"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2003 m. kovo 14 d., Nr. 1 (4)

PRIEDAI











ARCHYVAS
2002 metai
2003 metai
Lynežerio senolė Antanina Švedienė su dukters Verutės šeima

Džiugu, kai turi galimybę pasisemti išminties ir įgyti patirties iš pažįstamo senolio. Ypač jeigu tam senoliui – arti ar net visas šimtas metų.
Ilgaamžiškumo paslaptimis sutiko pasidalyti trys moterys, šiemet jau šventusios garbingą šimto metų jubiliejų. Visų jų gyvenimą likimas lėmė nugyventi ilgą ir labai vingiuotą, kupiną įvairių likimo pasišaipymų ir smūgių.
Lynežerio kaimo gyventoja Antanina Švedienė įsitikinusi teigia, kad per šimtą metų dar nebuvo sutikusi nė vieno blogo žmogaus. Šiuo metu ji glaudžiasi dukters Veronikos šeimoje. Ne pagal metus stebėtinai vikri ir guvi ji niekam nenori būti našta. Todėl iki šiol senolė žino, kad ravėti daržus ir tvarkytis namuose – jos rūpestis.


Maldos už mirusius ir gyvuosius, dorus ir bloguosius

Nijolė Rakštelienė

Autoriaus nuotrauka

Su šia moterimi susitikau atsitiktinai Svėdasų seniūnijos sekretorės Sigitos Zobarskienės kabinete. Pas seniūnijos darbuotoją užsukusi moteris pradėjo pasakoti apie tai, kaip ji namuose dvasingai, nekasdieniškai meldžiasi, prašydama Dievo malonės geros valios žmonėms ir gyvenimo keliuose paklydusiems. Toks pasakojimas sudomino, tad pasikalbėjome ilgėliau.

Namuose įsirengė altorių

Kunigiškių II kaime gyvenanti moteris iš pradžių žurnalistui nenorėjo sakyti savo pavardės, siūlė rašyti tiesiog taip - viską pasakojo "baba iš pamiškės". Esą nelabai svarbi ta pavardė, svarbu, kad jos maldos yra nuoširdžios. Vėliau pasisakė esanti Nijolė Rakštelienė. Anykštėnė, prieš gerą dešimtmetį palikusi butą mieste ir apsigyvenusi gamtos prieglobstyje. Čia aplinkui ošia miškas, teka sraunioji Nasvė, banguoja Kunigiškių ežeras...


Gyvenimo rudens sulaukusi pasijuto esanti niekam nereikalinga

Likimo svaidyta Valerija Kovalevskaja

Autoriaus nuotrauka

Į 91-uosius metus įkopusi panevėžietė Valerija Kovalevskaja savo gyvenimą skiria į du etapus. Pušaloto gatvėje gyvenanti dailininkė teigia, jog buvusi reikalinga iki 85-ojo gimtadienio garbei surengtos savo jubiliejinės kūrybos parodos. Po jos tarsi kažkas kirviu būtų nukirtęs ryšius su pasauliu.

Sukyla noras piešti


Senolė nusiskundė, jog į jos namus pamiršo kelią buvę artimi žmonės. Daugybę savo pieštų paveikslų jiems yra išdovanojusi. Dabar ji gyvena su sūnumi. Šis apie dešimt metų yra bedarbis. V.Kovalevskaja juokavo: tai bent atėjo laikai, kai nusenusi motina iš savo kuklios pensijos turi išlaikyti 53 metų vyrą.


Dešimtmečiai, atiduoti užburiančiai vargonų muzikai
Muzikas Antanas Aleksandravičius yra pasiekęs savotišką rekordą - Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje jis dirba vargonininku nuo 1966 metų

Norėjo pasidaryti pianiną

Antano mama buvo dainininkė ir giesmininkė. Vaikystėje jis turėjo du didžiulius troškimus: norėjo išmokti vairuoti traktorių (ir dabar jis kvepia) bei muzikuoti (visą laiką jo ausyse skambėdavo muzika). Nepaprastas noras buvo įvaldyti muzikos instrumentus. Bandė susikonstruoti pianiną, tačiau iš to nieko gero neišėjo. Tuo metu kaimas buvo dainingas. Jame netrūko vakaronių. Iš kitų dainininkų išsiskirdavo skambus Antano balsas. Prieš išeidamas į armiją jis ėmė giedoti.

Gabų vaikiną pastebėjo kunigai

Pirmąsias rimtesnes muzikos pamokas gavo lankydamasis pas Krinčino bažnyčios vargonininką Vytautą Paurį. Tuo metu į Saločius buvo nutremtas kun. Pranciškus Masilionis. Ten jau klebonavo Antanas Balaišis. Pastebėję Antano meilę muzikai, jie kreipėsi į Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vargonininką Antaną Virbicką, kad šis savo bendravardį pamokytų groti vargonais. Apsigyvenus Panevėžyje, vaikiną visokeriopai rėmė Saločiuose dirbę kunigai. Čia ir prasidėjo jo rimti muzikiniai mokslai.


„Bočiai“ nesensta

Savo ir geradarių pastangomis

Į savo ataskaitinį susirinkimą suėjo nemažas būrys Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Kauno bendrijos narių. Susirinkimas buvo surengtas Lietuvos policijos akademijos Kauno fakultete. Jo šeimininkai dažnai leidžia pensininkams pasinaudoti savo patalpomis - čia vyko rankdarbių, kulinarijos parodos, vaikų pramogų popietės ir kita.
Šį kartą buvo apžvelgta bendrijos veikla 2000-2001 metais. Susirinkime nebuvo aštresnių diskusijų, vyravo geranoriška nuotaika, pasiguosta dėl gyvenimo sunkumų. O svarbiausia – kalbėta, kas gera nuveikta, ką dar reikėtų padaryti. Tad tik iš šalies atrodė, kad čia suėję žmonės yra nusiteikę vien ramiam gyvenimui, sėdėjo kuklūs ir santūrūs. Iš tikrųjų – ne visai taip. Nuėję didelį gyvenimo kelią, patyrę sunkumų, negandų ir džiaugsmingų akimirkų, įgiję išminties, jie per daug nesigyrė savo geranoriškais darbais bendrijoje, o kukliai svėrė ir vertino tai, kas nuveikta, kreipė žvilgsnį į ateinančią dieną.


Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija