ir Artimo
meilės brolių vienuolijos generalinis
vyresnysis brolis Renė Stokmanas

Jau esame pripratę, kad atsilaisvinančiose nykstančių vienuolijų patalpose vyksta įvairūs pokyliai, vestuvės bei kitokios linksmybės, neretai prasilenkiančios su tai sakralinei erdvei privalomomis etinėmis nuostatomis. Tačiau tai, kad vienuolių išlaikomose katalikiškose ligoninėse būtų žudomi psichiniai ligoniai nacių Vokietijoje šiems pacientams pradėtu taikyti vadinamuoju eutanazijos būdu – suleidus letalinę injekciją – tapo šokiruojančia naujiena netgi Belgijoje, kur eutanazija legalizuota dar 2001 metais ir kur nuo 2013-ųjų tokį „švelnų numarinimą“ leidžiama taikyti netgi sunkiai sergantiems vaikams.

Šokiruojantis vienuolių sprendimas

Neseniai buvo pranešta, kad popiežius Pranciškus įsakė Artimo meilės brolių vienuolijai sustabdyti eutanazijos vykdymą jos Belgijoje administruojamose ligoninėse. Artimo meilės brolių (ne kunigų) bendruomenę Belgijos mieste Gente 1807 metais įkūrė Dievo tarnas kunigas Jozefas Trystas (Joseph Triest), kurio beatifikacijos bylos tyrimas pradėtas 2001 metais. Šių vienuolių bendruomenės dabar veikia 30-yje pasaulio šalių ir pagal šv. Vincento Pauliečio dvasingumo įkvėptą charizmą rūpinasi vargingo jaunimo švietimu, globoja senelius ir psichinius ligonius. Artimo meilės broliai šiuo metui Belgijoje valdo 15 psichiatrinių ligoninių, kuriose gydoma daugiau kaip 5000 pacientų. Tai sudaro maždaug 20 proc. šios šalies tokio pobūdžio medicinos įstaigų. Tos vienuolijos administruojamų Belgijos psichiatrinių ligoninių valdyba gegužę pranešė, kad leis gydytojams atlikti eutanaziją pacientams pagal šalyje galiojančius įstatymus. Kaip minėta, Belgija, kartu su Olandija yra vienintelės šalys, kuriose leidžiama nužudyti psichinę negalią turinčius žmones, jeigu jie to prašo. Anot tų ligoninių vadovų, eutanazija bus atliekama tik tuomet, jei nėra kitos gydymo alternatyvos, nors tai ir nebūtų mirtina (pavojinga gyvybei) liga. Be to, buvo patvirtinta, kad bus gerbiama gydytojo sąžinės laisvė atlikti eutanaziją ar jos neatlikti.

Tokiam nusistatymui griežtai pasipriešino Artimo meilės brolių vienuolijos generalinis vyresnysis brolis Renė Stokmanas (Renė Stockman), kuris pats yra psichiatras ir tai iškėlė į viešumą. Birželio pradžioje paskelbtame pareiškime jis priminė, jog pagrindinė moralinė nuostata krikščioniškoje etikoje yra ta, kad žmogaus gyvybė turi absoliučią vertę ir ji negali būti liečiama. Gyvybė yra Dievo dovana ir todėl turi neįkainojamą vertę, todėl privalo būti saugoma besąlygiškai. Generalinis vyresnysis, kuris reziduoja Romoje, kur yra vienuolijos centras, kreipėsi į Belgijos vyskupus ir Šventojo Sosto institucijas, kad būtų įvertinti netinkami Artimo meilės brolių jo tėvynėje sprendimai. Netrukus atsiliepė Belgijos vyskupų konferencija, kuri savo pareiškime pabrėžė, kad yra griežtai nusistačiusi prieš eutanaziją psichiniams ligoniams. „Šis mūsų požiūris nereiškia, kad norime apleisti tuos asmenis jų skausmingoje padėtyje“, – pareiškė ganytojai, pripažindami, jog psichinė negalia gali nešti dideles dvasinias kančias iki atsidūrimo visiškoje depresijoje. Tačiau kaip tik tokia padėtis reikalauja artumo ir globos pacientams, o jų palikimas kaip tik ir reikštų eutanaziją, tai yra nužudymą. Belgijos vyskupai pabrėžė, kad eutanazijos legalizavimas yra „išpuolis prieš civilizacijos pagrindus“, kadangi tai buvo draudžiama per visą žmonijos istoriją. Štai kodėl Belgijoje, kur eutanazija legalizuota, reikia sielovadinėmis priemonėmis skatinti susilaikymą nuo šio blogio ir vesti diskusiją visuomenėje dėl jos atšaukimo.

Griežta Vatikano reakcija

Artimo meilės brolių veiksmus Belgijoje bei jų administruojamų psichiatrinių ligoninių valdybos vertybių reliatyvizmą pasmerkė pagrindinės Šventojo Sosto dikasterijos – tuomet vokiečio kardinolo Gerhardo Miulerio (Gerhard Müller) vadovauta Tikėjimo mokslo kongregacija ir brazilo kardinolo Žoao Braso de Aviso (Joao Braz de Aviz) vadovaujama Pašvęsto gyvenimo institutų (vienuolijų) kongregacija. Iš tikrųjų stebina katalikiškų psichiatrinių ligoninių valdybos pirmininko Rafo de Rikės (Raf de Ricke) laicistinis pareiškimas, kad „nė vienos vertybės negalima suabsoliutinti, ji negali besąlygiškai paneigti kitų vertybių ir visos jos gali rasti vietą personalistinėje žmogaus vizijoje. Todėl gyvybės nepažeidžiamumas yra svarbi nuostata, bet ji nėra absoliuti: mūsų pacientams galimi abu keliai – gyvybės gynimas ir eutanazija“. Atsiliepdama į tokį nekrikščionišką nusistatymą Tikėjimo mokslo kongregacija laiške broliui R. Stokmanui priminė Vatikano II Susirinkimo doktriną, kad žmogiškasis orumas neatsiejamas nuo gyvybės gynimo (pastoracinė konstitucija „Gaudium et Spes, 27), popiežiaus Jono Pauliaus II mokymą, kad eutanazija yra „moraliai nepriimtinas sąmoningas žmogaus žudymas“ (enciklika „Evangelium Vitae, 65), kad eutanazija priklauso tiems veiksmams, kurie savaime yra neleistini, kaip sunki nuodėmė (enciklika „Veritatis Splendor, 80). Kardinolas G. Miuleris tame laiške, kuris datuotas birželio 30 diena, reiškia viltį, kad Artimo meilės brolių bendruomenė „tęs vaisingą tarnystę, visiškai suderintą su Bažnyčios mokymu dėl žmonių gėrio savo psichiatrinėse institucijose Belgijoje“.

Dabar, kada pats popiežius Pranciškus asmeniškai paragino brolius vienuolius Belgijoje peržiūrėti savo poziciją dėl eutanazijos, jie, kaip pranešė generalinis vyresnysis R. Stokmanas, turi tai patvirtinti parašais. Jie turi pasirašyti įsipareigojimą, kad „pilnai remiasi Katalikų Bažnyčios magisteriumo nusistatymu, patvirtinančiu, jog žmogaus gyvybė turi būti absoliučiai gerbiama ir ginama nuo prasidėjimo momento iki natūralios pabaigos“. Tie broliai, kurie atsisakys pasirašyti pareiškimą, kad atsisako eutanazijos praktikos, turės susidurti su galimomis kanoninės teisės sankcijomis, o jų psichiatrijos institucijoms nebebus leidžiama vadintis katalikiškomis, jos atsidurs už Katalikų Bažnyčios ribų. Žinoma, nereikia pamiršti, kad demokratiška save vadinančioje Belgijoje katalikiškoms sveikatos apsaugos ir globos struktūroms yra nelengva atlaikyti valdžios spaudimą dėl eutanazijos taikymo. Štai neseniai vieni katalikiški slaugos namai buvo nubausti didele pinigine bauda už tai, kad atsisakė taikyti eutanaziją 74 metų pacientei, kuri sirgo plaučių vėžiu. Nurodydamas šį tokio spaudimo agresyvumą, taip pat belgų visuomenėje susiformavusį eutanazijai palankų mentalitetą, brolis R. Stokmanas pripažįsta, jog gali susidaryti situacija, kai tokioje aplinkoje katalikiškos ligoninės nebegalės funkcionuoti pagal savo tapatumą. O juk psichinių ligonių negalia nėra mirtina ir dėl jų mentalinės būklės prašymas nužudyti yra menkavertis. Todėl ir pačioje Belgijoje medikai vis dažniau kelia balsą, prieštaraudami eutanazijos taikymui tokiems pacientams. Dar 2015 metų pabaigoje grupė žymių belgų psichiatrų ir etikos specialistų paskelbė viešą kreipimąsi, ragindami uždrausti niekuo nepagrįstą eutanaziją psichiniams ligoniams. Tam savo pareiškime neseniai paragino ir Amerikos psichiatrų asociacija.

Dievo garbės įžeidimas

Tai yra aktualu, kadangi stiprėjant tendencijai dėl eutanazijos psichiniams ligoniams vykdymo, gal bus galima „gailestingai žudyti“ ne tik šizofrenija, Alzchaimerio liga sergančius, bet ir tiesiog patiriančius depresiją ar vienišumą. Štai Belgijos parlamente kyla balsų, kad eutanazija galėtų būti leidžiama visiems vyresnio amžiaus žmonėms, kurie jaučiasi „pavargę gyventi“. Kai kuriuose tos šalies politiniuose sluoksniuose jaučiamas minėtų brolių vienuolių, leidusių eutanaziją savo psichiatrinėse ligoninėse, palaikymas. Štai sužinojęs, kad popiežius Pranciškus liepė nutraukti tokią praktiką, žinomas krikščionių demokratų politikas, buvęs Europos Tarybos prezidentas ir Belgijos premjeras Hermanas van Rompėjus (Herman van Rompuy) savo Tviteryje užrašė: „Jau seniai praėjo laikai, kad Roma locuta causa finita“ (lot. k. „Roma pasakė, reikalas baigtas“). Tai – žinomas garsaus V amžiaus teologo šv. Augustino posakis, kuriuo pabrėžtas galutinis Popiežiaus autoritetas. Brolis R. Stokmanas pripažino, kad neturi supratimo, ką galvojo H. Van Rompėjus užrašydamas, jog „seniai praėjo laikai“ apie neginčytiną apaštalo šv. Petro įpėdinio autoritetą, bet tai galima suprasti ir kaip kvietimą artimo meilės broliams pasipriešinti Vatikano nurodymams dėl eutanazijos nutraukimo. Atsakymas kol kas negautas, nors dėl besąlygiško žmogaus orumo ir gyvybės nepažeidžiamumo tikintiesiems negali būti jokių kompromisų. Kaip teigia Katalikų Bažnyčios Katekizmas (pas. 2277), nėra jokio pateisinimo neįgaliojo, ligonio ar mirštančio asmens priešlaikiniam gyvybės nutraukimui. Netgi nežinojimas ar geravalis siekis sumažinti kančias nepakeičia esmės žmogžudystės aktui, kuris visada yra draudžiamas ir atmestinas. Eutanazija yra aiškiai priešinga žmogaus orumui ir pagarbai gyvajam Dievui.

Vatikano II Susirinkimo pastoracinės konstitucijos „Gaudium et Spes“ mokymą dėl nepagarbos žmogaus gyvybei sąsajų su prieštaravimu Dievo Kūrėjo garbei ištisai citavo ir kardinolas G. Miuleris savo laiške broliui R. Stokmanui. „Visi dalykai, priešingi pačiai gyvybei – žmogžudystės, genocidas, abortas, eutanazija ir laisva sąmoninga savižudybė; visi dalykai, pažeidžiantys žmogaus asmens integralumą ir neliečiamumą – sužalojimai, kūno ar dvasios kankinimai, psichologinė prievarta; visi dalykai įžeidžiantys žmogaus asmens kilnumą – nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas įkalinimas, deportacija, vergovė, prostitucija, prekyba moterimis ir jaunuoliais, paniekinančios darbo sąlygos, kuriomis dirbantieji traktuojami kaip gryni pelno įrankiai, o ne laisvi atsakingi asmenys – visi šie ir panašūs dalykai iš tiesų yra gėdingi; korumpuodami žmogiškąją civilizaciją, jie labiau suteršia tuos, kurie tai vykdo, negu tuos, kurie dėl to kenčia ir sunkiai įžeidžia Kūrėjo garbę“ (GS, 27). Toks Katalikų Bažnyčios magisteriumas skatina aiškų pasipriešinimą šiuolaikinėje visuomenėje išryškėjusiems mirties kultūros bruožams.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija