„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2010 m. kovo 26 d., Nr. 2 (34)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

  

 

Senelio gabumus perėmė anūkė

Bronius VERTELKA

Medžio drožėjas Jonas Matulis

Jonas Matulis, medžio drožėjas iš Panevėžio rajono Stumbriškio kaimo, kovo 19-ąją atšventė 65 metų sukaktį. Paklaustas, kiek yra sukūręs darbų, tautodailininkas  atsakė: „Nevedu tokios apskaitos. Pradžioje dar skaičiavau, o paskui tai tapo eiliniu amatu. Šiaip per metus padarau po 10–15 kūrinių“.

 Daugybė jų, atliktų pagal užsakymą, stovi Aukštaitijos kapinėse. Atgimus Lietuvai norėjo atstatyti nugriautus kryžius kaimuose, pakelėse ir sodybose. Tokių kryžių praktiškai šiandien nebeliko. Dabar medžio dirbiniais pageidauja papuošti  kaimo turizmo sodybas. Pernai nemažai J. Matulio dirbinių iškeliavo į Nikolajevkos kaimą Miežiškių seniūnijoje: išdrožė Eglę, žalčių karalienę, su jos svita. J. Matulis tai vadina laisva kūryba. Atvažiavusio žmogaus klausia, ką išdrožtą medyje norėtų pamatyti, nupiešia eskizą. Kažkas atmintyje atgamina, kitas nuotraukoje parodo, kad toks buvo. Drožiant dekoratyvinius dirbinius reikia tartis su užsakovu – drožėjo ir užsakovo mintys turi sutapti.

2000 metais Karsakiškio bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas J. Matulio išdrožtas angelas, o Gelažių bažnyčios šventoriuje – Rūpintojėlis. Bažnyčių vidaus papuošimui mažai ką padarė. Tai, anot medžio meistro, jau stalių darbas, o jam labiau prie širdies skulptūra. Koplytstulpiais yra įamžinęs Eliziejaus Liutkevičiaus, 1863 metų sukilėlių, veikusių Žaliosios girioje, vado bei pokario partizano P. Tamošiūno, ryšininko A. Jurskio, generolo M. Velykio atminimą.

Nelepino likimas drožėjo J. Matulio. 1949 metais sugriebė jo nėščią mamą su seneliais ir išvežė į Sibirą. Tėvas Jonuką  patikėjo giminėms, o pats slapstėsi.  Mirus Stalinui ir gavus žinią, kad ten reikia vyriškos paramos, jis pasidavė valdžiai ir su sūnumi buvo išvežti Sibiran. Ten Jonas lankė pradinę mokyklą.

Nuo Rubikių kilęs J. Matulis  polinkį menui pajuto nuo mažens. Tėvas buvo stalius, raižiniais puošdavo langines, remontuodavo armonikas. Kai droždavo, vaikas nuo jo  neatitraukdavo akių. Po tarnybos armijoje Jonas įstojo į Panevėžio dailės mokyklą ir Šiaulių politechnikume norėjo įgyti pramoninės ir civilinės statybos specialybę. Sunku buvo suderinti  vakarinį ir neakivaizdinį mokslus, todėl pirmenybę atidavė dailei. Buvo pirmosios dailės mokyklos laidos auklėtinis. Diplominiam darbui Jonas pateikė išdrožtą lietuvaitę. Vienas  komisijos narių, lyg norėdamas pasirodyti daugiau išmanančiu nei kiti, paklausė, kodėl ji tokia liūdna. Dailininkas  Kalpokas iš Kauno neiškentė: „Nėra ko jai ir džiaugtis“.

J. Matulį pakvietė dirbti į statybos trestą dailininku apipavidalintoju. Vėliau jis įsigijo senovinę sodybą Stumbriškyje, čia ėmė skaptuoti ąžuolus. Surinko senienas, klėtelėje  įsirengė muziejuką. Sudėjo tai, ką aptiko – nuo senovinio plaktuko iki audimo staklių. Gerą šimtmetį išstovėjusio, iš rąstų statyto gyvenamojo namo kambarių sienos nukabinėtos Jono tapytais paveikslais bei medžio dirbiniais. Prie paveikslų dirba žiemos vakarais: atsisėda prie besikūrenančios krosnies ir derina spalvas. Tapydamas J. Matulis nebijo fantazuoti, nupiešia ir religinių paveikslėlių. Profesionaliu menininku savęs nelaikantis paveikslus  dovanoja arba parduoda mugėse.  

J. Matulio dukra Irma, gyvenanti Palangoje, irgi tapo, buvo surengusi savo parodą Palangoje ir Kretingoje. J. Matulio anūkė Ieva  turi gabumų grafikai. Dvyliktokė baigė Palangos dailės mokyklą, o studijuoti dailės mokslus ketina Anglijoje.

Stumbriškio kaimas,
Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija