„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.9 (302)

2017 m. rugsėjo 22 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Paliatyvinė slauga – meilės, žmogiškumo aktas kito atžvilgiu

Neseniai Romoje vyko seminaras apie nepagydomai sergančio žmogaus slaugymą. Jį surengė Popiežiškoji Gyvybės akademija, vienijanti paliatyvinės slaugos vystymo ekspertus iš viso pasaulio. Šio susitikimo tikslas – ištirti kliūtis, kurios trukdo slaugant nepagydomai sergantį ligonį taikyti paliatyvinę ir dvasinę slaugą. Pasaulyje tik 8 proc. nepagydomai sergančių ligonių gali tikėtis paliatyvinės slaugos.

Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininkas arkivyskupas Vinčensas Paglija (Vincenzo Paglia), kalbėdamas apie seminarą, sakė, jog akademija pradėjo programą, pavadintą „Pal-life“, kuri prisidės plėtojant paliatyvinę slaugą ir padės ją pažinti, nes atsiliepia į vieną aktualiausių klausimų šių dienų visuomenėje: kaip rūpintis žmogumi paskutinėmis gyvenimo dienomis, kai šalia siūloma eutanazija, arba savižudybė su pagalba. Paliatyvinė slauga labai aiškiai atsako į klausimus, problemas ir baimes, kurias kiekvienas iš mūsų pajunta mirties ir skausmo akivaizdoje. Tačiau nėra pakankamo dėmesio tiek paliatyvinės medicinos plėtrai, tiek jos pažinimui. Kokia paliatyvinės slaugos esmė? Tai nėra vien paprasčiausias skausmo numalšinimas, o daug daugiau rūpinimasis ligoniu paskutinėje gyvenimo stadijoje. Akademija pabrėžia nepagydomai sergančių ligonių teises medicinoje, kuri, atrodo, peršoka paliatyvinės slaugos praktikas. Arkiv. V. Paglija pažymi, kad vyraujančiai kultūrai padeda ir technikos perteklius, ne dėl to, kad ji būtų nesvarbi, bet dėl jos ligonis pamiršta susitelkti ties savo liga. Tai – tam tikra prasme tobula vivisekcija, kuri neveda niekur kitur, o tik padeda pamiršti žmogišką mirties dimensiją, kuri susijusi su gyvybe ir asmeniu. Tad šia prasme dvasinis dėmesys, kuris nėra techninis, atneša didžiulę paguodą ir nuraminimą ligoniui, šeimai tomis paskutinėmis akimirkomis. „Paliatyvinė slauga – meilės ir žmoniškumo aktas kito asmens atžvilgiu. Kai kuriais atžvilgiais tai – aukščiausia rūpinimosi kitu išraiška, kai didžiausio silpnumo akimirką ligonis apsupamas visų meile. Mūsų sergantiems artimiesiems, ypač sergantiems sunkiai ar nepagydomai, reikia, kad juos apgaubtų visų meilė“, – sakė arkiv. V. Paglija.

Vatikano radijas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija