„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2010 m. kovo 26 d., Nr. 2 (34)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

  

 

Laikas ir žmonės

Merkinės šimtametė

Algimantas ir Mindaugas Černiauskai

Per šimtą metų perkopusi
Malvina Prieskienienė
su dukra Vlada

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje vidutinė tikėtina moterų gyvenimo trukmė – 77 metai, vyrų – 65 metai. Moterys gyvena vidutiniškai 12 metų ilgiau negu vyrai. Varėnos rajone šiuo metu gyvena daugiau kaip 400 žmonių, kuriems daugiau kaip 85 metai, bet yra ir senolių, kuriems jau per šimtą. Visus šimtamečius gražiai pasveikina ne tik jubiliatų artimieji, bet ir Varėnos rajono savivaldybės, seniūnijų vadovai.

Lietuvos gyventojų registro duomenimis, Lietuva gali pasigirti, kad čia gyvena 479 senoliai, perkopę 100 metų. Tarp tokio garbingo amžiaus sulaukusių piliečių – 274 moterys ir 205 vyrai. Vyriausia mūsų šalies moteris gyvena Šalčininkų rajone ir gali pasidžiaugti sulaukusi 116 metų. Vyriausias Lietuvos vyras yra iš Kauno rajono ir jau atšventė 112 metų jubiliejų.

Merkinėje gyvenanti per šimtą metų perkopusi Malvina Prieskienienė gimė 1908 gegužės 16 dieną Amerikoje. Būdama trejų metų su tėvais grįžo į Lietuvą ir gyveno Maksimonyse. Ištekėjusi už Valentino, gyveno Druskininkų kaime. „Neilgai gyvenau su vyru – apie dvidešimt metų... Mano vyras vokiečių laikais Druskininkų kaimo seniūnu buvo. Kai vokiečiai rinkdavo duokles, jis perspėdavo kaimiečius, kaimynus... Po karo, frontui nusiritus už Nemuno ir atėjus tarybų valdžiai, atvažiavo jis į Merkinės valsčių, tai Krukonis jį perspėjo, kad nemiegotų namuose. Tai jis tą naktį nuėjo pas buvusį policininką į Klepočius. Nepamatė, kad kaimynus rusai jau buvo apsupę ir juos ant sniego suguldę. Tai kaip jam davė su šautuvais, kaip davė... Dantis išmušė, plaučius atmušė, pasirgo truputį ir mirė, o tik 45 metus turėjo. Iš penkių vaikų šiandien jau tik du gyvi.“

Ir kur ta ilgaamžiškumo paslaptis slypi, vienas Dievas žino, bet labai svarbu, kad be duonos kasdieninės ant stalo, šalia būtų ir mylimas, mylintis žmogus. Gyvena senolė su dukra Vlada Šaliniene. „Aš tai iš tų laikų nieko neprisimenu, – pasakoja Vlada. – Iš pasakojimų žinau, kad diedukai grįždami parsivežė pinigėlių iš Amerikos ir norėjo pirkti dvarą. Diedukas sudėjo pinigus pečiaus kaminan, o jo žmona, mano močiutė, lietui lyjant ravėjo linus. O kai ją sulijo, tai ji norėjo išdžiovint savo rūbus ir pakūrė pečių. Taip ir sudegė visas dvaras. Ir tėvelį savo mažai prisimenu, bet labai gerai prisimenu stalą, nes aš ant to stalo prie tėvo gulėjau. Kai parėjau pirkion ir pamačiau, kad tėvo kojos surištos, pradėjau rėkti: atriškit tėvui kojas, nes jis negali pasikelti. Atrišo jam kojas, o jis vis tiek nesikelia. Tai aš tiek spiegiau, kad temperatūra pakilo. Ir niekur nuo to stalo nėjau ir gulėjau prie tėvo. Bet viskas lyg per sapną. Sunku buvo, labai sunki vaikystė, tėvo nėr. Visų gyvenimų pavydėjau vaikams, kurie turėjo tėvų.

Mama eidavo per Nemuną į Druskininkus duonos. Iš vakaro nueidavo, per naktį eilėje stovėdavo, kad maišelį nupirkus mums parneštų. O pinigėlių už darbadienius kolchoze tai neduodavo, o duokles valdžia tai surinkdavo... Tai mama tai gaiduką,  tai kiaušinių, tai pieno nusinešus turgun parduodavo, o ir mes – uogų, grybų pririnkdavom. Sesuo čebatuose iš kolūkio grūdų vištoms parsinešdavo. Gerai kaimynai geri, brigadininkas Amšiejus geras buvo. Kai per bulviakasį bulvių kašikų moterys užkasdavo, jis nusisukdavo, o paskiau naktį moterys atsikasdavo ir parsinešdavo.

Pašarų nėr, gyvuliai ant kojų nepastovi. Tai kaimynai suėję karves su raikštėm prie balkių pririšdavo. Viržių biržėse pjautuvu pašarui prisipjaudavom, o miškas toli nuo mūsų buvo. Iš stogo šiaudus traukėm ir gyvuliam šėrėm. Kartą, kai duokles rinko, mane mama laikė ant rankų, o tokia S. B., tarybų valdžios gynėja, nusiėmus šautuvų mamai į krūtinę išstatė ir nušauti žadėjo, galvojo, kad mama javus nuo valdžios slepia... Kaip aš išsigandau.

Nekas iš kaimo liko po tragedijos 1944 metais, o vėliau melioracija iškėlė į gyvenvietes. Kas į Merkinę išėjo, ką į Ryliškius išvarė. Praktiškai kaimo neliko. O visur sodai buvo didžiuliai, gražu buvo. Mama labai ščyra buvo, į vyrus nežiūrėjo. Viena penkis vaikus išaugino. Turtinga dabar – aštuonis anūkus ir vienuolika proanūkių sulaukė ir dar protas šviesus“, – džiaugiasi dukra Vlada.

Kai Malvinos Prieskienienės paklausiau, kada geriausia buvo gyventi, kad ir nelabai stiprios sveikatos, tačiau blaivaus proto ir gana guvi senolė  atsakė: „Dabar geriausia, dabar“. Neskaito ji laikraščių, nežiūri televizoriaus, bet aš ja tikiu labiau, nei masinėmis informacinėmis priemonėmis, nes jos lūpomis kalba šimtmečio patirtis, sušildyta artimų žmonių meilės.

Varėnos rajonas
Autorių nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija