„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2006 m. lapkričio 17 d., Nr. 4 (19)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kiekviena diena – tai slapta istorija

Alvyra Grėbliūnienė

Monika Žalkauskaitė – tikinti,
mylinti Dievą moteris

Parduotos vasaros. Tokios buvo ne tik Juozo Baltušio romane aprašytos. Jos ir ne vieno anais laikais gyvenusio žmogaus išbraidytos, širdimi išnešiotos. Apie jas prisimena ir Kapčiamiestyje, ant ,,Žalio kalno“ gyvenanti Monika Žalkauskaitė. Bet ji nesiskundžia, o porina: ,,Visas mano gyvenimas – parduotos vasaros. Tik kaip pragyvenau, taip gerai. Visada visko užteko. O dabar žmonės išpaikinti. Jie nenori dirbti, tik nori gerai gyventi“. Gražia dzūkiška šnekta priduria: ,,Dar cik rėkia... O man gerai tep, kap yra...“

Monika buvo maža mergaitė, kaip vienas po kito iškeliavo į amžinybę jos tėveliai. Liko našlaičiais keturi vaikai. Giminės jų išsižadėjo. Tik viena tėvo sesuo juos augino. Dabar moteris gerai nežino nei savo gimimo metų, nei dienos. Dokumentuose įrašyti 1930-ieji, bet kai 1932 metais mirė tėvelis, jai buvo ketveri. Mergaitė baigė tik tris skyrius. Rudenį, kol užšaldavo, ganė maitintojų ir žydų karves. Pavasarį, vos tik atšildavo, – vėl jas išgindavo. Taigi tik žiemą galėdavo lankyti Kapčiamiesčio pradinę mokyklą. Vokiečių okupacijos laiku jau tarnavo Dziržų kaime pas ūkininkus Treigius. Po to perėjo į Šutronis – pas Kalėdus. (Žmonės juos vadino Damais.) Čia išbuvo iki nacionalizacijos.

Šutronių kaime buvo daug jaunimo. Ji maloniai prisiminė kitų Kalėdų (Mikaitės), Urbonų (dainininko Balio Urbono) šeimų jaunimo suėjimus, draugiškus pasibuvimus, skambias dainas. Prisiminė ir tuos neramius kovos už laisvę metus. Ūkininkai Kalėdai gyveno turtingai. Monika, nors ir sunkiai dirbo, bet taip pat galėjo sočiai pavalgyti. Kalėdai maitino ir miškinius – partizanus. Jie mergina pasitikėjo. Tačiau tai buvo gyvenimas lyg ant parako statinės. Ne kartą mirtis žiūrėjo į akis.

Kai Monika sugrįžo į Kapčiamiestį, pyragai jos nelaukė. Ji sunkiai, su pjūklu ir kirviu, lygiai su vyrais dirbo miške. Vėliau dirbo kelininke: tiesė kelius, liejo asfaltą. Statė Sventijansko ir Kapčiamiesčio hidroelektrines. Susitaupė pinigų ir norėjo įgyvendinti seną svajonę: nusipirkti siuvimo mašiną. Tačiau susirengė tekėti sesuo, ir Monika jai atidavė savo santaupas. Žinoma, vėliau mašiną nusipirko. Pati išmoko siūti. Vienais metais pasidarė iš žurnalo iškarpas ir pasiuvo per 60 pūkinių antklodžių. Ir dabar jas dar siuva iš sukarštos avių vilnos.

M. Žalkauskaitė – tikinti, mylinti Dievą moteris. Malda ją lydi visą gyvenimą: džiaugsme, skausme ir neviltyje.

Kai 1966 metais kun. Juozą Zdebskį atkėlė į Kapčiamiestį ir jam reikėjo šeimininkės, žmonės pasiūlė Moniką. Ji iš pradžių nesutiko ir sakė: ,,Pas klebonų necinku, nes cik pas gaspadorus tarnavau“. Tačiau vėliau abu susitarė ir moteris pas kleboną išdirbo dvejus metus, kol jį iškėlė į Prienus. Vėliau dešimt metų šeimininkavo pas kun. Igną Plioraitį. Beje, kunigas dabar gyvena Kazlų Rūdoje, bet atostogauti mielai atvažiuoja į Kapčiamiestį ir apsistoja pas Monikutę. Jis sako: „Geresnės šeimininkės neturėjau savo gyvenime. O jos namuose tvarkingas atskiras kambarėlis, skaniai, su meile šeimininkės pagaminti pietūs, pušynas ir ramybė – geriausia poilsio vieta“. Kun. I.Plioraitis papasakojo, kad jo tarnystės metais Kapčiamiestyje M. Žalkauskaitė labai rūpinosi bažnyčia, ją puošė, tvarkė, padėjo parengti vaikus Pirmajai Komunijai. Moteris turi gražų balsą. Ji giedojo bažnyčios chore, to mokė jaunimą. Labai patriotiškai nusiteikusi. Gal tai dėl kun. J.Zdebskio įtakos. Monika irgi su malonumu prisiminė tuos metus, nors ir sunkiai dirbo: šeimininkavo ne tik pas kunigą, bet ir pas garsųjį miškininką, dainininką Antaną Olšauską.

Tuo laiku, kai klebonu dirbo kun. I.Plioraitis, pas M.Žalkauskaitę daugiau nei metus slapstėsi Povilas Petronis. Čia jis turėjo spausdinimo mašinėlę ir spausdino katekizmą, maldaknyges. Juos Monika nunešdavo ir Kapčiamiesčio klebonui kun. I.Plioraičiui. Nors jie su P.Petroniu buvo artimi draugai, tačiau klebonas nežinojo, kad šis slapstosi pas M.Žalkauskaitę. Vieną kartą pilną lagaminą šių spaudinių Monika nuvežė į Prienus kun. J.Zdebskiui. Kartais P. Petronis apsirengdavo jos drabužiais, apsirišdavo skara ir eidavo į mišką pasivaikščioti. Moteris niekada nejautė baimės ir net negalvojo, kad ją už katalikiškos literatūros platinimą ir disidentų priglaudimą namuose gali nubausti. Jai atrodė, kad taip reikia, ir tiek.

M.Žalkauskaitė parodė unikalią senovinę kepimo formą. Ja 24 metus kepė kalėdaičius ir komunikantus. Vėliau kunigas įsigijo elektrinę kepimo krosnelę. O aną formą ji saugo kaip bažnyčios turtą, kaip relikviją. Su ja susiję ir skaudžių prisiminimų, bet tai tegul Dievas vertina.

Turėdama valandėlę laisvesnio laiko, Monika mezga. Jos mezginiais papuošti altorių užtiesalai, rankšluosčiai, pagalvės. Pomėgį megzti paveldėjo iš mamos Viktos Žitkauskaitės. Tik tiek gražių prisiminimų teišlikę apie mamą.

M.Žalkauskaitės namas gražiai sutvarkytas, daug gėlių, tarp jų žalius lapelius blizgina retai kur kaime dar išlikusi mirta. Viename kambaryje, ant stalelio papuoštas Kryžių kalnas. Kiekviena relikvija, nuotrauka turi savo istoriją. Čia yra ir kun. I.Plioraičio dovanota trispalvė. Ant kito stalo – maldaknygės, kunigo atvežtos knygos: jo paties rašyta ,,Mūsų mokytojai“ ir Birutės Žemaitytės kelionių su kryžiumi įspūdžiai. Monika mėgsta paskaityti katalikišką literatūrą, spaudą.

Vienoje knygoje perskaičiau, kad kiekviena žmogaus gyvenimo diena – tai slapta istorija, sklindanti iš spinduliuojančios, stebuklingos širdies. Viskas priklauso nuo mūsų, kaip tas dienas gyvename: ar jos byra kaip tuščios kriauklelės, ar sublizga išlietos sūraus prakaito, išminties ir proto brangenybėmis.

Kapčiamiestis,

Lazdijų rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija